Dieta ar ne dieta? Štai klausimas…

… į kurį (ir ne tik į jį) atsakymo ieško ir įdomius faktus pateikia neurobiologė Sandra Aamodt

Dauguma bandžiusiųjų sumažinti svorį dieta, galiausiai pasakoja vieną ir tą pačią istoriją: nustojus laikytis dietos, svoris grįžo. Populiarių realybės šou, kuriuose antsvorio turintys dalyviai, prižiūrimi trenerių ir televizijos kamerų, keičia maitinimosi įpročius ir kamuojasi, atlikdami pratimus, patvirtina savarankiškai lieknėjusių patirtį. Neseniai atliktame tyrime, nustatyta, kad tokiu būdu sulieknėjusieji, praėjus keletui metų nuo šou, susigrąžina 70% savo ankstesnio svorio ir per dieną sudegina 500 kcal mažiau, nei vidutinis jų amžiaus ir kompleksijos žmogus.

Ar galima dėl to kaltinti valios stygių ar nepakankamą norą sulieknėti? Ne ir ne, tvirtina neurobiologė Sandra Aamodt, buvusi vyriausioji įtakingo žurnalo Nature Neuroscience redaktorė. Pasak mokslininkės straipsnio International New York Times, dėl dietų neveiksnumo kaltos mūsų smegenys. Slon Magazine pateikia pagrindines Aamodt straipsnyje išdėstytas mintis.

Kai svoris nukrenta žemiau tam tikros ribos, imame deginti mažiau kalorijų, o mūsų smegenims maisto vartojimas ima atrodyti malonesnis ir reikalingesnis. Šią ribą nubrėžia mūsų smegenyse veikianti svorio reguliavimo sistema. Būtent ji, o ne mūsų norai ar gydytojų nurodymai nustato „teisingo“ svorio rodyklę, priklausančią nuo genetikos ir įgytos patirties. Kai nutolstame nuo svorio, kurį smegenys laiko teisingu, jos spaudžia pavojaus mygtuką ir visaip stengiasi grąžinti „normalų“ svorį. Jei imate mesti svorį, sverdami 55 kg, smegenys ypatingąją padėtį kūne gali įvesti, kai sversite 36 kg, o jei pradėjote nuo 140 kg – pavojaus varpais ims skambinti prie 90 kg žymos.

Šis koordinuotas smegenų atsakas į svorio netekimą išties gerokai sumažina tikimybę, kad žmogus galės numesti svorį ir paskui naująjį svorį ilgai išlaikyti. Pasak Aamodt, smarkiai nutukusio vyro šansai per metus pasiekti normalų svorį yra 1:1199; nutukusios moters – 1:676. Netgi dietų industrija suvokia, kaip sunku pakeisti svorį dieta. Kaip rašo neurobiologė, vienoje vidinėje ataskaitoje buvo rašoma: „2012 metais kokią nors dietą bandė 231 mln europiečių. Tik 1% iš jų sugebės svorio netekti visam laikui“.

Nesvarbu, kokios dietos laikėtės, bandėte gauti ankstesnį kiekį kalorijų iš naujų šaltinių ir kaip tirpdėte kilogramus, – lėtai ar greitai. Rezultatas bus toks pats: prarastas svoris grįš iki ankstesnės ribos arba dar ir aukščiau. Tyrimai rodo, kad 41% besilaikiusių dietos, per penkerius metus priauga daugiau svorio, nei numetė. Bereikalingo svorio priauga netgi karjerą baigę sportininkai. Be to, tiems, kas lieknėja, laikydamiesi dietų, didesnė tikimybė išgirsti nutukimo diagnozę, nei dietų niekados nesilaikiusiems; viena vienintelė dieta padvigubins sustorėjimo tikimybę vyrams ir triskart – moterims, ir kuo daugiau dietų, tuo šie šansai didesni. Įdomiausia, kad šis efektas ryškiausiai pasireiškė tiems, kas pradėjo lieknintis, turėdami svorį normos ribose.

Kodėl gi dietos nepadeda? Visų pirma, todėl, kad badavimas – stresas, o hormonai, išsiskiriantys, kai jaučiamas stresas, stimuliuoja riebalų kaupimąsi talijos srityje. Antra, nuolatinis nerimas dėl kilogramų galiausiai sukelia persivalgymą ir svorio augimą.

Apie maitinimosi įpročius daug žinome iš graužikų tyrimų. Pelės ir žiurkės, taip pat, kaip ir žmonės, linkusios persivalgyti, jeigu pakaitomis mainosi badavimo ir laisvo priėjimo prie maisto periodai, taip pat, jausdamos stresą, labiau linkusios vartoti saldų ir riebų maistą ir taip pat, kaip ir žmonės, per pastaruosius 20 metų sustorėjo – beje, tai pasakytina tiek apie laboratorinius, tiek ir apie laukinius gyvūnus. Bandymai su graužikais parodė, kad pasikartojantis maitinimo nutraukimas keičia dopamino ir kitų neuromediatorių gamybą, valdančių gyvūnų reagavimą į maistą. Šie pokyčiai smegenyse išlieka ilgai, netgi nutraukus dietą.

Kalbant apie žmones, dietos krečia ir dar vieną kiaulystę. Jos mus išdresiruoja, kad konkrečios, su dieta susijusios taisyklės svarbesnės už realų bado jausmą. Kaip gyvenantieji tampa jautresni skatinantiems valgyti pašaliniams signalams, – nuo reklamos iki tokių pasiūlymų kaip „valgykite kiek telpa už 2$“. Taip besilaikantieji dietų ir ilgai ignoruojantys sav alkį, daniau valgo dėl emocinių impulsų arba paprasčiausiai todėl, kad yra maisto.

Badavimas – stresas, o hormonai, išsiskiriantys, kai jaučiamas stresas, stimuliuoja riebalų kaupimąsi talijos srityje

Duomenų, rodančių, kad dietos gali pagerinti žmogaus sveikatos būklę, stulbinamai mažai, rašo Aamodt, o tie nedaugelis optimizmo neįkvepia. Pavyzdžiui, 2013 metais atliktas tyrimas parodė, kad tie diabetikai, kuriems nustatytas nutukimas ir kurie laikėsi dietos, per devynis metus nors vidutiniškai ir prarado 6% viršsvorio, tačiau širdies priepuoliai ir insultai juos ištikdavo ir į kapus nuvarydavo taip pat dažnai, kaip ir dietos nesilaikę kontrolinės grupės dalyviai. Neseniai paskelbti devyniolika metų trukusio tyrimo rezultatai irgi parodė, kad sergančiųjų diabetu svorio sumažėjimas, niekaip nepaveikė mirtingumo. Tuo tarpu pakankamai daržovių valgantys ir nerūkantys nutukę žmonės, miršta to paties amžiaus, kaip ir normalaus svorio žmonės. Jei metančio svorį žmogaus sveikata pagerėjo, tai, veikiausiai, niekaipnesusiję su svorio sumažėjimu.

Tai kaip gi maitintis, jei dietos neveikia? Straipsnio autorė teduoda vieną patarimą ir jis nėra itin originalus: reikia maitintis protingai. Negalima ignoruoti alkio taip pat, kaip ir nedera nekreipti dėmesio į sotumą – tik taip galėsime iš naujo išmokyti smegenis ir jose esančią svorio reguliavimo sistemą suprasti, kiek maisto mums reikia. Beje, neurobiologė nežada, kad išmintingas maitinimasis leis numesti svorio. „Galbūt, taip, o gal ne, – rašo Aamodt. – Kaip bebūtų, tai galingas stabilaus svorio palaikymo, neatsisakant maisto, instrumentas“.

Ира Соломонов
slon.ru

Komentarai (14)