Hipnozė: realiai egzistuojantis reiškinys ar žmonių mulkinimas? (0)
Ar prisimenate genialaus proto daktarą Powell’ą iš filmo „Nežinoma planeta“ (K-PAX), du nesuderinamus veikėjus užhipnotizuojamus bendram tikslui komedijoje „Nefritinio skorpiono užkeikimas“, išrinktųjų valdžią naudojant minčių kontrolę dramatiškame trileryje „Mandžūrijos kandidatas“, garsiausių pasaulio iliuzionistų komandą trileryje „Apgaulės meistrai“ ar filmą „Transo būsena“, kai personažas užhipnotizuojamas įvykdyti nusikaltimą? Ar iš tiesų egzistuoja hipnozė?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daugelis žmonių abejoja, ar iš tikrųjų įmanoma atsidurti tokioje būsenoje, kai individas praranda savikontrolę ir pasiduoda kito individo valiai. Tokios abejonės yra glaudžiai susijusios su viena didžiausių hipnozės mįslių: kodėl vieni žmonės yra labiau atsparūs hipnozei negu kiti? Greičiausiai tie, kurie sunkai užhipnotizuojami, pritars nuomonei, kad hipnozė tėra mitas, o tie, kurie lengviau – priešingai.
Hipnoze susidomėta tik XIX a., kai fizioterapeutas Jamesas Braidas savo pacientų skausmą slopindavo juos hipnotizuodamas. Hipnotinė būsena yra artima įprastai miego būsenai, nes jos metu žmogus atsipalaiduoja ir giliai ritmiškai kvėpuoja. Po hipnozės seanso, kaip ir po saldaus miego, sunkiai prisimenama, kas dėjosi tuo metu jį supusioje aplinkoje. Ilgainiui pastebėta nemažai atvejų, kai hipnozė padėdavo įveikti amneziją ar skausmą.
Kita vertus, žinoma, kad hipnozę, kaip žmonių manipuliavimo įrankį, pasitelkdavo ir dar dabar tebenaudoja charizmatiškos asmenybės, siekiančios paveikti mases. Tokią hipnozės formą galima vadinti pramogine, tačiau šiandien ji yra įgijusi neigiamą reputaciją, nes nukreipiama savanaudiškais tikslais. Nepaisant to, hipnozė yra nuostabus terapijos būdas įvairiems smegenų susirgimams gydyti, taip pat padeda atsikratyti įpročių ar baimių, pavyzdžiui, mesti rūkyti ar nugalėti scenos arba odontologo baimę. Britų medicininės ir odontologų hipnozės bendruomenės atstovas Arveenas Bajajas teigia, jog hipnozė jau daugelį metų naudojama pacientui nuraminti .
Kai kurie ekspertai hipnozės, kaip fiziologinio reiškinio, nepripažįsta, aiškindami, kad tai tėra pramoginis spektaklis. Nepaisant to, smegenų tyrimo metodai įrodo, kad hipnozės reiškinys nėra mitas, o jos poveikis smegenims gali būti stebimas mokslinių eksperimentų metu. Londono karališkojo koledžo mokslininkas Johnas Gruzelieris tvirtina, kad užfiksuotas smegenų vaizdas atskleidžia, kodėl vieni žmonės yra linkę būti užhipnotizuotais labiau nei kiti. Tyrimai atskleidė, kad tie, kurie yra lengviau užhipnotizuojami, pasižymi skirtingu vienos smegenų srities aktyvumu.
Hipnozės paslaptis glūdi smegenų priekinio juostinio vingio srityje. Ši smegenų sritis atsakinga už ateities veiksmų planavimą ir „noriu, bet negalima” konfliktų sprendimą. Tokį konfliktą galėtų iliustruoti situacija, kai jūs norite prisivalgyti daug saldumynų, nors tuo metu laikotės dietos. Po hipnozės seanso už tai atsakinga smegenų sritis tampa mažiau aktyvi, todėl žmogus gali lengviau save kontroliuoti ir, sakykime, atsisakyti saldumynų. Tai vyksta, todėl, nes pradeda veikti hipnozės metu asmeniui duoti nurodymai. Nors jis jų neprisimena, tačiau tai jau būna užkoduota jo pasąmonėje. Tiesą pasakius, lengviau užhipnotizuojamų individų priekinis juostinis vingis dirba daug intensyviau. Hipnotinio seanso, arba kitaip tariant transo metu, minėtos srities aktyvumas keičiasi ir tokiu būdu sutrikdomas smegenų gebėjimas planuoti, todėl užhipnotizuotasis klauso nurodymų, neįvertindamas, galimų pasekmių.
J. Gruzelieris savo tyrimu metu pastebėjo, kad lengviau užhipnotizuojami žmonės save apibūdina kaip lengviau pasiduodančius kitų įtakai. Antra, mažiau socialiai aktyvūs žmonės arba turintys autizmo sutrikimų taip pat paveikiami greičiau. Iš tiesų mažesnis socialinis aktyvumas tiesiogiai koreliuoja su pasidavimu hipnozei.
Gebėjimas būti užhipnotizuotam yra susijęs ir su hormonų veikla. Naujojo Pietų Velso universiteto profesorius Richardas Bryantas su Austalijos mokslininkų grupe nustatė, jog sunkiai hipnotizuojamų individų atsparumas hipnozei sumažėdavo jiems po nosimi papurškus oksitocino. Oksitocinas yra vadinamasis meilės arba laimės hormonas; įsimylėjėlių kraujyje jo kiekis būna smarkiai padidėjęs, be to, jis atsakingas už prisirišimą prie kito žmogaus. Oksitocinas taip pat lemia didesnio laipsnio socialumą, tai yra socialinį pasitikėjimą ir socialinių ryšių sudarymą. Didesnė oksitocino koncentracija sąlygoja didesnį atsparumą hipnozei. Taigi, didesnis astparumas „meilės kerams“, mažesnis atsparumas hipnozei.
Kita įdomi hipnozės forma - savihipnozė. Daugelis yra pastebėję, kad kartais, kai panyrama į savo mintis ir vaizduotę, aplinka visiškai ignoruojama. Tokią būseną galima pasiekti, pavyzdžiui, klausant muzikos. Asmenys, labiau linkę į savihipnozę, greičiau pasiduoda ir klasikinei jos formai. Savybė lengviau pasiduoti hipnozei gali teikti ir teigiamų rezultatų. Pavyzdžiui, Bazelio universiteto ligoninės daktaras Wolfas Langewitzas su Šveicarijos mokslininkų grupe parodė, kad savihipnozė yra būdas įveikti įvairiausias alergijas. Anksčiau minėtas J. Gruzelieris pastebėjo, jog lengviau užhipnotizuojami asmenys lengviau susikoncentruoja ir sėkmingiau atlieka sudėtingas užduotis (pavyzdžiui, paprastą, bet painų Stroopo testą, kai prašoma identifikuoti tikrąją užrašyto kita spalva žodžio spalvą). Tai galima sieti ir su pohipnotiniu reiškiniu. Sacklerio raidos psichobiologijos instituto mokslininkų grupė parodė, kad po hipnozės seanso smegenų sritis yra daug mažiau aktyvi negu prieš užhipnotizuojant, todėl minėtos Stroopo užduotys atliekamos vidutiniškai 10 proc. greičiau.
Mokslininkai pastebėjo, kad hipnozė teigiamai veikia ir asmens savivertę. Anot J. Gruzelierio, šalia priekinio juostinio vingio yra ir kita smegenų sritis – vidurinė kaktinė žievė, kuri atsakinga už savo veiksmų ir poelgių vertinimą. Šių dviejų sričių glaudus erdvinis ryšys užtikrina, kad užhipnotizuojamieji masinių seansų metu jaučiasi laimingi juose dalyvaudami.
Kadangi hipnozė yra labai galingas įrankis psichologijos srityje, ja užsiimti leidžiama tik psichologijos ir medicinos išsilavinimą turintiems asmenims. Tačiau daugybė mėgėjų taip pat ją gali įvaldyti ir tokiu būdu manipuliuoti kitais žmonėmis. Paprasčiausias hipnotizavimo metodų pavyzdžiai galėtų būti kito asmens minčių srauto sujaukimas kokia nors jam neįprasta, tačiau „užkabinančia“ mintimi, arba plačiai naudojamas kažkokio žodžio ar veiksmo periodinis kartojimas.
Taigi, hipnozė yra reiškinys, kuris yra puikus vaistas, kuris panaudotinas tiek įvairiausių baimių ir priklausomybių įveikimui, tiek psichologinių arba fiziologinių sutrikimų gydymui.
Šis straipsnis – tai dalis Britų tarybos inicijuoto mokslo komunikacijos projekto „Šlovės laboratorija“. Tai – tarptautinis konkursas, skirtas atrasti iškalbingiausius mokslo talentus, kurie sugebėtų paprastai ir įdomiai atsakyti net ir į sudėtingiausius klausimus apie mokslą.
Hipnoze susidomėta tik XIX a., kai fizioterapeutas Jamesas Braidas savo pacientų skausmą slopindavo juos hipnotizuodamas. Hipnotinė būsena yra artima įprastai miego būsenai, nes jos metu žmogus atsipalaiduoja ir giliai ritmiškai kvėpuoja. Po hipnozės seanso, kaip ir po saldaus miego, sunkiai prisimenama, kas dėjosi tuo metu jį supusioje aplinkoje. Ilgainiui pastebėta nemažai atvejų, kai hipnozė padėdavo įveikti amneziją ar skausmą.
Kita vertus, žinoma, kad hipnozę, kaip žmonių manipuliavimo įrankį, pasitelkdavo ir dar dabar tebenaudoja charizmatiškos asmenybės, siekiančios paveikti mases. Tokią hipnozės formą galima vadinti pramogine, tačiau šiandien ji yra įgijusi neigiamą reputaciją, nes nukreipiama savanaudiškais tikslais. Nepaisant to, hipnozė yra nuostabus terapijos būdas įvairiems smegenų susirgimams gydyti, taip pat padeda atsikratyti įpročių ar baimių, pavyzdžiui, mesti rūkyti ar nugalėti scenos arba odontologo baimę. Britų medicininės ir odontologų hipnozės bendruomenės atstovas Arveenas Bajajas teigia, jog hipnozė jau daugelį metų naudojama pacientui nuraminti .
Kai kurie ekspertai hipnozės, kaip fiziologinio reiškinio, nepripažįsta, aiškindami, kad tai tėra pramoginis spektaklis. Nepaisant to, smegenų tyrimo metodai įrodo, kad hipnozės reiškinys nėra mitas, o jos poveikis smegenims gali būti stebimas mokslinių eksperimentų metu. Londono karališkojo koledžo mokslininkas Johnas Gruzelieris tvirtina, kad užfiksuotas smegenų vaizdas atskleidžia, kodėl vieni žmonės yra linkę būti užhipnotizuotais labiau nei kiti. Tyrimai atskleidė, kad tie, kurie yra lengviau užhipnotizuojami, pasižymi skirtingu vienos smegenų srities aktyvumu.
Hipnozės paslaptis glūdi smegenų priekinio juostinio vingio srityje. Ši smegenų sritis atsakinga už ateities veiksmų planavimą ir „noriu, bet negalima” konfliktų sprendimą. Tokį konfliktą galėtų iliustruoti situacija, kai jūs norite prisivalgyti daug saldumynų, nors tuo metu laikotės dietos. Po hipnozės seanso už tai atsakinga smegenų sritis tampa mažiau aktyvi, todėl žmogus gali lengviau save kontroliuoti ir, sakykime, atsisakyti saldumynų. Tai vyksta, todėl, nes pradeda veikti hipnozės metu asmeniui duoti nurodymai. Nors jis jų neprisimena, tačiau tai jau būna užkoduota jo pasąmonėje. Tiesą pasakius, lengviau užhipnotizuojamų individų priekinis juostinis vingis dirba daug intensyviau. Hipnotinio seanso, arba kitaip tariant transo metu, minėtos srities aktyvumas keičiasi ir tokiu būdu sutrikdomas smegenų gebėjimas planuoti, todėl užhipnotizuotasis klauso nurodymų, neįvertindamas, galimų pasekmių.
J. Gruzelieris savo tyrimu metu pastebėjo, kad lengviau užhipnotizuojami žmonės save apibūdina kaip lengviau pasiduodančius kitų įtakai. Antra, mažiau socialiai aktyvūs žmonės arba turintys autizmo sutrikimų taip pat paveikiami greičiau. Iš tiesų mažesnis socialinis aktyvumas tiesiogiai koreliuoja su pasidavimu hipnozei.
Gebėjimas būti užhipnotizuotam yra susijęs ir su hormonų veikla. Naujojo Pietų Velso universiteto profesorius Richardas Bryantas su Austalijos mokslininkų grupe nustatė, jog sunkiai hipnotizuojamų individų atsparumas hipnozei sumažėdavo jiems po nosimi papurškus oksitocino. Oksitocinas yra vadinamasis meilės arba laimės hormonas; įsimylėjėlių kraujyje jo kiekis būna smarkiai padidėjęs, be to, jis atsakingas už prisirišimą prie kito žmogaus. Oksitocinas taip pat lemia didesnio laipsnio socialumą, tai yra socialinį pasitikėjimą ir socialinių ryšių sudarymą. Didesnė oksitocino koncentracija sąlygoja didesnį atsparumą hipnozei. Taigi, didesnis astparumas „meilės kerams“, mažesnis atsparumas hipnozei.
Kita įdomi hipnozės forma - savihipnozė. Daugelis yra pastebėję, kad kartais, kai panyrama į savo mintis ir vaizduotę, aplinka visiškai ignoruojama. Tokią būseną galima pasiekti, pavyzdžiui, klausant muzikos. Asmenys, labiau linkę į savihipnozę, greičiau pasiduoda ir klasikinei jos formai. Savybė lengviau pasiduoti hipnozei gali teikti ir teigiamų rezultatų. Pavyzdžiui, Bazelio universiteto ligoninės daktaras Wolfas Langewitzas su Šveicarijos mokslininkų grupe parodė, kad savihipnozė yra būdas įveikti įvairiausias alergijas. Anksčiau minėtas J. Gruzelieris pastebėjo, jog lengviau užhipnotizuojami asmenys lengviau susikoncentruoja ir sėkmingiau atlieka sudėtingas užduotis (pavyzdžiui, paprastą, bet painų Stroopo testą, kai prašoma identifikuoti tikrąją užrašyto kita spalva žodžio spalvą). Tai galima sieti ir su pohipnotiniu reiškiniu. Sacklerio raidos psichobiologijos instituto mokslininkų grupė parodė, kad po hipnozės seanso smegenų sritis yra daug mažiau aktyvi negu prieš užhipnotizuojant, todėl minėtos Stroopo užduotys atliekamos vidutiniškai 10 proc. greičiau.
Mokslininkai pastebėjo, kad hipnozė teigiamai veikia ir asmens savivertę. Anot J. Gruzelierio, šalia priekinio juostinio vingio yra ir kita smegenų sritis – vidurinė kaktinė žievė, kuri atsakinga už savo veiksmų ir poelgių vertinimą. Šių dviejų sričių glaudus erdvinis ryšys užtikrina, kad užhipnotizuojamieji masinių seansų metu jaučiasi laimingi juose dalyvaudami.
Kadangi hipnozė yra labai galingas įrankis psichologijos srityje, ja užsiimti leidžiama tik psichologijos ir medicinos išsilavinimą turintiems asmenims. Tačiau daugybė mėgėjų taip pat ją gali įvaldyti ir tokiu būdu manipuliuoti kitais žmonėmis. Paprasčiausias hipnotizavimo metodų pavyzdžiai galėtų būti kito asmens minčių srauto sujaukimas kokia nors jam neįprasta, tačiau „užkabinančia“ mintimi, arba plačiai naudojamas kažkokio žodžio ar veiksmo periodinis kartojimas.
Taigi, hipnozė yra reiškinys, kuris yra puikus vaistas, kuris panaudotinas tiek įvairiausių baimių ir priklausomybių įveikimui, tiek psichologinių arba fiziologinių sutrikimų gydymui.
Šis straipsnis – tai dalis Britų tarybos inicijuoto mokslo komunikacijos projekto „Šlovės laboratorija“. Tai – tarptautinis konkursas, skirtas atrasti iškalbingiausius mokslo talentus, kurie sugebėtų paprastai ir įdomiai atsakyti net ir į sudėtingiausius klausimus apie mokslą.
(36)
(8)
(28)