Išsiaiškinkime, kaip mus veikia pornografiniai vaizdai: ar jie kenkia psichinei sveikatai ir santykiams, o gal tai tėra nekalta silpnybė, kuri niekaip jų neveikia?

Psychologies.ru pateikia išsamią analizę.

„Pornografiniai filmai ir vaizdai skatina nerealistiškus lūkesčius“, – dažniausiai komentuoja specialistai. Ar tai reiškia, kad jei mintyse ištaisysime savo įsivaizdavimą apie penio dydį ir partnerių kiekį, pornografija mums nepakenks? Nuojauta sako, kad ne viskas taip paprasta.

Pornografija pavojinga arba gali tapti pavojinga. Būtent todėl žmonos jaudinasi dėl savo vyrų (o tėvai jaudinasi dėl paauglių vaikų), kai atsiranda pagrindas manyti, kad šie įjunko į sekso produkciją internete. Tad kokį konkretų pavojų kelia pornografiniai vaizdai?

Specialistų nuomonės išsiskiria. Vieni sako, kad kyla rizika, jog lyginantis su pornožvaigždėmis, gali sumažėti žiūrovų savivertė. Kiti nemato jokio pavojaus ir netgi mano, kad švelnesni pornografiniai vaizdai gali būti vienas iš seksualinio švietimo būdų.

Bet jei pornografija kenkia tik dėl žiūrovui nepalankaus savo vidutinių duomenų ir šios srities profesionalų formų bei gabumų sulyginimas, lieka neatsakyti du klausimai. Pirmasis – emocinis: nejaugi mūsų intuicija meluoja? Antrasis – racionalus: kodėl tada atsiranda priklausomybė nuo pornografijos?

 Atsakymus į šiuos klausimus pateikia Brandy Engler knygoje „Men on my Couch“ („Vyrai ant mano sofos“). Intuicija mūsų neapgauna – pornografija išties kelia pavojų:

* ją žiūrinčiam žmogui – tuo, kad sukuria uždangą tarp jo ir jo realių poreikių,

 * santykiams – tuo, kad pažeidžia dviejų žmonių kontaktą.

Kaip kyla priklausomybė nuo pornografijos?

Iš pradžių atkreipkime dėmesį, kad labai retai pasitaiko pornografinių siužetų, kuriuose veikėjai džiaugiasi vienas kitu, glamonėja vienas kitą, išreiškia malonumą dėl to, kas su jais vyksta. Daug dažniau matomos mechaninio, nuasmeninto intymaus bendravimo scenos arba įvairaus lygio prievarta.

Tai yra, papildomose emocinėse linijose, kurias kūrėjai prilipdo prie pagrindinio, seksualinio siužeto (paprasčiau tariant, lytinio akto), vyrauja ne mėgavimosi motyvai, bet dominavimo ir pykčio apraiškos. Būtent šios emocijos yra mūsų pagrindinių neišspręstų konfliktų pagrindas. Ką tai reiškia?

Dauguma mūsų vidinių konfliktų prasideda vaikystėje. (Atrodytų, kad šventvagiška aptarinėti vaikystę šiame kontekste, bet tikimės, kad skaitytojai supras, jog tai darome tam, kad kuo nuodugniau išgvildentume šią temą). Tėvai mums įsakinėja, mes priversti jų klausyti, net kai nenorime.

Užgniaužiame pyktį ant tėvų, nes bijome bausmės arba bijome juos nuliūdinti. Mes trokštame tėvų dėmesio ir rūpinimosi mumis, bet negauname jų tiek, kiek norėtume. Puolame prie tėvų, norėdami išreikšti savo prisirišimą, bet jie sako: „Netrukdyk“, „Ar nematai, kad mama užsiėmusi“. Taip kaskart nuslopindami savo jausmus ir norus, įprantame tai daryti nesąmoningai ir automatiškai.

Nuslopinti jausmai tampa viduje uždarytos energijos rezervuaru, ši energija vis ieško, bet niekaip neranda išėjimo.

Ką daro pornografinių filmų kūrėjai?

Jie sujungia šiuos jausmus (kurie galėjo turėti, o galėjo visai neturėti jokios seksualinės potekstės) su seksualiniu siužetu. Seksualinę įtampą sustiprina emocinė. Ir kartu su realia seksualine iškrova žiūrovas pajunta emocinės iškrovos iliuziją – ir dar didesnę frustraciją artimoje ateityje, nes pagrindinis konfliktas lieka neišspręstas.

Tada ateina „pagirios“ – gėdos, kaltės, nerimo jausmas. Tai gali pasireikšti tokiomis mintimis: „Aš blogai elgiuosi ir negaliu sustoti“, „aš sugedęs“, „aš nenormalus“, arba bendra prislėgta būsena, susierzinimu be priežasties.

Juk pyktis, galia ir seksas yra būtent tie impulsai, kurie pagal mūsų kultūrines normas (ir, atitinkamai, auklėjimą), turi būti slopinami, todėl daugumai žmonių jų išraiška ar netgi atsiradimas sukelia kaltės jausmą.

Po to visas ciklas kartojasi: atsiradusi įtampa vėl atveda savo „šeimininką“ prie surogatinio pasitenkinimo šaltinio.

Taip „nekalta“ pornografinio siužeto peržiūra perauga į priklausomybę nuo pornografijos. O ši savo ruožtu neleidžia išspręsti vidinio konflikto (kartais ir dėl to, kad klientas ko gero nė nenumano, kad toks egzistuoja ir neieško būdų jį išspręsti) ir užkerta kelią galimybei pajusti emocinį artumą su realia, gyva moterimi. Kadangi pornografija tampa veiksniu, turinčiu įtakos skoniui ir įpročiams, moteris iš lytiškos asmenybės tampa seksualiniu objektu, instrumentu. Jos individualumas nuvertinamas, bet ir patį save vyras dažnai laiko tik vartotoju ir nuvertina arba neigia savo emocinius poreikius.

 Padėtį apsunkina tai, kad masinė kultūra skatina tokį požiūrį: vyras, turintis emocinių poreikių yra mėmė ir skuduras, o seksualinių – mačo ir sekso gigantas.

 Kol kas kalbėjome apie vyrus – būtent į juos daugiausiai orientuota pornografinė produkcija, kaip akivaizdu iš siužetų. Bet tai nereiškia, kad priklausomybė nuo pornografijos kenkia tik vyrams. Moterys taip pat turi neišspręstų konfliktų, artumo problemų ir seksualinių poreikių. Tad ir jos nėra apdraustos nuo tos psichologinės žalos, kurią gali padaryti įprotis patirti pasitenkinimą žiūrint pornografinius vaizdus.

Kaip veikia pornografija?

 Ištrauka iš Brandy Engler knygos „Vyrai ant mano sofos“.

 „Kadangi pornografija laisvai prieinama internete, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad jei vyrai žiūri pornografinius vaizdus ir jiems jie patinka, reiškia, kad būtent jų jiems reikia. Tačiau derėtų vertinti atsargiau.

 Pornografija neatskleidžia jokių fatališkų tiesų apie vyrus. Internetinė pornografija siūlo begalę vis naujų, ekscentriškų ir siaubingų vaizdų, skirtų suteikti momentinį pasitenkinimą, kokio žmogus neranda realiame gyvenime. Daugumos žmonių kūnai reaguoja į šiuos vaizdus, jie turi labai stiprų poveikį smegenims, kiekvienas orgazmas sustiprinamas galingu neurocheminių „atlygių“ mišiniu“.

Erekcija yra biologiškai nulemta reakcija, kuri gali psichologiškai susisieti su bet kokiu vaizdu, prieš kurį žmogus masturbuojasi. (...)

Internetinė pornografija – tai netikras erotizmas. Tai korporatyvinės gamybos produktas. Bet kokios pornografijos svetainės tikslas – konkuruoti su kitais pornokūrėjais dėl pelno, kuriant sekso scenarijus. Autoriai panaudoja kelių seksualinių aktų vaizdus ir prideda labai siaurą asortimentą emocinių temų, kurios turi paveikti žiūrovo psichologiją.

Labiausiai paplitusi tema – galios ir pykčio demonstravimas. Esu bendravusi su šios pramonės darbuotojais, ir – taip, jie iš tiesų sąmoningai iškreipia mūsų paprastus sadistinius ir mazochistinius impulsus.

Nors žiūrovai vyrai – sudėtingos būtybės, kurių seksualumas neapsiriboja pora jaudiklių, šios konkrečios temos sąmoningai skatina žemiausią vyrų motyvaciją.

Pornografinių vaizdų kūrėjai siekia kuo didesnio pelno, demonstruodami iškreiptus, perdėtus emocinių konfliktų pagrindo vaizdinius, nes būtent jie ko gero ir provokuoja psichologinę priklausomybę.

Žinau, kad pornografijos šalininkai sako, jog ji reikalinga skatinti fantaziją ir įkvėpimą lovoje. Bet pornografija kai kuriuos mano klientus paveikia taip, kad jie atitolsta ne tik nuo realių žmonių, su kuriais miega, bet ir nuo pačių savęs.“

Išvados?

Visų pirma reikia nepamiršti, kad jei užtikome savo artimą (ar save patį) žiūrint pornografiją, šaukti „Nedrįsk!“ ir gąsdinti niūriomis perspektyvomis ne tai, kad blogai, bet tiesiog neveiksminga.

Priklausomybė nuo pornografijos yra ne priežastis, o pasekmė. Priežastis – dvasinio artumo, šilumos, supratimo, žmogiško kontakto stoka.

 Galbūt pornografijos mėgėjas pats kaltas, nes nemoka užmegzti kontakto, nesugeba atsiverti, yra užsidaręs ir šaltas, bet priekaištai ir bausmės tikrai nepagerins situacijos.

Žmonų ir mylimųjų klausimas: „Jam ką, manęs neužtenka?“ dažniausiai neturi pagrindo. Todėl, kad priežastis yra ne seksualinis, bet emocinis nepasitenkinimas. Vyrai (dažniau nei moterys) linkę sublimuoti meilės poreikį per seksą.

Kalbant paprasčiau, kai jiems trūksta meilės, jie patys subjektyviai tai priima kaip seksualinį nepasitenkinimą. Tad spręsti šią problemą reikėtų psichologinėje erdvėje.
 

Komentarai (1)