Anatomas Gunteris von Hagensas atidarė kūno dalių parduotuvę, kurioje galima įsigyti rūkaliaus plaučių, dalį žmogaus galvos arba dalį žmogaus rankos, praneša dienraštis „The Guardian“.

„Gunteris von Hagensas, plastinacijos metodo, kuriuo iš mirusių žmonių ir gyvūnų kūnų yra pašalinami skysčiai ir pakeičiami sukietėjusiu silikonu, padedančiu neribotam laikui išsaugoti kūno dalis, išradėjas, tvirtina, kad jo tikslas – atverti plačiajai visuomenei prieigą prie pavyzdžių“, - rašo straipsnio autorė Kate Connolly.

Kūno dalių parduotuvė, kurią oponentai praminė „siaubų prekybos centru“, atidaryta Vokietijos mieste Gubene, netoli sienos su Lenkija. Ten pat, kur stovi plastinacijos gamykla, kurioje G. von Hagensas paverčia lavonus savo eksponatais. Parduotuvėje siūlomos prekės bus siunčiamos paštu į bet kurią pasaulio vietą.

Kūno dalių kainos svyruoja nuo 600 eurų už skersai perpjautą žuvį iki 1500 eurų už žmogaus rankos dalį, 3600 eurų už rūkaliaus plaučius arba 15 tūkst. eurų už išilgai, per visą kūno ilgį perpjauto žmogaus kūno dalį.Medžiagos savo darbams G. von Hagensas gauna iš donorų, pasirašiusių sutartį dėl savo kūno plastinacijos po mirties.

Gunteris von Hagensas pasaulyje išgarsėjo jau senokai - jau keli dešimtmečiai kaip jis rengia įvairias parodas, kurių metu demonstruojami užkonservuoti mirusių žmonių kūnai, tačiau prekyba užkonservuotais organais kol kas bent jau dideliais kiekias nevyko. Ką gi, natūralus žingsnis - tokie eksponatai tikrai sudomins ne vieną medicinos mokyklą, o ir pavienius "netradicinių pomėgių" mėgėjus.

Na, o prasidėjo viskas dar 1977-aisiais, kuomet Gunteris von Hagensas išrado naują būdą kūnams išsaugoti. Vietoj balzamavimo, jis atliko plastinacijos procedūrą, tai yra, išdžiovino kūnuose esantį vandenį, patalpino juos į vakuumą ir prikimšo kiekvieną organą plastiką primenančių konservantų. Tada surengė pirmą parodą ir kai ją pažiūrėjo 30 000 lankytojų, suvokė, kad tai tik pradžia.

Po to sekė daugybė kitų parodų, kurių metu buvo galima prisižiūrėti įvairiausių vaizdelių. Čia vyras nulupta oda palinkęs prie šachmatų lentos, o pro skylę jo kaukolėje matosi smegenys, rodos, kontempliuojančios apie ėjimą, kurio niekas niekada nepadarys. Ant žirgo sėdi kitas kūnas, vienoje rankoje laikantis smegenis, kitoje – botagą. Dar vienas pasitempęs lavonėlis iškėlęs į viršų laiko savo paties odą. Yra ir dar labiau šokiruojančių vaizdų – pavyzdžiui pusiau perpjautas aštuntą mėnesį nėščios moters kūnas, kurio pilve matosi vaisius.

“Aš supratau, kad žmonėms visada įdomūs jų pačių kūnai”, aiškina von Hagensas. “Plastinacija suteikė galimybę kūnus parodyti ne vien tik specialistams. Aš nelaikau šios parodos menu, tai – švietimas. Pastebiu, kad daugybė po parodą vaikštančių žmonių pradeda labiau gerbti savo kūną. Kalbėjau su viena mergaite, kuri du kartus bandė nusižudyti. Pamačius šituos kūnus, ji sakė daugiau nebandysianti savęs žaloti. Ar tai ne puikus pasiekimas?”

Von Hagensas tvirtina, jog dirba šį darbą iš meilės. Į “Kūnų pasaulius” jis įtraukė ir savo geriausio draugo lavoną. Jis mirė prieš ketverius metus ir buvo von Hagenso studentas.

Kritikai von Hagensą pavadino moderniuoju Frankenšteinu, o Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas yra pareiškęs, neva jis yra žiauriu išradingumo pasižymėjusio nacių gydytojėlio Josef Mengele giminaitis. “Man visiškai nerūpi tos “sensacijos” jūsų straipsniuose,” paneigęs tokią galimybę pareiškė profesorius von Hagensas spaudai. “Jei parašysit tą nesąmonę, tik dar daugiau publikos ateis į parodas.”

Po pasaulinės sėkmės, daktaras von Hagensas gali pasigirti surinkęs kelių tūkstančių savanorių prašymų būti plastinuotiems po mirties. “Galėsiu juos visus panaudoti”, pažada anatomas. “Blogiausiu atveju paversiu juos skeletais”.

Neskaitant manančių, kad savo kūną kilniadvasiškai aukoja mokslui, atsakydami į klausimą “Kodėl?” žmonės rašo, jog toks variantas jiems geriau nei kapinės ar krematoriumas. “Aš esu tikra, kad tuomet jausiuosi geriau, nei gulėdama žemėje ir graužiama kirminų,” sakė viena užsirašiusiųjų.

Ar tik von Hagensas neatrado naujos nemirtingumo rūšies? Tikėtina, jog netrukus sulauksime parodos su plastinuotom pop žvaigždėm, politikais ar dar kokiais kitokiais žymūnais. O gal ir ne tik parodos, bet ir plastinuotų organų išpardavimo. Beje, paklaustas ar jis pats norėtų būti plastinuotas po mirties, profesorius nedvejodamas ištaria: “Žinoma.”

Na ir pabaigai, pora video siužetų apie jau vykusias parodas bei plastinacijos eigą:

Prie to pačio priminsime, jog jau senokai rašėme apie Rusijos patalogo anatomo Jurijaus Šukino vadinamą "Žmogaus ydų muziejų". Jame taip pat nestinga užkonservuotų kūno dalių, primenančių kuo gali baigtis žalingi įpročiai. 

Komentarai (10)