Spaudoje kartkartėmis pasirodo naujienų apie „prisikėlusius iš numirusių“ žmones. Štai ir praėjusią savaitę Jungtinės karalystės gyventoja Tasleem Rafiq namie susmuko ant žemės ir greitosios pagalbos automobiliu buvo skubiai nugabenta į ligoninę, kur medikai 45 minutes nesėkmingai bandė ją atgaivinti, rašo bbc.co.uk.

Šeimos nariams buvo pranešta, kad T. Rafiq mirė. O po 11 valandų ji „prisikėlė“, kai duktė jai uždavė klausimą.

Ir toks atvejis toli gražu ne vienintelis. Balandį Kinijoje nuskambėjo atvejis, kai mirusia pripažinta moteris po šešių dienų pati išsikrapštė iš karsto. 1996 metais gydytojas ūkininko žmonai britei Daphne Banks namie konstatavo mirtį po pasikėsinimo nusižudyti vaistais, bet morgo darbuotojai pastebėjo, kad ji vis dar kvėpuoja.

Itin reti atvejai

T. Rafiq priėmusios Berkšyro karališkosios ligoninės atstovai sakė, kad medikų komanda nesugebėjo aptikti pulso, nes jis buvo labai silpnas. Bet pacientė vis dar kvėpavo.

Greitosios pagalbos skyriaus vyresnysis konsultantas Dr. Davidas Mossopas sakė, kad buvo griežtai laikomasi gaivinimo protokolo, o po 45 minučių kraujo tyrimai parodė stiprų deguonies trūkumą ir buvo nuspręsta, kad pacientei turėtų būti stipriai pažeistos smegenys. Tačiau nieko panašaus nebuvo – jos smegenys liko visiškai sveikos. „Tai labai neįprasta“, - sakė ligoninės atstovas. Ir pridūrė, kad su panašiu atveju jam iki šiol tekę susidurti tik kartą per visą ligtolinę karjerą.

Po tokių atvejų savaime kyla klausimas – o ar sunku konstatuoti mirtį?

Medicinos ekspertai vienbalsiai teigia, kad neteisingas mirties diagnozavimas – itin retai pasitaikantis dalykas.

Konsultuojantis anesteziologas Dr. Kevinas Fongas, „BBC Horizon“ dokumentiniame filme apie mirusiųjų grąžinimą į gyvenimą pasakojo: „Grįžimo į gyvenimą atvejai po klaidingos mirties diagnozės yra nykstamai maži. Mirtis yra ne įvykis kaip taškas laike – tai procesas, permaina, kuomet gyvenimas iš lėto pasitraukia iš kūno. Labai sunku pasakyti kurią akimirką tiksliai įvyksta mirtis – ypač kai aplink tvyro sumaištis. Tačiau pati diagnozė yra nustatoma laikantis griežtų kriterijų, kurių privaloma laikytis“.

Medicinos karališkųjų koledžų akademijos darbo grupei, sudariusiai kriterijų sąrašą, vadovaujantis seras Peteris Simpsonas sakė: „Kai laikomasi nustatytų gairių, klaidinga mirties diagnozė negalima. Žmonių prisikėlimo po mirties atvejai dažniausiai atkeliauja iš užsienio, kur mirties diagnozės kriterijai yra ne tokie griežti. Mirtis diagnozuojama trimis etapais: klausiama „Kodėl pacientas mirė“, diagnozuojama mirtis ir tuomet laukiama penkias minutes iki mirties fakto patvirtinimo“.

Mirties konstatavimo reikalavimų sąraše yra širdies plakimo ir kvėpavimo patikrinimas, patikrinimas, ar akių vyzdžiai reaguoja į šviesą – mirusiųjų jie būna išsiplėtę ir į aplinkos veiksnius nereaguoja.

Lozoriaus sindromas: savaiminis širdies plakimo atsinaujinimas

„Jei yra bent kokių abejonių per penkias laukimo minutes, patikrinimas turi būti pakartojamas. Būta atvejų, kai širdis sustoja ir vėl pradeda plakti, bet, mano žiniomis, tai įvyksta ne vėliau nei per 90 sekundžių nuo širdies sustojimo“, - sakė P. Simpsonas.

Savaiminis širdies plakimo atsinaujinimas, dar vadinamas Lozoriaus sindromu, yra labai retai pasitaikantis ir menkai suprantamas reiškinys.

2001 metais mokslo žurnale „Emergency Medical Journal“ buvo pateiktas 25 tokių atvejų, aprašytų mokslinėje literatūroje, sąrašas.

Sindromui pavadinimą suteikė biblinė Lozoriaus istorija – esą, mirusį Lozorių atgaivino Jėzus. O šiuolaikiniame moksle taip vadinamas savaiminis kraujotakos atsinaujinimas po nesėkmingų bandymų atgaivinti.

Manoma, kad būtent dėl Lozoriaus sindromo 2009 metais pulsas atsinaujino stogdengiui iš Prestono (Jungtinė Karalystė) Michaelui Wilkinsonui – jis į gyvenimą grįžo praėjus 30 minučių po paskutinio patepimo. Jis buvo perkeltas į Prestono karališkosios ligoninės intensyvios terapijos skyrių, kur išgyveno dar dvi dienas ir jam antrą kartą (šįkart- užtikrintai) buvo konstatuota mirtis.

Pasak P. Simpsono, esama aplinkybių, kurios gali apsunkinti sprendimą. „Tokiose situacijose apskritai mirties diagnozuoti nederėtų, šiuos veiksnius reikia įvertinti ir pirmą kartą užduodant klausimą „Dėl ko mirė žmogus?“.

Šaltoji mirtis

Vienas iš tokių veiksnių – žema kūno temperatūra pacientui pavartojus vaistų, pavyzdžiui, raminamųjų ar raumenis atpalaiduojančių, arba kai pacientas serga liga, galinčia pakeisti kraujyje esančių elementų balandą – pavyzdžiui, kuomet diabetu sergantis žmogus patiria hipoglikeminę komą.

P. Simpsonas teigia: „Jei klaidingai diagnozuojama mirtis, dažniausiai taip nutinka dėl to, kad pamirštamas kuris nors iš reikalavimų. Tokiose situacijose prieš diagnozuojant mirtį reikia laukti arba kol į normalias pasikeis aplinkybės, arba kol pasikeis organizmo būklė“.

Tokia situacija parodyta jau minėtame dokumentiniame „BBC Horizon“ dokumentiniame filme – norvegė slidininkė Anna Bagenholm „grįžo iš anapus“ po to, kai jos kūnas buvo sušildytas iki normalios temperatūros.

1999 metais išsiruošusi slidinėti moteris įkrito į ledinę upę ir 80 minučių išbuvo po ledu – jos širdis liovėsi plakti. Dėl ledinio vandens jos kūno temperatūra nukrito daugiau nei 20 laipsnių žemiau normos.

Sraigtasparniu nugabenus ją į ligoninę gydytojai devynias valandas kovėsi dėl slidininkės gyvybės – ji buvo prijungta prie aparato, kuris kūno išorėje šildė jos kraują ir vėliau jį vėl pumpavo atgal į organizmą. Kūno temperatūrai artėjant prie normalios širdis vėl pradėjo plakti.

Mirties diagnozavime esama ir etinio elemento – gairės nurodo, kad mirtis turi būti konstatuota be nereikalingo, sielvartą keliančio laukimo.

Londono imperatoriškojo koledžo teismo bylų advokatas, medicinos etikos tarybos narys sakė: „Žmogaus mirties diagnozavimo pasekmės yra labai rimtos, todėl medikai yra etiškai įsipareigoję mirtį diagnozuoti atsargiai ir įgudusiai. Tokie veiksniai, kaip patirties, žinių, laiko stoka, nuovargis, kolegų spaudimas ir kiti dalykai gali paveikti pavienių daktarų klinikinį įvertinimą. Sunkiausiais atvejais mirtį turėtų diagnozuoti tik patyrę medikai, o antro specialisto nuomonė taip pat sumažintų mirties tikimybę“.

Komentarai (3)