Dėl nutrūktgalviško eksperimento su savimi teko perrašyti medicinos vadovėlius  (1)

Apsikrėsti liga tam, kad įrodytum, kas ją sukelia – tokiu beprotišku, kone viduramžių medikų metodu pasinaudojęs australas gydytojas Barry J. Marshallas tikrai nesigaili. Drąsos ir tikėjimo savo teisumu pasekmė buvo ne tik prasta savijauta bei gydymo antibiotikais kursas, bet ir Nobelio premija – kartu su kolega Robertu Warrenu šią jis gavo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo tyrimų pradžios, kai pagaliau visam mokslo pasauliui įrodė savo teisybę.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Nuo skausmo iki vėžio

Stresas, aštrus maistas, nesaikingas alkoholio vartojimas – ar ne šias priežastis žmonės dažnai nurodo, kai draugas ar pažįstamas skundžiasi vidurių skausmais? Negalima paneigti, kad tai daro įtaką skrandžio ir žarnų veiklai – taip manė ir daugybė mokslininkų, kol 1982 m. Barry Marshallo ir Roberto Warreno duetas neįrodė kiek kitaip. Tiesa, kol jų mintys tapo galutinai pripažintos ir įvertintos Nobelio premija, turėjo praeiti net 23 metai.

Mokslininkų dueto atradimas, pelnęs šį garbingą apdovanojimą, - įrodymas, kad skrandžio ligas, dvylikapirštės žarnos opą gali sukelti ne tik, pavyzdžiui, ūminis stresas, bet ir spiralės formos bakterija - Helicobacter pylori.

Medicinos diagnostikos ir gydymo centre ir Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje dirbantis vaikų gastroenterologas Vaidotas Urbonas paaiškino, kad prieš maždaug tris dešimtmečius galutinai atrasta, tačiau tūkstančius metų žmogaus organizme gyvenanti bakterija gali sukelti daugybę ligų.

„Helicobacter yra įvairių rūšių, ne vien tik pylori, bet helmani ir t.t. Ji sukelia skrandžio patologiją, ir dvylikapirštės žarnos ligas, - pasakoja gydytojas. - Taigi, o kokios tos skrandžio ligos? Opaligė – tiek skrandžio, tiek dvylikapirštės žarnos opos, gastritas – uždegimas, kada nėra opų, duodenitas ir diotritas. Rečiau – funkcinė dislepsija (liga, kai žmogų vargina skrandžio skausmai – labai panašūs simptomai į opaligę, kai žmogus turi idealų sveiką skrandį, o jaučia simptomus – bakterija gali juos sukelti). Ir dar viena liga, kurią gali sukelti ši bakterija – skrandžio vėžys. Ją, tiesa, sukelia nedažnai, bet ši bakterija yra pripažinta kaip kancerogenas“.

Skrandyje bakterijų nebūna?

Anksčiau manyta, kad jokia bakterija žmogaus skrandyje gyventi negali dėl ten pagaminimo didelio kiekio rūgšties, prilygstančio randamam automobilio akumuliatoriuje. Vis dėlto mokslininkai klydo, o jų klaidos pradėtos įrodinėti dar XIX a.

Jau 1875 m. apie tai, kad žmogaus skrandžio gleivinėje yra spiralės formos bakterijų, numanė vokiečių mokslininkai, kiek vėliau panašios formos bakterijas šunų skrandyje atrado italų mokslininkas Giulo Bizzozero.

Vis dėlto, bene arčiausiai Nobelio premijos, kurią vos prieš dešimtmetį gavo Barry Marshallo ir Roberto Warreno duetas, buvo lenkas profesorius Walery Jaworskis iš Jogailaičių universiteto Krokuvoje. Australų mokslininkus jis savo teorinėmis išvadomis pralenkė kone šimtu metų - 1899 m. ištyrė skrandyje susidarančias nuosėdas, kuriose tarp strypo pavidalo bakterijų, jis taip pat rado bakterijas, kurioms būdinga spiralės forma – jas jis pavadino Vibrio rugula, ir buvo pirmasis, iškėlęs šių bakterijų vaidmenį skrandžio uždegimui.

W. Jaworskiui sukliudė tai, kad savo mintimis jis pasidalino lenkų kalba – dėl to jos plačiai ir nepaplito.

Bakterijas užaugino… netyčia

Tai – ne vienintelis kartas, kai australų mokslininkams savotiškai nusišypsojo sėkmė, ilgainiui atnešusi jiems Nobelį.

1979 metais patologas Robinas Warrenas pastebėjo, kad biopsinėje skrandžio medžiagoje su uždegimu yra mažų, lenktų bakterijų. B. Marshallas, susidomėjęs patologo radiniu, su juo susisiekė ir pradėjo dirbti kartu. Iš pradžių jiems nesisekė – mokslininkai negalėjo užveisti norimų tirti bakterijų. Vis dėlto, šios „atsirado“ pačios - 1982 m. australai netyčia paliko Petri lėkšteles (laboratorinius indus) su bakterijomis 5 dienų trukmės inkubacijai per Velykų savaitgalį. Ten ir užsiveisė Helicobacter pylori, gyvenanti ir daugybės žmonių skrandžiuose. Tiesa, apie tai žino ne visi.

„Kai tu turi bakteriją, tikimybė susirgti yra didesnė, bet reikšmės turi ir kas kita – skrandžio apsauginės jėgos, apsauginiai veiksniai – gera kraujotaka, gera gleivių gamyba, ląstelių atsinaujinimas. Visa tai turi didelę, didelę reikšmę tam, kad vieni žmonės, turėdami šią bakteriją nugyvena šimtą metų ir net nežino, kas yra skrandžio skausmas, kas yra virškinimo problemos ir t. t. Ir gyvena su ta bakterija visiškai sveikai“, - paaiškino gydytojas V. Urbonas.

Nepabijojo vardan mokslo susirgti

„Visi buvo prieš mane, bet aš žinojau, kad esu teisus“, - viename interviu sakė vienas iš Nobelio premijos laureatų – B. Marshallas. Tokios drąsos ir polėkio, atnešusių jam Nobelį, turėtų pavydėti ne vienas mokslininkas – nors jis kartu su R. Warrenu atrado Helicobacter pylori ir tvirtino, kad daugumą skrandžio opų bei gastritų sukelia bakterinės infekcijos, o ne stresas ar aštrus maistas, kaip buvo manoma anksčiau, tai dar reikėjo įrodyti.

B. Marshallas ėmėsi kardinalių priemonių - 1984 m. po endoskopojos ėmė ir išgėrė bakterijas, galvodamas, kad galbūt po metų atsiras opos ir jis įrodys savo tiesą. Gydytojas nustebo, kai vos po trijų dienų jį pradėjo pykinti, iš burnos pradėjo sklisti nemalonus kvapas, 5-8 dienomis intensyvėjo vėmimas, o aštuntą dieną, pakartojus endoskopiją ir biopsiją buvo nustatytas gastritas ir H.pylori infekcija.

„Iš tikrųjų aš nesitikėjau, kad taip stipriai susirgsiu. Nediskutavau apie tai su etikos komisija ligoninėje. Dar svarbiau, aš išsamiai nediskutavau apie tai net su žmona Adrienne. Ji jau buvo įsitikinusi šių bakterijų rizika, ir aš žinojau, kad niekada jos sutikimo negaučiau. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai buvo lengviau gauti atleidimą nei leidimą. Aš buvo nustebintas dėl infekcijos sunkumo. Kai grįžau namo su biopsijos rezultatais (…), Adrienne pasiūlė, kad atėjo laikas gydytis. Aš turėjau sėkmingą infekciją, aš įrodžiau savo tiesą“, - rašė B. Marshallas.

Antibiotikus B. Marshallas pradėjo gerti 14-ąją ligos dieną. Įdomu tai, kad opos taip buvo gydomos dar anksčiau, nei nustatyta, kad jas sukelia bakterija – Johnas Lykoudisas, bendrosios praktikos gydytojas Graikijoje, juos ligai gydyti skyrė nuo 1958 m.

Tiems, kurie yra užsikrėtę Helicobacter pylori bakterija ir suserga, gydymas iš esmės nepasikeitė – taip pat reikia gerti antibiotikus.

„Ją nėra lengva išgydyti, apie 80 proc. po pirmo gydymo atkrenta. Šiaip, aišku, pačios bakterijos jausti negalime, o užsikrečiama ja vaikystėje, dažniausiai iki pirmų gyvenimo metų ar penkerių, suaugusieji – rečiau. Dėl užsikrėtimo vienoje TV laidoje buvo netiksliai pasakyta, kad užsikrečiama per maistą, bučiuojantis – ne. Čia yra kitokie mechanizmai“, - paaiškino V. Urbonas.

Juokiasi iš australų

Kodėl Barry Marshallui ir Robertui Warrenui prireikė kardinalių priemonių, kad įrodytų savo tiesą? Daugelis mokslininkų ir medikų atradimą vertino labai skeptiškai - juk vien bakterijų buvimas ir uždegimas dar nereiškia, kad egzistuoja priežastinis ryšys.

Drįstama ir pasišaipyti iš mokslininkų kilmės. „Paskutinė problema buvo vieta, kurioje padarytas atradimas. Medicinos tyrinėtojas iš Perto yra tarsi fizikas iš Misisipės. Mokslas yra mokslas, bet dėl elementaraus žmogiško snobizmo mes esame linkę manyti, kad atradimas bus padarytas ne bet kur, o tam tikrose vietose“, - rašoma Chipo Heatho ir Dano Heatho knygoje „Sukurta užkibti“.

Apie tai, iš kur kilę Nobelio premijos laureatai, prisimenama net ir dabar, kai jie gali puikuotis kiekvienam mokslininkui autoritetingu apdovanojimu.

Pavyzdžiui, britų televiktorinoje „OI“ buvo epizodas, kuomet B. Marshalo pavardė paminėta atsakant į vieną klausimą. Klausimas buvo - „Kas sukelia skrandžio opą?“. Po trumpų pajuokavimų apie tai, laidos vedėjas Stephenas Fry atskleidžia atsakymą ir pasako - „jis išgėrė tai dėl lažybų“, į ką komikas Jimmy Carras atsako - „Išgėrė dėl lažybų. Tai tikrai skamba kaip australų gydytojas“.

Tik štai įdomu, ar britai savo televiktorinoje sugebėtų išspausti juokelį apie vokiečius, jeigu reikėtų atsakyti į klausimą apie tai, kas išrado širdies kateterizavimo metodą. Mat 1929 metais vos 25 metų vokietis Werneris Forssmannas, apmulkinęs slaugę, ketinusią jį apsaugoti nuo kvailysčių, sau į širdį per rankos veną įsistūmė kateterį (šiaip jau skirtą šlapimo takams). Vokietis už drąsą ir kardiologijos perversmą sukėlusį metodą Nobelio premija buvo pagerbtas 1965 metais.

Serga vis mažiau

Šiuo metu žmonių, turinčių Helicobacter pylori infekciją – vis mažiau.

„Ši bakterija nėra kaip salmonelė ar maras – tai yra bakterija, kuri tūkstančius metų gyveno su mumis skrandyje, ir yra duomenų, kad tą bakteriją turintys vaikai rečiau serga alerginėmis ligomis. Vakarų civilizacija vis rečiau ir rečiau turi tą bakteriją – vakariečiai vaikai tik apie 10-20 proc. užsikrėtę ta bakterija, kai tuo tarpu sakykim, kokioje Afrikoje ar Lietuvoje skaičiai galėtų būti keliskart didesni. Taigi, užkrėstumas ta bakterija smarkiai mažėja natūraliai dėl higienos ar kitų dalykų“, - paaiškino V. Urbonas.

Vis dėlto, jei giminėje žinoma atvejų, kad kas nors sirgo skrandžio vėžių, derėtų pasitikrinti, ar nesate šios bakterijos nešiotojas.

„Patarimas yra, kad jei giminėje iš senelių, tėvų, brolių, seserų yra kažkas sirgęs ar serga skrandžio vėžiu, yra racionalu pasitikrinti visiems dėl šitos bakterijos ir jei ją randi, nes jei nėra jokių simptomų, nusiskundimų, patarčiau ją gydyti, todėl kad medicinoje labai sunku viską įrodyti, bet yra duomenų, kad ji gali provokuoti skrandžio vėžio išsivystymą“, - kalba gydytojas.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Kamilė Baubinaitė
(49)
(7)
(42)

Komentarai (1)