Kaip parodė bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa, atlikta prekybos tinklo „Rimi Lietuva“ užsakymu, net 82 proc. lietuvių žiemos švenčių stalui gamina žuvies patiekalus. Specialistai įspėja – neteisingai pasirinkta žuvis gali tapti tikru nuodu, tad verta per daug nepiktnaudžiauti žuvies patiekalais. Protingi kiekiai problemų nesukels, tačiau žinoti, kuo rizikuojama - verta.

Pavojingiausias toksinas – žemės ūkio pasekmė

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Ekologinės fiziologijos ir toksikologijos sektoriaus darbuotojas dr. Gintaras Svecevičius pabrėžė, kad valgyti žuvį labai sveika, kadangi ji turi daug nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios be galo naudingos žmogaus organizmui: išvalo kraujagysles, tirpina cholesterolio plokšteles. Tačiau taip pat reikia žinoti, kad žuvis yra kaip kempinė, kuri viską sugeria iš aplinkos, o aplinkoje gali būti tiek organinių teršalų (dioksinų), tiek neorganinių (sunkiųjų metalų).

„Dioksinai – vienos pavojingiausių mūsų organizmui medžiagų. Jie susidaro dėl užterštumo ankstesnių metų pesticidais, kurie vis dar sutinkami aplinkoje, nors seniai uždrausti. Organinės medžiagos paprastai kaupiasi riebaluose, taigi žuvys jų prikaupia tikrai daug. Vieną kartą pavalgę jų nenumirsime, dioksinai yra šimtaprocentiniai kancerogenai ir mutogenai, taigi gali pasireikšti ilgalaikis jų poveikis: jie siejami su vėžio vystymusi, žalingai veikia vaisių, sukelia įvairias mutacijas, auglius. Tačiau jų nustatymas yra labai brangus, todėl Lietuvoje, kiek man žinoma, dioksinai praktiškai nenustatinėjami, vadinasi, jų nėra. Švedijoje, Vokietijoje žuvys dėl jų tiriamos ir nustatomi netgi labai dideli jų kiekiai.

Didžiausi dioksinų kiekiai – Baltijos jūros žuvyse, kadangi mūsų jūra – ko gera, labiausiai užteršta pasaulyje. Pagalvokite, kiek išsivysčiusių šalių yra apie šį ežerą, į kurį viskas suteka ir praktiškai niekas neišteka. Teršalai pirmiausiai pasiekia plėšriąsias žuvis, kurios minta kitomis žuvimis, pavyzdžiui, Baltijos jūros menkes. Kuo aukštesniam mitybiniam lygmeniui priklauso žuvis, tuo daugiau ji visko sukaupia. Kita vertus, kaupimas ir šalinimas – dinamiškas procesas, vienu metu vykstantis procesas. Žuvis per savo organizmą per parą praleidžia 10 savo svorių vandens. Taigi jos organizme nuolat vyksta apykaita, todėl, patekusi į švarią aplinką, ji labai greitai išsivalo, o jeigu gyvena užterštoje aplinkoje, ji kaip ekologinės aplinkos būklės lakmuso popierėlis“, – aiškino specialistas.

Kokie sunkieji metalai randami žuvyje

Sunkieji metalai gali būti trijų kategorijų – esminiai, neesminiai ir toksiniai. Esminiai metalai – tai mikroelementai, kurie nedideliais kiekiais būtini mūsų organizmui. Pavyzdžiui, cinkas dalyvauja apie 300 fermentų biosintezėje. Tačiau kai saugus jų kiekis viršijamas, jie tampa toksiški. Neesminiai metalai, pavyzdžiui, nikelis, chromas, taip pat nekenkia, kol jų yra nedaug, nors jų funkcija neaiški. Toksiniai metalai (gyvsidabris, kadmis, švinas) pavojingi visada. Būtent dėl gyvsidabrio koncentracijos mėsoje rekomenduojama riboti tuno kiekius, o vaikams ir nėščioms moterims jis visai nerekomenduojamas.

G. Svečevičius nebūtų toks kategoriškas. Pasak jo, svarbu, kur tunas sugautas, kur jis praleido paskutinį laiką, prie kokių taršos šaltinių buvo priartėjęs. Juk jo ganykla – visas Atlanto vandenynas. Be to, tunas – labai greitas plaukikas, o tokios greitos žuvys labai greitai šalina toksines medžiagas. Daugiausiai toksinių medžiagų prikaupia dugninės žuvys, kurios mažai juda, ypač jeigu jos dar ir plėšrūnės (plekšnė, uotas, vėgelė).

„Aš asmeniškai drąsiai valgau žuvis, pagautas Atlanto vandenyne, o Baltijos jūros žuvų siūlyčiau vengti. Beje, dažniausiai vandenyje toksinių medžiagų būna minimumas ar net visai nerandama, pavyzdžiui, dioksinų. Vandenyje jų praktiškai nerandama, tačiau būdami tirpūs riebaluose jie sėkmingai keliauja per mitybines grandis, kol pasiekia žmogų. Įdomus paradoksas – kiek teršiame, tiek patys tų teršalų ir suvalgome. „Mūsų gėlųjų vandenų žuvys yra švarios ir kokybiškas. Lietuva – ežerų kraštas ir jame yra tokių vandens telkinių, kurie neturi absoliučiai jokių taršos šaltinių, juolab kad žemės ūkyje tokiais, kiekiais, kaip sovietmečiu, pesticidai ir kiti cheminiai junginiai nebenaudojami“, – tikino pašnekovas.

Ar verta pirkti dirbtinai užaugintą žuvį

Auginamos dirbtinai ir gyvenančios natūraliuose vandenyse žuvys, pasak G. Svecevičiaus, skiriasi kaip dangus ir žemė. Teigiama, kad tvenkiniuose auginamos žuvys šeriamos subalansuotais pašarais, tačiau taip pat žinoma, kad kai kuriems pašarams naudojami menkaverčių žuvų miltai. Jei šios menkavertės žuvys gaudomos Baltijos jūroje, teršalai iš Baltijos jūros sėkmingai transportuojami į tvenkinius. Dar viena bėda, kad žuvys budeliškomis sąlygomis laikomos parduotuvėje, o mūsų senoliai žinojo, kad besikankinusių žvėrelių mėsa nevalgoma, kadangi dėl streso joje kaupiasi toksinės medžiagos (adrenalinas, pieno rūgštis ir pan.). Mokslininko manymu, pagavus žuvį reikėtų kuo skubiau pasirūpinti, kad ji nebegyventų.

„Norvegijos fiorduose augintos lašišos nėra labai blogas variantas. Aišku, judėjimo joms trūksta, bet jos gyvena natūralioje aplinkoje, tik tinklais aptvertoje teritorijoje, taigi nuolat vyksta vandens apykaita. Skirtumas tik tas, kad joms duodama papildomų pašarų, į kuriuos pridedama ir maistinių dažų, dėl kurių jos rausvesnės. Kita vertus, yra ir natūralių lašišų rūšių, kurios būna raudonos, pavyzdžiui, Aliaskos lašišos“, – svarstė pašnekovas.

Šaldyta žuvis, jo manymu, taip pat yra saugi, kadangi ji užšaldoma iškart laivo triume – arba visa, arba išdorota ir su nupjauta galva. Bet kuriuo atveju šaldyta žuvis daug geriau nei nukankintas gyvas karpis. Žuvies filė jau apdirbama labiau. „Esu girdėjęs, kad gamyklose kaulai nuo žuvų atskiriami naudojant chemines medžiagas“, – teigė mokslininkas.

Kokių žuvų nerekomenduojama valgyti nėščiosioms ir vaikams

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) pagal parengtus planus kasmet atlieka Baltijos jūroje bei Kuršių mariose sugautų žuvų tyrimus dėl aplinkos teršalų: dioksinų, organinių chloro pesticidų, sunkiųjų metalų, radionuklidų.

„Nustatyta, kad dioksinu gali būti užterštos riebiosios Baltijos jūros žuvys, jų kepenys. Todėl tiriamos šios riebiosios žuvys: šprotai, silkės (strimelės), lašišos, menkių kepenys. Dioksinai ir polichlorinti bifenilai yra tirpūs riebaluose, labai patvarūs ir sunkiai suskaldomi junginiai, todėl kaupiasi gyvūnų ir žmogaus riebaliniame audinyje ir gali išsilaikyti labai ilgą laiką. Jų toksinės savybės gali turėti neigiamą poveikį žmonių sveikatai: skatinti vėžinių ląstelių atsiradimą, nervinės sistemos pažeidimus ir kt.“, – pasakojo VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyr. veterinarijos gydytoja-inspektorė Janina Kondrotienė.

Pasak jos, 2011 m. buvo nustatytas didesnis dioksinų kiekis ir Baltijos jūroje sugautoje lašišoje, tačiau lašišų sugaunama labai nedaug, todėl ribojimai netaikomi.

Tiriant Baltijos riebiąsias žuvis (strimeles, šprotus, lašišas), kartais nustatomas didesnis dioksinų kiekis senesnėse, didesnėse žuvyse, todėl tokių žuvų rekomenduojama nevalgyti nėščioms moterims, vaikams, senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams. Tiesa, 2012-2014 m. tirtuose mėginiuose dioksinų kiekis neviršijo nustatytų normų. Tiriant tvenkiniuose auginamas žuvis, šie teršalai niekada neviršijo nustatytų didžiausių leistinų koncentracijų.

Atliekant jūrinių žuvų organinių chloro pesticidų, sunkiųjų metalų, radionuklidų tyrimus, šių teršalų kiekiai neviršija nustatytų normų. Nustatyta, kad daugiausiai sunkiuosius metalus kaupia prie dugno gyvenančios (giliavandenės) žuvys bei riebiosios jūrinės žuvys, be to, žuvys tyrimams pasirenkamos ir atsižvelgiant į jų sugaunamus kiekius, todėl dėl sunkiųjų metalų buvo tiriamos Baltijos menkės, strimelės, plekšnės. 2013 m. Baltijos menkių sugauta 1742 tonos, o strimelių 2475 tonos, plekšnių 1 002 t, tačiau teršalų kiekiai neviršijo nustatytų normų. Žuvininkystės produktams taip pat reglamentuotos švino, kadmio, gyvsidabrio normos.

Per patikrinimą žuvyse buvo rasta parazitų

Šių metų lapkričio mėnesį VMVT specialistai visoje Lietuvoje tikrino žuvininkystės produktus tvarkančius subjektus. Iš viso atlikti 262 patikrinimai (patikrinta 125 didžiųjų prekybos centrų, pasirinktinai 64 kitos parduotuvės, 45 turgavietės, 5 šaltieji sandėliai, 23 žuvų perdirbimo įmonės), patikrinta 3900 partijų įvairių pavadinimų žuvininkystės produktų, viso per 198 tonų, iš kurių 163 partijose (4,2 proc.) nustatyti pažeidimai, daugiausiai dėl ženklinimo ar atsekamumo, netinkamų produktų laikymo sąlygų, pakavimo, pasibaigusių vartojimo terminų, higienos. Pasitaikė atvejų, kai vartotojams neteisingai buvo nurodytas ar nenurodytas žuvų rūšies pavadinimas, sugavimo vieta ar klaidinama parduodant atšildytas sušaldytas žuvis kaip šviežias.

„Buvo atlikta 214 mėginių tyrimų, iš jų 8 neatitiko nustatytų reikalavimų: rasti negyvi matomi parazitai sūdomų ir realizuojamų atlantinių silkių vidaus organuose, realizuojamų šaldytų atlantinių skumbrių ir šaldytų argentininių jūrinių lydekų, sandėlyje laikomų šaldytų argentininių jūrinių lydekų be galvų (27 014 kg) vidaus organuose. Tačiau mikrobiologinės taršos, šviežumo kriterijų neatitikimo nenustatyta, todėl galima teigti, kad tiekiami rinkai žuvininkystės produktai saugūs vartoti“, – sakė VMVT specialistė.

Norvegijos vandenų tyrimų instituto tyrėjai teigia, kad nors gyvsidabrio emisija stipriai sumažinta, bet Norvegijoje pagaunamose žuvyse randama koncentracija vis dar milžiniška, rašo lietuviainorvegijoje.lt. Sukaupti kiekiai tokie dideli, kad gyvsidabris aplinkoje gali išlikti daugybę šimtmečių. Metilo gyvsidabris kaupiasi maisto grandinėje, todėl net jei vandenyje nėra daug gyvsidabrio, žuvyje jo koncentracija vis dar gali būti pakankamai didelė. Nėščioms moterims ir maitinančioms motinoms nerekomenduojama valgyti didesnių nei kilogramo svorio lydekų, ešerių, upėtakių bei alpinių šalvių. Kitiems nereikėtų valgyti šių žuvų rūšių dažniau nei kartą per mėnesį.

Komentarai (4)