Žmogaus smegenys vos per vieną sekundę gali atlikti beveik nesuskaičiuojamą daugybę operacijų. Tai reiškia, kad jų galingumas iki šiol yra didesnis už bet kokio šiandien egzistuojančio kompiuterio. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad mūsų smegenų galimybės neturi ribų. Paprasčiausias skaičiuotuvas susitvarkys su skaičiavimu gerokai tiksliau ir greičiau, o ir žmogaus atmintis neretai būna nepatikima. Be to, mes esame linkę pakliūti į savo pačių pasąmonės spąstus, kurie nuolat priverčia mus priimti abejotinus sprendimus ir daryti klaidingas išvadas. Šiame straipsnyje mixstuff.ru pateikia 11 tokių spąstų arba, jeigu kalbėtume moksliškai, 11 kognityvinių iškreipimų.
Pritarimo šališkumas
Mes mėgstame sutikti su žmonėmis, kurie sutinka su mumis. Būtent dėl to mes daugiausia lankomės forumuose, kur susirenka žmonės, turintys tokias pačiais politines pažiūras, bendraujame su žmonėmis, kurie turi panašų skonį, pažiūras.
Mums nėra malonios atskiros asmenybės, žmonių grupės ar interneto tinklalapiai, kurie priverčia mus abejoti savo teisumu. Psichologai vadina šį reiškinį kognityviniu disonansu.
Šis atsirinkimas ir priveda prie „pritarimo šališkumo“. Mes dažnai pasąmonėje vertiname tik tą informaciją, kurią veikia jau mūsų egzistuojantys vertinimai, ignoruodami viską, kad su jais konfliktuoja ar grasina sugriauti mums įprastą pasaulio vaizdinį. Internetas, beje, tik stiprina šią tendenciją.
Grupinis šališkumas
Vidinis grupės šališkumas yra reiškinys, panašus į jau aptartą pritarimo šališkumą. Tik šįkart prisideda mūsų įgimtas poreikis jaustis kolektyvo dalimi.
Gana keista, kad šis poreikis susijęs su oksitocino hormonu, vadinamąja „meilės molekule“. Šis neuromediatorius, viena vertus, padeda mums sukurti glaudžius santykius vieniems su kitais, o kita – sukuria atvirkštinę reakciją tų žmonių atžvilgiu, kurie lieka už mūsų „rato“ ribų. Jis padaro mus įtaresnius, skiepija baimę ir netgi išdidumą prieš kitus žmones.
Galiausiai grupinis šališkumas priveda prie savo grupės sugebėjimų ir vertybių pervertinimo ir kitų žmonių, apie kuriuos mes iš tiesų nieko nežinome, nuvertinimo.
Žaidėjo klaida
Tai yra tendencija priduoti didžiulę reikšmę jau įvykusiems įvykiams, tikėti, kad jie kažkaip gali nulemti ateitį. Klasikinis pavyzdys – monetos metimas. Jeigu penkis kartus iš eilės iškris skaičius, tai tikėjimas, kad kitą kartą iškris herbas, mūsų pasąmonėje išauga. Iš tiesų gi tikimybė vis tiek išlieka 50/50.
Maždaug taip pat veikia ir „pozityvių lūkesčių“ spąstai. Žmonėms atrodo, kad po kelių pralaimėjimų sėkmė tiesiog PRIVALO nusišypsoti jiems, ir kad kitas lošimas atneš jiems pergalę. Lygiai taip pat veikia ir „nesėkmių ruožo“ idėja.
Poapsipirkiminė racionalizacija
Kiekvienas iš mūsų gali prisiminti bent vieną atvejį, kai po kažko nereikalingo, neveikiančio ar itin brangaus nusipirkimo bandėte įtikinti save, kad „vis tiek buvo verta“.
Tai ir yra „poapsipirkiminė racionalizacija“, į mūsų smegenis įmontuota programa, dėl kurios mes galime jaustis kiek geriau, kai padarome kokią nors aiškią kvailystę. Šis reiškinys taip pat žinomas ir kaip „pirkėjo Stokholmo sindromas“ – pasąmonės siekis žūtbūt rasti pateisinimą neprotingam pirkiniui, ypač jei jis buvo labai brangus.
Tikimybės nesuvokimas
Išties nedaug kas bijo sėstis į automobilį. Tačiau nemažai žmonių galėtų prisipažinti, kad jaučiasi savotišką nerimą, kai lipa į lėktuvą. Skrydis be jokios abejonės žmogui yra visiškai nenatūrali būsena, sukelianti pavojaus asociaciją.
Ir vis dėlto beveik kiekvienas iš mūsų žino, kad tikimybė žūti automobilio avarijoje gerokai didesnė, nei lėktuvo katastrofoje. Bet mūsų smegenys atsisako suvokti šį ryšį (statistiškai šansas mirti kelionės automobiliu metu yra vienas iš 84, o lėktuvu – vienas iš 5000). Tas pats fenomenas priverčia mus bijoti teroristų ir negalvoti apie gerokai realesnį pavojų, pavyzdžiui, nukritimą nuo laiptų.
„Parinkti pastebėjimai“
Parinkti pastebėjimai yra reiškinys, kai mes staiga pradedame visur aplink matyti tam tikrą naują ir išskirtinį dalyką. Mums atrodo, kad tas dalykas mus nuo tam tikros akimirkos mus pradėjo persekioti, nors iš tiesų anksčiau to dalykas paprasčiausiai nepastebėdavome.
Puikus pavyzdys: jūs nusiperkate naują automobilį ir nuo tos akimirkos pradedate matyti tokius pat automobilius visur aplink jus. Tas pats vyksta ir su nėščiomis moterimis, kurios staiga pradeda visur pastebėti daugybę nėščių. Tai taip pat gali būti kažkokia daina ar retai naudojamas išsireiškimas. Kad ir kas tai būtų, tas reiškinys nepradėjo dažniau vykti, tiesiog jūs pradėjote kreipti į jį savo dėmesį. Su tuo susijęs ir suvokimas, kad tam tikri įvykiai yra susiję, nors iš tiesų tai gali būti tiesiog sutapimas.
Negatyvumo efektas
Žmonės linkę daugiau dėmesio kreipti į blogas naujienas. Ir tai visiškai nereiškia, kad tai kažkoks psichologinis nukrypimas. Mokslininkai mano, kad mes pasąmonėje vertiname blogas naujienas kaip svarbesnes. Be to, blogos naujienos iššaukia didesnį mūsų pasitikėjimą, galbūt dėl to, kad geros naujienos atrodo per daug įtartinos (arba nykios).
Per didelio susidomėjimo efektas
Mes dieviname judėti kartu su minia, nors to galime ir nesuvokti. Kai žmonės aplink mus išsirenka favoritą, dalis mūsų smegenų, kuri atsako už individualumą, atsijungia. Mes per daug tuo susidomime ir patenkame į savotišką grupinio mąstymo būseną.
Pavyzdžiui, daiktą, kurį daugelis kolegų laiko geru, turi daugiau šansų tapti ir jūsų mėgstamu daiktu. Tas pats ir sporte. Jeigu dauguma jūsų aplinkoje sirgs už tą pačią komandą, bus labai sunku nepasiduoti ir sirgti už kitą.
Perkėlimo efektas
Tai yra polinkis manyti, kad kiti žmonės mąsto taip pat, kaip ir mes. Su šiuo efektu susijęs ir panašus melagingo konsensuso efektas, tai yra niekuo neparemtas įsitikinimas, kad aplinkiniai tikrai su jumis sutinka.
Perkėlimo efektas yra savo normalumo ir tipiškumo pervertinimas. Pavyzdžiui, dažnai žmonės, dalyvaujantys radikaliose grupuotėse, yra įsitikinę, kad už grupės ribų gyvena dar daugybė taip pat galvojančių žmonių, nors tokių gali išvis nebūti.
Dabartinės akimirkos efektas
Mes sunkiai sulyginame save šiandien su savimi rytoj, todėl neretai leidžiame sau daryti tai, kas patinka šiandien, paliekant apie pasekmes galvoti save, kuris bus rytoj. 1998 metais buvo atliktas įdomus tyrimas. 74 proc. žmonių, pirkdami maistą kitai savaite, rinkosi naudingus vaisius, tačiau kai buvo pasiūlyta pirkti maistą tam pačiam vakarui, 70 proc. pasirinko šokoladą.
Inkaro efektas
Šis efektas dar vadinamas palyginimo spąstais. Jis susijęs su mūsų polinkiu lyginti skaičius (kad susiorientuotume), nepastebint jų tikrojo dydžio. Tuo neretai pasinaudoja prekeiviai.
Klasikinis pavyzdys būtų prekių išpardavimai. Mes matome dvi kainas ir įvertiname skirtumą tarp jų, o ne pačias kainas. Jeigu nuolaida didelė, mums susidaro įspūdis, kad prekė yra pigi.
Tuo naudojasi ir restoranai. Jie į meniu įtraukia itin brangius patiekalus, kad kitų kainos, palyginus, atrodytų pakankamai geros.
