Leonidas su tyrinėtojų komanda Arktyje atsidūrė 1960 metų lapkritį. Daugiau nei trisdešimt dienų jūra keliavę iš Rusijos jie buvo išlaipinti ir žinojo, kad jų laivas negrįš dar metus. Lyg to būtų maža, vos 27 metų gydytojas Leonidas staiga pajuto aštrų skausmą pilvo apačioje. Vyras ne juokais išsigando.

Kartu su vienuolika savo kolegų L.Rogozovas pastatė bazę, kurioje turėjo sulaukti žiemos pabaigos. Laikas bėgo, bet jaunajam medikui skausmai nuolat pasikartodavo. 1961 metų balandį savo dienoraštyje jis parašė: „Panašu, man apendicitas. Niekam nieko nesakau, netgi šypsausi. Kam reikia gąsdinti savo draugus? Kuo jie man padės?“

Tačiau situacija tik blogėjo. Netrūkus Leonidas rimtai susirgo, buvo nusilpęs, suirzęs ir nuolat kentėjo skausmus. Jis žinojo, kad vienintelė išeitis – operacija. Kitaip apendicitas gali trūkti, o tai gali baigtis ir mirtimi. Grįžimas į Rusiją buvo neįmanomas dėl prasidėjusių pūgų, be to, vyras nebūtų ištvėręs ilgos kelionės namo. Bazėje padėti jam negalėjo niekas kitas, nes daugiau medikų šalia nebuvo. Todėl jis turėjo padaryti tai, kas net medikams atrodo visiška beprotybė – operuotis pats.

Šis atvejis ko gero vienintelis žinomas, kai operacija atlikta sau pačiam, be kitų medikų ar pagalbinio personalo. Be to, procedūra atlikta ne gydymo įstaigoje, tad ir priemonių po ranka buvo ne kaži kiek.

Praėjus dienai po pirmojo įrašo apie apendicitą, skausmai tapo nepakeliami. Leonidas žinojo – laikas veikti. Jam sparčiai kilo temperatūra, vyras nuolat vėmė. Leonidas rašė: „Nemiegojau visą naktį, velniškai skauda! Nežinau, ar operaciją turiu atlikti tuojau pat, tačiau mane kankina slogus jausmas. Ko gero, tai vienintelė išeitis. Operuotis pačiam yra beveik įmanoma. Juk negaliu nuleisti rankų.“ Ir nenuleido.

Vyras neturėjo laiko tinkamai pasiruošti operacijai, todėl tik paprašė savo kolegų viską išnešti iš jo kambario, palikti tik lovą, stalą ir lempą. Taip atrodė improvizuota operacinė.

Keli žmonės, pasilikę kambaryje, padėjo jam atlikti procedūrą – laikė veidrodį, kad medikas matytų, ką darąs, pasirūpino, kad lempa tinkamai apšviestų lovą bei padavė jam instrumentus. Kolegoms Leonidas paaiškino, kaip suleisti vaistus ir kaip jį gaivinti, jei prarastų sąmonę.

Komanda pasiruošė, dezinfekavo rankas ir laukė operacijos. Antrą valandą nakties Leonidas susišvirkštė anestetikų, o po penkiolikos minučių padarė 12 centimetrų pjūvį ir pradėjo procedūrą. Visos operacijos metu vyras išliko ramus. Tik vis paprašydavo kolegų nuvalyti nuo jo veido prakaitą. Tiesa, pastarieji buvo šokiruoti, kai kurie vos nenualpo.

Leonidas tik kartais žvilgteldavo į veidrodį, operaciją atlikdamas apčiuopomis. Tačiau po 40 minučių jam pasidarė bloga. Vyrui pasidarė silpna, svaigo galva, todėl prireikė pertraukos. Po kurio laiko tęsė operaciją. Nors atrodė visiškai išsekęs, galiausiai jam pavyko pašalinti apendicitą ir užsiūti pjūvį. Tada kolegoms padavė instrumentus, nurodė, kaip juos dezinfekuoti ir išgėręs migdomųjų užmigo.

Keturias dienas po operacijos vartojęs antibiotikus Leonidas pasijuto geriau. Penktą dieną atslūgo temperatūra. Po savaitės jis pašalino siūles. Skamba neįtikėtinai, tačiau praėjus dviems savaitėms vyras vėl galėjo dirbti bazėje it nieko nebūtų nutikę.

Tik praėjus daugiau nei metams L.Rogozovas kartu su komanda sugrįžo į Rusiją. Jau kitą dieną jis tęsė darbą savo klinikoje. Vėliau pradėjo dėstyti Leningrado medicinos institute, kur dirbo visą likusį gyvenimą. Jis nemėgo pasakoti apie tai, kas nutiko Arktyje ir nenorėjo būti šlovinamas už šią operaciją. Kai jo klausdavo, kaip jam tai pavyko, jis atsakydavo: „atlikau įprastą darbą“.