Kaip mokytis, kad informacija kuo ilgiau išliktų atmintyje? (0)
Mokytis, kol nugriūsi, tikrai nėra gerai, nes smegenys, kaip ir bet kuris kitas organas, pavargsta, sako Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė Vilija Stanišauskienė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Labai efektyviai, intensyviai dirbti su informacija galima maždaug 30 minučių, paskui reikėtų daryti 2–3 minučių pertraukėlę: tiesiog pasižvalgyti, pakvėpuoti, pasivaikščioti. O tada galima pratęsti darbą su ta pačia informacija. Bet su tos pačios srities informacija dirbti ilgiau nei 2 valandas jau yra blogai“, – pabrėžia mokslininkė.
– Vaikai mokosi mokytis metus priešmokyklinėje grupėje, dar – 12 metų bendrojo ugdymo mokyklose, paskui – dar 4–6 metus universitete, bet vis tiek nemoka mokytis. Kodėl?
– Nebūtinai visi nemokame mokytis, bet ši problema tikrai egzistuoja. Mokėjimo mokytis kompetencija, kaip viena iš bendrųjų kompetencijų, svarbi ir formuojant ugdymo programas, bet manau, kad, kai ji yra bendroji, integruota į kitus dalykus, labai dažnai paprastos su mokėjimu mokytis susijusios metodikos paprasčiausiai pamirštamos.
Labai aiškiai nepasakoma, ką gali daryti, kad tau būtų lengviau atsiminti, kaip susisteminti informaciją, kad ji lengvai nugultų atmintyje. Tad iš tikrųjų mokymuisi mokytis reikėtų specialaus dėmesio.
– Beveik visi Lietuvos moksleiviai, išlaikę valstybinius brandos egzaminus 4–5 šimtukais, teigia, kad nebuvę ypatingi talentai – tiesiog jie sistemingai mokėsi. Tai yra kiekvieną dieną atlikdavo namų darbus ir pasikartodavo tai, ką išmoko. Ar tikrai tiek nedaug reikia, kad sektųsi mokytis, studijuoti?
– Manau, kad namų darbų ruošimas yra labai daug ir šie šimtukininkai visiškai teisūs. Į tai telpa trys pagrindiniai efektyvaus mokymosi principai. Vienas iš jų – informacijos įtvirtinimas (arba kartojimas), nes namų darbų užduotys kaip tik ir yra to, ką išgirdai ar perskaitei klasėje, pritaikymas atliekant užduotį praktiškai.
Kitas labai svarbus efektyvaus mokymosi principas – sistemiškumas. Mokinys neturėtų praleisti jokios pamokos, nes, jei tik atsiranda spraga nuoseklioje minčių grandinėje, iškart ir kyla problema. Dėl to pagrindai, pamatas to dalyko, kurio mokaisi, gali susiformuoti tik atliekant namų darbus ir sistemą kuriant savo galvoje.
Dar vienas dalykas tas, kad, mokydamiesi mažais kąsniais, t. y. kiekvieną dieną atlikdami namų darbus, o ne labai daug tam dėmesio skirdami tik prieš atsiskaitymus, mes geriau ir ilgam įsimename informaciją.
– Vis dėlto dauguma mokinių ir jų tėvų skundžiasi dėl nepakeliamų mokymosi krūvių. Ar dejonės susijusios su tuo, kad jie nemoka mokytis, ar, nors akcentuojame kūrybiškumą, iš tikrųjų juos dusiname akademizmu?
– Jei krūviai per dideli (mano nuomone, jie iš tikrųjų per dideli), mokėjimas mokytis gali padėti tik iš dalies. Esmė ta, kad, jei reikia įsisavinti per daug informacijos, nebelieka laiko įsigilinti, informaciją įtvirtinti, pritaikyti. Kai programa veja tolyn, kai neturi kada susidoroti su didžiuliu informacijos srautu, tada norisi viską mesti.
Taigi informacijos perkrova tikrai nepadeda mokiniams siekti rezultato. Iš tikrųjų tai yra problema, nes rezultatas vertinamas egzaminu, o egzaminas yra informacijos atgaminimas – šiuo atveju mokymasis tampa informacijos susidėjimu į galvą kaip į kokį konteinerį.
– Kai kurių specialybių, pavyzdžiui, medicinos, studentai turi ypač daug įsiminti. Kaip rodo prieš keletą metų atliktas Lietuvos edukologijos universiteto mokslininkės Daivos Karkockienės tyrimas, būtent su mokslo krūviais ir įsiminimu yra susijęs būsimų gydytojų, medicinos studentų stresas. Įdomu tai, kad daugybė buvusių mokyklų pažibų, pradėję studijuoti mediciną, prisirenka neigiamų pažymių ir net nebaigia studijų.
Medicinos fakulteto administracija labai atvirai teigia, kad gabiausių gimnazistų nusimokymas jiems yra didžiulis iššūkis. Taip pat teko kalbėti su kai kuriais profesoriais, kurie retoriškai kalba apie tai, kodėl tokių bėdų neturi, pavyzdžiui, žydų kilmės studentai, studijuojantys tą pačią mediciną. Ogi esą todėl, kad jie moka efektyviai mokytis – jie nuo mažumės treniruoja atmintį. Kokie žingsniai galėtų padėti mums visiems?
– Galiu paminėti tik kelis – pačius svarbiausius. Pirmiausia turi būti labai aiški motyvacija, kodėl aš tai darau, kodėl man to reikia, kas iš to. Kai žmogus žino, dėl ko jis mokosi, ką turi išmokti, kai mato rezultatą, gauna didelį pastiprinimą, daugiau jėgos skiria mokydamasis. Kitas be galo svarbus dalykas, ypač aktualus šiuolaikinei visuomenei, yra dėmesio koncentracija tik į tai, ko mokaisi. Mes įpratę vienu metu atlikti milijoną darbų.
Sakysim, studentas sėdi prie kompiuterio, tarsi mokosi, ruošiasi egzaminui, bet šalia įjungtas „Skype“, „Facebook“, naujienų portalai, taigi vienu metu jis atlieka labai daug minties veiksmų. Tai labai blogai, nes, jei nori kažką įsiminti, turi susitelkti tik į tai, apie ką mokaisi, atsiriboti nuo visos aplinkos. Šito mes labiausiai ir nemokame.
Kitas aspektas tas, kad nuolatinis buvimas perteklinės informacijos sraute gadina mūsų gebėjimą įsiminti. Pavyzdžiui, turime minutėlę, atsidarome internete kokį nors naujienų portalą ir einame per antraštes nesigilindami į patį tekstą. Galbūt kažkuo susidomėję įlendame paskaityti, tačiau su ta informacija nieko daugiau nedarome, ji taip ir lieka mūsų trumpojoje atmintyje. O kuo mažiau mes atliekame įsiminimo veiksmo, tuo sunkiau paskui įsiminti tai, ko reikia. Gebėjimą įsiminti iš tikrųjų labai lengvai pažeidžia perteklinė paviršinė informacija.
– Kitaip sakant, reikėtų iš vaikų atimti mobiliuosius telefonus, kompiuterius ir pan.?
– Turbūt būtų teisinga, bet būtų labai sudėtinga tai padaryti. Aš, tarkim, žiūriu į savo studentus – jei tik neišlaikau jų dėmesio kokiais nors labai įdomiais dalykais, iš karto jų rankos automatiškai siekia išmaniojo telefono. Iš tikrųjų nereikėtų bijoti technologijų, jos yra puikios, bet žmogus turėtų suvokti, kad, atsisėdus ruošti pamokų, reikia atsiriboti nuo viso kito. Tada, manau, mokymasis bus efektyvesnis. Tada geriau ir ilgiau įsiminsite.
– Teigiate, esą perdėtas uolumas mokantis kur kas mažiau efektyvus nei mokymasis darant pertraukas, keičiant veiklą, kad geriau mokytis nedidelėmis porcijomis. Bet iš tikrųjų dauguma mūsų buvome mokomi priešingai – jei jau prisėdai prie knygų, turi mokytis be atvangos, o paskui gali eiti pramogauti. Ką duoda mokymosi veiklos kaitaliojimas su fizine veikla?
– Mokytis, kol nugriūsi, tikrai nėra gerai, nes smegenys, kaip ir bet kuris kitas organas, pavargsta. Labai efektyviai, intensyviai dirbti su informacija galima maždaug 30 minučių, paskui reikėtų daryti 2–3 minučių pertraukėlę: tiesiog pasižvalgyti, pakvėpuoti, pasivaikščioti. O tada galima pratęsti darbą su ta pačia informacija. Bet su tos pačios srities informacija dirbti ilgiau nei 2 valandas jau yra blogai, nes, tarkim, po kokių 2–3 valandų galva nebeveikia. Todėl, jei mokausi matematikos, iš karto užsiimu istorija.
O dar geriau po 2 valandų tiesiog eiti pasivaikščioti arba padirbėti fiziškai, nes taip smegenys gauna deguonies ir sutvarko, susistemina informaciją, kurią įsidėjote į atmintį.
– Koks yra miego ryšys su geru informacijos įsiminimu?
– Įrodyta, kad ryšys tiesioginis. Mokslininkai nustatė, kad, jei prieš užmigdami pasikartojate, peržvelgiate tai, ką išmokote, kitą dieną galima atgaminti maždaug 60 proc. labai tikslios informacijos. O jei pasimokę išeisite pramogauti ir užmigsite su visai kitomis mintimis, kitą dieną atgaminsite tik apie 10 proc. tikslios informacijos.
Paslaptis labai paprasta: miegant smegenyse vyksta procesai ir perskaityta ar pamatyta informacija įgauna tam tikrą struktūrą. Dėl to miegoti prieš egzaminą tiesiog privaloma, o bemiegės naktys ar paskutinė naktis prieš egzaminą – labai prasta praktika.
– Kai kurie efektyvaus mokymosi žinovai teigia, esą tam, kad įsimintum ilgam, reikalinga penkių pakartojimų sistema: išmokau, pakartojau po valandos, paskui pakartojau po 24 valandų, dar kartą – po savaitės, po vieno mėnesio ir po pusės metų. Tada visa išmokta informacija suguls į ilgalaikę atmintį. Ką apie tai manote?
– Labai tiksliai chronologijos laikytis nebūtina, bet penki pakartojimai tikrai būtų į naudą. Atsakymas paaiškinamas labai paprastai. Besimokydami žmonės labai dažnai daro klaidą: jie sako – perskaičiau vieną kartą, perskaitysiu dar du tris kartus ir tada galėsiu ramiai eiti į egzaminą. Tačiau nereikia skaityti daug kartų, geriau pakartoti raštu ar žodžiu – ištraukti informaciją iš savo atminties ir pasižiūrėti, kiek pavyksta atsiminti. O tie penki informacijos ištraukimo etapai iš tikrųjų tarsi numina takelį į ilgalaikę atmintį.
– Teigiate, kad atmintį labai teigiamai veikia keičiama mokymosi vieta ar bet kokie netikėtumai. Kodėl?
– Žmogus geriausiai įsimena tai, kas yra susiję su emocijomis, ypač teigiamomis. Visiems labai gerai žinoma mokymosi piramidė: jei aš tik išgirdau, po 20 dienų atgaminsiu tik apie 10 proc. informacijos. O jei dalyvauju tame, ko išmokau, iš karto čia pat pritaikau ar net turiu galimybę pamokyti kitus, po 20 dienų dar nebūsiu pamiršęs maždaug 90 proc. to, ką mokiausi dalyvaudamas. Vis dėlto padėties pakeitimas (pasimokiau lauke, ant kėdės) ne visiems tinka – tai padeda tiems, kurie informaciją priima per pojūčius.
– Vaikai mokosi mokytis metus priešmokyklinėje grupėje, dar – 12 metų bendrojo ugdymo mokyklose, paskui – dar 4–6 metus universitete, bet vis tiek nemoka mokytis. Kodėl?
– Nebūtinai visi nemokame mokytis, bet ši problema tikrai egzistuoja. Mokėjimo mokytis kompetencija, kaip viena iš bendrųjų kompetencijų, svarbi ir formuojant ugdymo programas, bet manau, kad, kai ji yra bendroji, integruota į kitus dalykus, labai dažnai paprastos su mokėjimu mokytis susijusios metodikos paprasčiausiai pamirštamos.
Labai aiškiai nepasakoma, ką gali daryti, kad tau būtų lengviau atsiminti, kaip susisteminti informaciją, kad ji lengvai nugultų atmintyje. Tad iš tikrųjų mokymuisi mokytis reikėtų specialaus dėmesio.
– Beveik visi Lietuvos moksleiviai, išlaikę valstybinius brandos egzaminus 4–5 šimtukais, teigia, kad nebuvę ypatingi talentai – tiesiog jie sistemingai mokėsi. Tai yra kiekvieną dieną atlikdavo namų darbus ir pasikartodavo tai, ką išmoko. Ar tikrai tiek nedaug reikia, kad sektųsi mokytis, studijuoti?
– Manau, kad namų darbų ruošimas yra labai daug ir šie šimtukininkai visiškai teisūs. Į tai telpa trys pagrindiniai efektyvaus mokymosi principai. Vienas iš jų – informacijos įtvirtinimas (arba kartojimas), nes namų darbų užduotys kaip tik ir yra to, ką išgirdai ar perskaitei klasėje, pritaikymas atliekant užduotį praktiškai.
Kitas labai svarbus efektyvaus mokymosi principas – sistemiškumas. Mokinys neturėtų praleisti jokios pamokos, nes, jei tik atsiranda spraga nuoseklioje minčių grandinėje, iškart ir kyla problema. Dėl to pagrindai, pamatas to dalyko, kurio mokaisi, gali susiformuoti tik atliekant namų darbus ir sistemą kuriant savo galvoje.
Dar vienas dalykas tas, kad, mokydamiesi mažais kąsniais, t. y. kiekvieną dieną atlikdami namų darbus, o ne labai daug tam dėmesio skirdami tik prieš atsiskaitymus, mes geriau ir ilgam įsimename informaciją.
– Vis dėlto dauguma mokinių ir jų tėvų skundžiasi dėl nepakeliamų mokymosi krūvių. Ar dejonės susijusios su tuo, kad jie nemoka mokytis, ar, nors akcentuojame kūrybiškumą, iš tikrųjų juos dusiname akademizmu?
– Jei krūviai per dideli (mano nuomone, jie iš tikrųjų per dideli), mokėjimas mokytis gali padėti tik iš dalies. Esmė ta, kad, jei reikia įsisavinti per daug informacijos, nebelieka laiko įsigilinti, informaciją įtvirtinti, pritaikyti. Kai programa veja tolyn, kai neturi kada susidoroti su didžiuliu informacijos srautu, tada norisi viską mesti.
Taigi informacijos perkrova tikrai nepadeda mokiniams siekti rezultato. Iš tikrųjų tai yra problema, nes rezultatas vertinamas egzaminu, o egzaminas yra informacijos atgaminimas – šiuo atveju mokymasis tampa informacijos susidėjimu į galvą kaip į kokį konteinerį.
– Kai kurių specialybių, pavyzdžiui, medicinos, studentai turi ypač daug įsiminti. Kaip rodo prieš keletą metų atliktas Lietuvos edukologijos universiteto mokslininkės Daivos Karkockienės tyrimas, būtent su mokslo krūviais ir įsiminimu yra susijęs būsimų gydytojų, medicinos studentų stresas. Įdomu tai, kad daugybė buvusių mokyklų pažibų, pradėję studijuoti mediciną, prisirenka neigiamų pažymių ir net nebaigia studijų.
Medicinos fakulteto administracija labai atvirai teigia, kad gabiausių gimnazistų nusimokymas jiems yra didžiulis iššūkis. Taip pat teko kalbėti su kai kuriais profesoriais, kurie retoriškai kalba apie tai, kodėl tokių bėdų neturi, pavyzdžiui, žydų kilmės studentai, studijuojantys tą pačią mediciną. Ogi esą todėl, kad jie moka efektyviai mokytis – jie nuo mažumės treniruoja atmintį. Kokie žingsniai galėtų padėti mums visiems?
– Galiu paminėti tik kelis – pačius svarbiausius. Pirmiausia turi būti labai aiški motyvacija, kodėl aš tai darau, kodėl man to reikia, kas iš to. Kai žmogus žino, dėl ko jis mokosi, ką turi išmokti, kai mato rezultatą, gauna didelį pastiprinimą, daugiau jėgos skiria mokydamasis. Kitas be galo svarbus dalykas, ypač aktualus šiuolaikinei visuomenei, yra dėmesio koncentracija tik į tai, ko mokaisi. Mes įpratę vienu metu atlikti milijoną darbų.
Sakysim, studentas sėdi prie kompiuterio, tarsi mokosi, ruošiasi egzaminui, bet šalia įjungtas „Skype“, „Facebook“, naujienų portalai, taigi vienu metu jis atlieka labai daug minties veiksmų. Tai labai blogai, nes, jei nori kažką įsiminti, turi susitelkti tik į tai, apie ką mokaisi, atsiriboti nuo visos aplinkos. Šito mes labiausiai ir nemokame.
Kitas aspektas tas, kad nuolatinis buvimas perteklinės informacijos sraute gadina mūsų gebėjimą įsiminti. Pavyzdžiui, turime minutėlę, atsidarome internete kokį nors naujienų portalą ir einame per antraštes nesigilindami į patį tekstą. Galbūt kažkuo susidomėję įlendame paskaityti, tačiau su ta informacija nieko daugiau nedarome, ji taip ir lieka mūsų trumpojoje atmintyje. O kuo mažiau mes atliekame įsiminimo veiksmo, tuo sunkiau paskui įsiminti tai, ko reikia. Gebėjimą įsiminti iš tikrųjų labai lengvai pažeidžia perteklinė paviršinė informacija.
– Kitaip sakant, reikėtų iš vaikų atimti mobiliuosius telefonus, kompiuterius ir pan.?
– Turbūt būtų teisinga, bet būtų labai sudėtinga tai padaryti. Aš, tarkim, žiūriu į savo studentus – jei tik neišlaikau jų dėmesio kokiais nors labai įdomiais dalykais, iš karto jų rankos automatiškai siekia išmaniojo telefono. Iš tikrųjų nereikėtų bijoti technologijų, jos yra puikios, bet žmogus turėtų suvokti, kad, atsisėdus ruošti pamokų, reikia atsiriboti nuo viso kito. Tada, manau, mokymasis bus efektyvesnis. Tada geriau ir ilgiau įsiminsite.
– Teigiate, esą perdėtas uolumas mokantis kur kas mažiau efektyvus nei mokymasis darant pertraukas, keičiant veiklą, kad geriau mokytis nedidelėmis porcijomis. Bet iš tikrųjų dauguma mūsų buvome mokomi priešingai – jei jau prisėdai prie knygų, turi mokytis be atvangos, o paskui gali eiti pramogauti. Ką duoda mokymosi veiklos kaitaliojimas su fizine veikla?
– Mokytis, kol nugriūsi, tikrai nėra gerai, nes smegenys, kaip ir bet kuris kitas organas, pavargsta. Labai efektyviai, intensyviai dirbti su informacija galima maždaug 30 minučių, paskui reikėtų daryti 2–3 minučių pertraukėlę: tiesiog pasižvalgyti, pakvėpuoti, pasivaikščioti. O tada galima pratęsti darbą su ta pačia informacija. Bet su tos pačios srities informacija dirbti ilgiau nei 2 valandas jau yra blogai, nes, tarkim, po kokių 2–3 valandų galva nebeveikia. Todėl, jei mokausi matematikos, iš karto užsiimu istorija.
O dar geriau po 2 valandų tiesiog eiti pasivaikščioti arba padirbėti fiziškai, nes taip smegenys gauna deguonies ir sutvarko, susistemina informaciją, kurią įsidėjote į atmintį.
– Koks yra miego ryšys su geru informacijos įsiminimu?
– Įrodyta, kad ryšys tiesioginis. Mokslininkai nustatė, kad, jei prieš užmigdami pasikartojate, peržvelgiate tai, ką išmokote, kitą dieną galima atgaminti maždaug 60 proc. labai tikslios informacijos. O jei pasimokę išeisite pramogauti ir užmigsite su visai kitomis mintimis, kitą dieną atgaminsite tik apie 10 proc. tikslios informacijos.
Paslaptis labai paprasta: miegant smegenyse vyksta procesai ir perskaityta ar pamatyta informacija įgauna tam tikrą struktūrą. Dėl to miegoti prieš egzaminą tiesiog privaloma, o bemiegės naktys ar paskutinė naktis prieš egzaminą – labai prasta praktika.
– Kai kurie efektyvaus mokymosi žinovai teigia, esą tam, kad įsimintum ilgam, reikalinga penkių pakartojimų sistema: išmokau, pakartojau po valandos, paskui pakartojau po 24 valandų, dar kartą – po savaitės, po vieno mėnesio ir po pusės metų. Tada visa išmokta informacija suguls į ilgalaikę atmintį. Ką apie tai manote?
– Labai tiksliai chronologijos laikytis nebūtina, bet penki pakartojimai tikrai būtų į naudą. Atsakymas paaiškinamas labai paprastai. Besimokydami žmonės labai dažnai daro klaidą: jie sako – perskaičiau vieną kartą, perskaitysiu dar du tris kartus ir tada galėsiu ramiai eiti į egzaminą. Tačiau nereikia skaityti daug kartų, geriau pakartoti raštu ar žodžiu – ištraukti informaciją iš savo atminties ir pasižiūrėti, kiek pavyksta atsiminti. O tie penki informacijos ištraukimo etapai iš tikrųjų tarsi numina takelį į ilgalaikę atmintį.
– Teigiate, kad atmintį labai teigiamai veikia keičiama mokymosi vieta ar bet kokie netikėtumai. Kodėl?
– Žmogus geriausiai įsimena tai, kas yra susiję su emocijomis, ypač teigiamomis. Visiems labai gerai žinoma mokymosi piramidė: jei aš tik išgirdau, po 20 dienų atgaminsiu tik apie 10 proc. informacijos. O jei dalyvauju tame, ko išmokau, iš karto čia pat pritaikau ar net turiu galimybę pamokyti kitus, po 20 dienų dar nebūsiu pamiršęs maždaug 90 proc. to, ką mokiausi dalyvaudamas. Vis dėlto padėties pakeitimas (pasimokiau lauke, ant kėdės) ne visiems tinka – tai padeda tiems, kurie informaciją priima per pojūčius.
(20)
(0)
(20)