Jei paklausite žmonių, kas sukelia priklausomybę, dauguma tikriausiai pasakys – narkotikai. Pagal šį požiūrį, tokių medžiagų, kaip heroinas, kokainas ir metamfetaminas savybės, mus veikia, kaip cheminiai „kabliukai“, dėl kurių vartotojas tampa priklausomu. Be abejo, tai yra tiesa, tačiau lieka neaišku, kodėl vieni žmonės lengvai užkimba už šio masalo, o kiti – ne.

Kaip savo TED kalboje teigė Johannas Hari: „viskas, ką manote žiną apie priklausomybes, yra melas“. Pavyzdžiui, jei jūsų močiutei ligoninėje daroma klubo sąnario pakeitimo operacija, tikriausiai jai bus duodamos milžiniškos  dozės morfino, kuris iš esmės yra tiesiog perdirbtas heroinas. Ir tai nereiškia, kad ji iškart taps narkomane ir pajus polinkį vėl vartoti opioidinius vaistus.

Tačiau, jei tokiu atveju naudojamos narkotinės medžiagos neįklampina į priklausomybę, kodėl vis dėlto žmones paveikia narkotikai? Norint atsakyti į šį klausimą, J.Hari atkreipia dėmesį į Kanados psichologo Bruce Aleksandro atliktą tyrimą su žiurkėmis.

Tie graužikai, kurie buvo izoliuoti nuo kitų, rinkosi vandenį, praturtintą morfinu iki tol, kol tapdavo fiziškai priklausomi ir mirdavo nuo perdozavimo. Tačiau bendruomenėje gyvenusios žiurkės, galėjusios bendrauti su kitomis savo būrio atstovėmis ir naudotis bėgimo ratų, atsisakė morfino ir rinkosi įprastą vandenį.

Šie rezultatai rodo, kad narkotikų dažniausiai yra griebiamasi, bandant  užpildyti tuštumą asmeniniame gyvenime. Dažnai šis poreikis kyla dėl nepakankamos socialinės integracijos, o ne vartojamų cheminių medžiagų.

Remiantis šiais įrodymais, J.Hari siūlo kitokį būdą kovoti su narkomanijos problema. Vietoje narkomanų persekiojimo ir vertimo atsisakyti pavojingų medžiagų, reikia išsiaiškinti, nuo ko jie kenčia savo asmeniniame gyvenime, nes „priklausomybė nėra blaivumo priešybė. Priklausomybė yra socialinių ryšių priešingybė“.

Komentarai (10)