Jūs turite supergalią, apie kurią nežinojote. Mokslininkai įrodė ()
Tai gali iš esmės pakeisti požiūrį į žmogaus pojūčių mokslą.
© xaam-fotografiert (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/hand-sand-open-finger-3479706/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ar kada nors braukėte ranka per smėlį apimti nenumaldomo jausmo, kad po juo kažkas paslėpta? Kalbame apie situaciją, kai daikto buvimą pajuntate dar prieš jį paliesdami. Paaiškėjo, kad tai – reali žmogaus organizmo galimybė. Londono tyrėjai nusprendė šį reiškinį patikrinti laboratorijoje, o jų darbas gali iš esmės pakeisti požiūrį į žmogaus pojūčių mokslą.
Eksperimentas su smėliu ir paslėptais objektais
Londono Karalienės Marijos universiteto (Queen Mary University of London) ir Londono universiteto koledžo (University College London) mokslininkų komanda parengė paprastą, bet genialų eksperimentą. Savanoriai turėjo švelniai braukti pirštu per smėlio pripildytą talpą. Po grūdelių sluoksniu buvo paslėpti maži kubeliai. Dalyvių užduotis – pranešti momentą, kai jie pajunta po pirštu esantį objektą, dar fiziškai prie jo neprisilietę.
Rezultatai buvo stulbinantys. Dalyviai teisingai identifikavo paslėptus objektus daugiau nei 70 % atvejų, o poveikis buvo juntamas net iki 7 centimetrų gylyje.
„Tai pirmas kartas, kai buvo ištirtas nuotolinis žmonių lytėjimas, ir tai keičia mūsų supratimą apie suvokimo pasaulį“, – teigia Elisabetta Versace iš Karalienės Marijos universiteto.
Mechanizmas: fizika, o ne magija
|
Šio reiškinio paslaptis slypi ne magijoje, o fizikoje. Smėlis yra vadinamoji grūdėtoji terpė. Judantis pirštas sukelia mikroskopinius grūdelių poslinkius ir generuoja subtilias slėgio bangas, kurios sklinda į išorę. Žmogaus nervų sistema yra tokia jautri, kad geba priimti šiuos minimalius signalus, o smegenys juos interpretuoja kaip informaciją: „čia kažkas yra“. Įdomiausia tai, kad mes tai darome neturėdami specializuotų organų, kuriuos turi kai kurie gyvūnai.
Žmogus prieš mašiną: kas aptinka geriau?
Siekdami geriau suprasti žmogaus gebėjimų mastą, mokslininkai sukūrė robotizuotą sistemą su lytėjimo jutikliu ir pažangiu dirbtinio intelekto modeliu (paremtu LSTM tinklu). Palyginimo rezultatai iškalbingi: robotas pasirodė kur kas prasčiau – jo sėkmės rodiklis siekė vos 40 %, be to, jis generavo daug klaidingų pavojaus signalų. Nors mašina kartais „pajusdavo“ objektus iš kiek didesnio atstumo, jos bendras tikslumas buvo nepalyginamai mažesnis. Tai žavingas pavyzdys, kaip mūsų biologija, milijonų metų evoliucijos rezultatas, vis dar lenkia technologijas interpretuojant subtiliausius fizinio pasaulio dirgiklius.
Evoliucinis palikimas
Gamtos pasaulyje panašūs gebėjimai nėra naujiena. Paukščiai savo jautriais snapais aptinka kirmėles drėgnoje dirvoje, žuvys jaučia vandens virpesius, o žinduoliai (pavyzdžiui, katės ar žiurkės) tamsoje orientuojasi naudodami vibrises – specialius ūsus.
Žmogaus nuotolinis lytėjimas gali būti būtent toks „miegančio“ evoliucinio palikimo pavyzdys – mechaninis ūsų atitikmuo. Patys ūsai išnyko, tačiau jų sensorinis pagrindas mūsų nervų sistemoje išliko. Mokslininkai pastebi, kad paukščiams dirvos drėgmė padeda lengviau aptikti grobį, todėl bus smalsu patikrinti, ar panaši priklausomybė būdinga ir žmonėms.
Nuo archeologinių kasinėjimų iki Marso paviršiaus
Nors šio atradimo pritaikymo galimybės kol kas skamba futuristiškai, jos yra labai plačios:
- Archeologija: galimybė aptikti artefaktus be tiesioginio kontakto sumažintų jų pažeidimo riziką.
- Kriminalistika: saugesnė paieška sudėtingose vietovėse.
- Robotika: Zhengqi Chen iš Pažangiosios robotikos laboratorijos teigia, kad tai padės kurti robotus, gebančius atlikti subtilias operacijas smėlingose vietovėse – nuo vandenynų dugno iki Marso dirvožemio.
Mokslininkai planuoja tirti, ar šis gebėjimas veikia kitose biriose medžiagose, pavyzdžiui, granulėse ar žvyre, taip pat kaip tai priklauso nuo rankos judėjimo greičio ar objekto formos. Lieka ir esminis praktinis klausimas: ar šį įgūdį galima ištreniruoti, panašiai kaip absoliučią klausą?
Aišku viena – šis tyrimas iš esmės keičia lytėjimo sampratą. Iki šiol manėme, kad lytėjimas baigiasi ties oda. Pasirodo, mūsų mechaninis suvokimas siekia toliau į erdvę, leisdamas mums tiesiogine prasme „pajusti“ pasaulio kontūrus dar prieš juos paliečiant.
