Štai ką tikėjimas daro jūsų smegenims

Nenuostabu, kad padeda „pasiekti didesnį emocinį pasitenkinimą“. Gyventi save apgaudinėjant žymiai paprasčiau. Išjungi dalį smegenų ir nesuki galvos. Bet kai supranti, kad tavo sprendimai priklauso tik nuo tavęs, problemos savaime iš dangaus neišsisprendžia ir kad pats turi rasti kažkokių tikslų gyvenime, viskas susikomplikuoja. Iš vienos pusės nestebina, kad nemaža dalis Nobelio laureatų tiki dievą. Nemaža jų dalis yra žydų kilmės. O tikėjimas glaudžiai susijęs su jų tautos kultūra. Be to Nobelio premija apima ne vien gamtos mokslus (pvz. literatūros, taikos premijos). Šitose srityse visokio plauko „bepročių“ gali pasitaikyt O šiaip būtų įdomu sužinoti, kiek iš tų tikinčiųjų grynai priskiria save kuriai nors sektai (judaizmui, krikščionybei ir t.t.) ir kokį dievą jie tiki? Nes aš nieko neturiu prieš dievą kaip filosofinę koncepciją, tol kol nepradedama aiškinti apie šventas knygas, dievo meilę ir panašius kliedesius.

O man priešingai. Dievas kaip kažkokia koncepcija man yra visiškas absurdas, prieštarauja elementariai logikai. O šventos knygos, šventos vietos ir visos kitos šventenybės yra kultūros elementai. Aš esu už valstybės lėšų skyrimą bažnyčių atstatymui ir šventraščių vertimui. Ne tam, kad būtų varoma krikščioniška propaganda, o siekiant išlaikyti mūsų kultūros paveldą.

UTF 16 mūsų kultūros paveldas yra ne krikščionybė...

Man irgi dievo egzistavimas atrodo absurdiškai, ypatingai egzistuojančių religijų. Kodėl dievas turėtų norėti, kad kažkas jį garbintu ir panašiai. Net jei ir sunku paaiškinti visatos atsiradimą kažkokio dievo pridėjimas visiškai nepadeda. Tada gaunasi jog yra dar viena "tikroji visata" ir kas ją sukūrė? gaunasi paradoksas ir taip begalo. O į temą diskutuoti ta tema su religingais žmonėmis yra beprasmiška. "Dievo keliai nežinomi" "nevaryk Dievo į medį", "nes toje knygoje dievo žodis". Ta prasme nebandyk pas mūsų čia logikos ieškoti.

O kas?

Pagonybė. Krikščionybė buvo primesta lietuviams per prievartą, tik dėl politinių motyvų. Aš čia nieko nereklamuoju, bet krikščionybė su savo ištakom (judaizmu) man nekelia jokių sentimentų. Be to nemažai pagoniškos kultūros apraiškų yra išlikę mūsų taip vadinamose „krikščioniškose“ tradicijose.

Reik tikėtis, kad tyrimo išvados platesnės nei šiame straipsnyje o šiaip didžioji dalis nesusikalbėjimo ir diskusijų kyla dėl skirtingo sąvokų supratimo ir tingumo atlikti daugiau nei vieną refleksijos žingsnį konkrečiau tų pačių nobelio premijos laureatų tikėjimas greičiausiai remiasi ne bažnyčios tiesų aklu kartojimu ir religinių papročių laikymųsi, o dėmesio atkreipimu į būseną, kai savęs paklausi- o kodėl yra (ir buvo anksčiau nei žmonių padermė) kažkas, o ne priešingai, niekas?..

Dėl šventraščių vertimo sutinku 100%. Visi šitie „dievo“ žodžiai turėtų būti kiek galima labiau prieinami visuomenei. Tik taip pats žmogus galėtų susipažinti su tikrom savo sektos ištakom, o ne tik su oficialia fasadine puse. Dėl bažnyčių atstatymo nebūčiau toks entuziastingas. Jei būtų tokių atvejų, turinčių istorinę ar architektūrinę vertę, tada taip. Bet jei būtų vadovaujamasi tik religiniais motyvais, tai tada tegu patys sektantai už savo suneštus pinigus ir statosi. O kas liečia kultūrą, tai jau minėjau, kad man asmeniškai šita kultūra - svetima. Aš suprantu Artimųjų Rytų gyventojus - tai jų istorija ir jų kultūra. Taip, tai yra dalis ir mūsų istorijos, bet nemanau, kad tai jau yra tapę absoliučiu lietuviškos kultūros paveldu.

Taip tai kliedesiai, nes dievą kuris dėl krykšto nepriėmimo ar nusižengimų jo taisyklėms (kurios trunka ne ilgiau 100 metų, nes tiek žmogus gali išgyventi) jo siela pasmerktu amžinoms pragaro kančioms, geriausiu atvejų pavadinčiau maniaku sadistu, o ne meile skleidžiančia dievybę. Kitas dalykas yra rojaus ir pragaro sąvokos. Jos gali egzistuoti tik tada kai yra atmetami visi kita pasaulėžiūra. Ypač pasaulėžiūra apie rojų. Rojus turėtu būti vieta kur jauti pasitenkinimą ir palaimą, bet skirtingiems žmonėms pasitenkinimą ir palaimą sukelia visai skirtingi jausmai. Kokiai pop žvaigždei pasitenkinimą ir palaimą sukelia kai ja žavisi ir garbina aplinkiniai ir tai nepažeidžia krikščionių dievo taisyklių, bet kas ja žavėsis ir garbins rojuje? Ar rojus netaps jai pragarų? Ar mazochistui pragaras butu pragaras?

Pas mane vyrauja mazaug 95% analitinis smegenu tipas. Visi religiniai man be isimciu proto idiotai... Del baznyciu - is ju reikia daryt muziejus. Apzvalgos aiskteles. Ir pan. Butu mano valia - pacia baznytine veikla apdeciau mokesciais, ir tiek... Cia juk tik verslas is kvailiu imt pinigus, su giliom tradicijom. Siaip ir pagonybe ir krikscionybe jau yra musu paveldas. Tik pirmasis siektiek senesnis - bet tai nedaro jo kazkuo ypatingesniu. Tai tiesiog idomu, nes proteviai uzsiiminejo tom kvailystem ir buvo savo proto vergai... Irgi kazkokiu senoves verslininku pastangom

Žmogus pasmerkatas kančiom, tik jei jis sieloje prikaupia neigiamą patirtį. Jeigu žmogus gyvenimu bus džiugus ar bent dėkingas už viską, tada jis neprikaups visokių stresų, neigiamos patirties ir tada, kai jis paliks kūną, jan buvimas ne kūne nebus kančia. O tas, kas prikaupė daug sieloje neigiamos patirties, tam bus kančia gyvenant ne kūne. Todėl žmogus pats save kankins, ant jo vaizduotės pasistatys pasaulis, kurį matys tik jis, bet jis jam bus kaip realus. Nori, kad nebūtų kančių po mirties kūno? Tada nustoks skleisti pyktį, neapasitenkinimą, agresiją, pavydą, įsižeidimus. Ir būk už viską dėkingas. Kuo daugiau tamsių spalvų prikaups žmogus gyvendamas kūne, tuo sunkesnis ir pasaulis bus palikus kūną. O žmogus retai patiria džiugas akimirkas, jei jos ir būna, jos būna silpnos, o daugiau būna skaudžios akimirkos, stresai, nes žmogus nedėkingas, jis vis ieško teisingumo, priešų ir kaip nubausti tuos priešus. Ir pilnas pykčio bando surasti teisingumą, priešus ir juos nubausti, atkeršyti jiems. Ir tuo pačiu jis kaupia neigimas spalvas savo sielos patirtyje už ką paskui reikės kentėti ir mokėti. Kančios šios išnyksta, tik tada, kada žmogus gauna naują kūną, kurio kartais tenka laukt amžius, nes reikalingas palankus šiai šielai kūnas, kur sielai bus jis palankiausias, tai ir kokie tėvai bus, koks kūnas, kokia aplinka sups būsimą žmogų, viskas tai įskaitoma ir duodamas tas kūnas su kuriuo gyvendamas žmogus labiausiai jam bus nukirsti nenormalūs prisiryšimai ir kuris, kūnas, padės kaupti sielai geras savybes. Be to, jei žmogus pereitam gyvenime daug darė pikto, tai kitam gyvenime jam gali prireikt ypatingų sąlygų, kurios pašalintų jo virš normos stipriai didelį egoizmą ir nenormalius polinkius, tada gali prireikti jam patekti į vaiko, kūno, kuris jau mažame amžiuje patirs didels kančias. Kitom sąlygom būtų neįmanoma pašalinti jo nenormalią patirtį ir tik per skausmą neigima patirtis bus šalinama. Iš šalies atrodys gal tai graudu, kai vaikas mažas jau tokias kančias kenčia, bet tai jam bus į naudą, gal tek kare palikti kūną jauname amžiūje, bet tos kančios kiek apvalys jo sielą. Taip, kad kančių sau prisigamina pats žmogus neteisingai gyvendamas, neklausydamas savo širdies ir proto ir tų tiesų, kurios buvo paliktos nuo Dievo, kai kurios. Didelis nemalonumas laukia savižudžių, nes jiems prieš savižūdybę būna dažniausiai labai sunki būklė, jie mano, kad savižūdybę pertrauks šitą būklę, o ji kaip tik stipriai išsisaugo ir nuolat skamba. Taip jinai nuolat neskambės, gali dieną, savaitę, mėnesį, metus būti sunki būklė, bet ji paskui praeis, o palikus kūną, ji nepraeina, ji nuolat skamba ir skamba. Ten milijoną kartų sunkiau. Ir kartais tai užsitęsia amžiams. Yra sielos, kurios pasiekė kritinį tašką. Tokios sielos jau niekada negrįž į Žėmę, nes prarado bet kokią galimybę vystytis. Jos paskui patirs antrą mirtį. Bus išvalita visa individuali informacija iš sielos, atsiras neutrali, švari siela, visa sielos patirtis to žmogaus bus išvalyta prikaupta ir bus įdėtas naujas paskirimas ir atsiras naujas žmogus, o senesnis išnyks. Kol yra virusas blogio, kurį žmonės ir pagimdė, tol sielos lauks momento, kol bus ištrinta jų visa informacija, tos, kurios prarado galimybę bet kokią vystytis. Kai bus nugalėtas virusas blogio, tada žmogus iš tikrųjų taps nemirtingas. O kad nugalėtį jį, nei vienas žmogus neturi mokėti net pagalvoti apie ką nors blogai. Kol nors vienas toks bus, kuris galvos blogai, tol ji maitins tą virusą blogio, kuris yra tik Žemėję ir dėl kurio nerimauja nežemiškos civilizacijos, jos bijo, kad žmogus išeidamas į kosmosą nuneš ten tą virusą ir papuls į jo poveikį jauna, bet galinga civilizacija ir galės žūti daug pasaulių.

Specialiai netyrinėjau, bet manau, kad nemaža dalis tokių pseudokrikščioniškų, o iš tiesų pagoniškų tradicijų yra kitų tautų pagonybės apraiškos, baltiškajai pagonybei tiek pat svetimos kiek ir pati krikščionybė (be krikščionybės atėjimo jų Lietuvoje greičiausiai nebūtų).

? Pastatą, asmenybes, kalbą, raštą? Ne. Visi šie aspektai jau krikščioniškos kilmės. Būtent dėl to nereikia kišti visur pagonybės, kuri kilusi iš 19 a. krikščionių romantizmo. O šiais laikais reikia mažinti priklausomybę nuo visų religijų, o ne kabintis už romantiško pasakojimo apie žilą senovę.

Šiuo atveju savęs apgaudinėjimu aš laikau, kai žmogaus įsitikinimai ir pasaulio suvokimas nesutampa su realiais faktais. Pačiam tikinčiajam tai tikrai nebus savęs apgaudinėjimas. Tu gali tikėti kalėdų seneliu ir tai tau suteiks emocinį pasitenkinimą, tačiau nieko bendro su realybe neturės. Nesakau, kad tai blogai. Tik galvoju, kad taip gyventi paprasčiau. Bet jei visą atsakomybę prisiimi pats, tada tą pasitenkinimą pasiekti tampa kur kas sunkiau. Hm.. Taip, tie patys dalykai skirtingiems žmonėns gali kelti skirtingas emocijas. Bet emocijos yra tam tikrų veiksmų padarinys. Tai nežinau ar galima sakyti, kad „naudoji“ emocijas. Aš bent tokio lygio dar nepasekiau, kad galėčiau taip paprastai manipuliuoti savo emocijom. Galbūt tiksliau būtų sakyti, kad save apsupi tam tikrais dirgikliais, kurie sukelia vienas ar kitas emocijas. Su laiku, aišku, tų dirgiklių sukeliamos emocijos gali keistis, bet jau perėjus nuo vienų emocijų prie kitų, taip paprastai atgal nebegrįši.

Teisybė. Bet savo istorija vis tiek reikia daugiau mažiau išmanyti.

Sunku pasakyt.. Įvairiuose pagoniškuose tikėjimuose galima rast nemažai analogijų. Bet kažkaip abejoju, kad su krikščionybe tie panašumai atėjo. Čia gal greičiau indoeuropietiškas palikimas iš žymiai senesnio laikotarpio.

Ir kaip tu tiki šiomis nesąmonėmis galva neišneša...

Na nereikia taip skiesti nesamonių delfio komentatoriaus lygiu. Kaip tokiems kaip tu išaiškinti objektyvią istoriją o ne sovietmečiu primestus mitus apie "šlovingąją" pagonybę. Laikas nustoti sapnuoti tą pagonybę iš kurios pas mus nieko gero nebuvo. Sovietmečiu, kai Bažnyčia veikė išvien su rezistencija, tarybiniai funkcionieriai kaip atsvarą stengėsi palaikyti visokių pro-pagoniškų lunatikų veiklas, taip tikėdamiesi, kad bažnyčios vaidmuo bus dar labiau sumenkintas. Taip buvo prigimdyta nebūtų istorijų apie LDK pagonybės "paveldą". Nes reikia žvelgti istoriniams faktams į akis. Pagonybė tiesiog pralaimėjo konkurencinę ideologijų kovą su krikščioniškąją teologija. Teiginiai apie religijos primetimą ginklu tėra tik silpnapročių, na gerai, būkim mandagūs - istorijos žinių stokojančiųjų kliedesiai. Dabar palyginkim Baltus ir Vakarų Europiečius, tuo metu kai dabartinės Lietuvos teritorijose gyvavo pagonybė, visa kultūra ir visuomenės išsivystymo lygis buvo ypač žemas. Pilys buvo medinės, kurios savo išvaizda labiau priminė kiaulių gardus, šventvietės buvo iš kelių akmenėlių sudėti aukurėliai giriose, kurios atseit buvo šventos, nors iš tiesų jei baltai būtų turėję įrankių medžiui apdororti būtų tas ąžuolų girias seniai į pilių sienas sudėję. Pati pagonybė tai buvo tamsių ir primiyvių kultų kratinys perpintas vietinės reikšmės prietarais. Legenda apie Gedimino pilies statybą leidžia daryti prielaidą, kad LDK pagonims buvo nesvetimas ir gyvų žmonių aukojimas. O visa tai kėlė siaubą Vakarų Europoje, kurioje jau gyvavo aukštoji architektūra, gotika, sudėtingos mūro konstrukcijos, kūrėsi vienuolynai kartu su universitetais. Tuo metu, kai kunigaikštis Gediminas bandė akmeniu užversti nekaltą mergelę, kaip auką dievams, Europoje teologinius traktatus apie Dievo imanentinę sampratą rašė Tomas Akvinietis. Tad baltai lyginant su vakarine Europos dalimi buvo gūdi primityvių, agresyvių genčių kloaka. Į mus žiūrėjo panašiai, kaip dabar į kokią Šiaurės Korėją. Ir visa laimė, kad mūsų LDK valdovai buvo pakankamai apdairūs, jog suprastų, kad ateities Lietuvai yra ne pakeliui su tamsiais kultais. Suprato, kad reikia įsileisti Krikščionybę ir kartu su ja ateinantį intelektualinį potencialą. O patiems žmonėms nebuvo sunku persiorientuoti, nes daug lengviau nueiti į mišias, nei aukoti jaučius ant laužo. Su krikščionybe į LDK atėjo progresas - architektūra, dailė, raštija, mokslas, humanizmo idėjos ir visi kiti išsivysčiusios visuomenės atributai. O iš pagonybės neliko nieko, vos keli žalvariniai papuošaliukai randami archeologų. Deja, bet likučiai tokie maži, kad bet kokios kalbas apie pagoniškos kultūros didybę yra mažų mažiausiai saviapgaulė ir suvaikėjusių senukų sapalionės. Jei taip norit, palyginkit Centrinės Amerikos pagoniškąjį paveldą su baltiškuoju. Koks yra Inkų, Majų, Actekų paveldas, o koks "didis" paveldas yra mūsų pagonių??? Šnipštas, daugiau nieko.

Dėl šito sutinku. Tačiau kaip jau ir minėjau, nereikia pernelyg suideologizuoti viso kito.

Kaip apačioje taip ir viršuje. Žmogaus kūnas yra sudarytas iš daug ląstelių. Kas paneigs, kad jos nėra individualios butybės apjungtos įvairiais ryšiais gyvenimo palengvinymo tikslu. Taip ir žmonės tėra ląstelės didesnio organizmo, kuris tėra ląstelė kito, o paskui dar kito ir dar kito organizmo. Kiekvieną iš šių aukštesnio lygmens organizmą galima traktuoti kaip dievą žemesnio lygmens butybei. Žmogus kuris koncentruoja savo dėmesį į horizontalią plotmę yra pats kaltas, kad negeba matyti toliau savo susikurtos iliuzijos.