Apdovanota gamtos: lietuvė, kuriai 1+2=geltona ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Yra ir kitokių sinestezijos formų, kai žmogus kažką palietęs girdi garsą ar pamatęs jaučia tam tikrą kvapą.
Procesas, pasak jaunosios medikės, yra vienpusis. Jei skaičiai, raidės matomi spalvomis, tai nereiškia, kad spalvos reikš kažkokias raides ar skaičius.
Reiškinys paveldimas
Nors M.Lukoševičūtė teigė, kad tarp jos artimųjų sinestetikų nebūta, A.Gavrilova pasakojo, kad šis reiškinys, pasak literatūros, dažniausiai paveldimas. „Greičiausiai tai yra autosominis dominantinis kelias. Jei vienas iš tėvų turi šį reiškinį, tikėtina, kad jį turės ir palikuonis. Dar esama teorijų, kad tai susiję su lytimi, mat pastebėta, kad tėvas sūnui sinestezijos neperduoda“, – apie reiškinio prigimtį kalbėjo vyresnioji Santariškių klinikų rezidentė.
Pasak jos, rašytojas Vladimiras Nabokovas taip pat turėjo unikalių sinestezijos gebėjimų. Be to, jis teigė, kad gebėjimą matyti raides spalvomis turi jo žmona ir sūnus, o sūnaus raidžių spalvos yra tarsi tėvų jaučiamų spalvų mišinys: pavyzdžiui, raidė M V. Nabokovui atrodė raudona, jo žmonai – mėlyna, o sūnui – violetinė.
Tačiau įrodymų, kad iš tiesų, palikuonims perduodant sinesteziją, veikia spalvų maišymo mechanizmas, – nėra.
Galvojo, kad tai – asociacijos
Pati būsimoji medikė apie tai, kad jos pasaulio matymas vadinamas sinestezija sužinojo mokykloje. „Kažkieno močiutė taip pat turėjo šį reiškinį, taip ir sužinojau, kaip tai vadinasi. Iki tol sau atrasdavau paprasčiausią paaiškinimą: tėvai mane mokė skaityti spalvotomis raidėmis. Tad galvojau, jog tiesiog tas spalvas įsiminiau.
Tačiau išgirdusi šio reiškinio pavadinimą, suvokiau, kad tose raidžių lentelėse niekas nepiešia balkšvai gelsvai“, – prisiminė A.Gavrilova.
Įdomu dar ir tai, kad daugiau sinestetikų yra tarp kairiarankių. Jaunoji neurologė taip pat yra kairiarankė, tad universitete ieškojo kitų sinestetikų tarp jų. Deja, atrasti nepavyko.
Vyksta nevalingai
Iš tiesų, pirmą kartą išgirdus apie sinestezija, neretam kyla mintis, kad tai – tiesiog asociacijos. Tačiau reiškinio veikimo mechanizmas yra kitoks.
„Tai nėra asociacijos. Sinestezija vyksta nevalingai ir laikui bėgant nesikeičia. Jei kalbame apie spalvinę sinesteziją, tie patys simboliai matomi tomis pačiomis spalvomis.
Stereotipiškai visi, turintieji sinestezija, nuo vaikystės galvoja, kad taip mato visi. Tačiau tam tikru gyvenimo laikotarpiu supranta, kad yra ne taip“, – teigė A.Gavrilova.
Avietinis skausmas
Be spalvotų raidžių ir skaitmenų pašnekovė mato ir skausmą. Paklausta, kaip suvokti tai, teigė, kad labai sunku paaiškinti.
„Tiesiog, kai man kažką skauda, aš nematau spalvos, aš tiesiog negaliu to skausmo apibūdinti kitaip – žinau, kad jis yra avietinės spalvos. Gali skaudėti bet kur ir bet ką, bet buko skausmo pobūdis man yra būtent minėtos spalvos“, – pasakojo medikė.
Puiki atmintis
A.Gavrilova patvirtino, kad sinestezija iš tiesų turi įtakos atminčiai.
„Kai pradėjau studijuoti farmakologiją, mokytis man buvo kiek lengviau nei kitiems. Preparatus mokydavausi pažiūrėjusi į jų pavadinimus. Tuomet man tiesiog reikėdavo prisiminti, kad, pavyzdžiui, tas pavadinimas buvo su violetiniu atspalviu ir truputį pilkas“, – aiškino medikė.
Literatūroje taip pat patvirtinama, kad sinestetikai save dažniausiai apibūdina kaip turintys idealią atmintį.
Vienas pirmųjų ir garsiausių mokslininkų, tyrinėjusių sinesteziją, yra rusas Aleksandras Luria, kuris atliko bandymus su unikalius gebėjimus turėjusiu žmogumi, pramintu „S“, kuris galėjo atpasakoti iki smulkmenų bet kurią savo gyvenimo minutę bei turėjo daugiajutiminę sinesteziją: galėjo jausti paveiksliukus, ragauti spalvas ir užuosti garsus.
Dvi kilmės teorijos
Pasak vyresniosios rezidentės, nors sinestezijos reiškinio tyrimuose naudojami moderniausi tyrimo metodai, tiksli proceso kilmė ir mechanizmas iki šiol lieka neaiškūs.
„Pirmoji teorija teigia, kad sinestezija yra nulemta smegenų nebrandumo. Šios teorijos šalininkai įsitikinę, kad pirmykštis žmogus neturėjo aiškios diferenciacijos tarp jutimų kaip ir žemesnieji gyvuliai. Jie sinesteziją laiko atavizmu (išnykusių organizmo požymių, būdingų tolimiems protėviams, atsiradimu – aut. past.).
Man priimtinesnė teorija – kryžminės aktyvacijos. Žmogui vystymosi metu smegenų jungtys susiformuoja taip, kad kai pradeda veikti viena zona, aktyvuojama ir kita“, – kalbėjo A.Gavrilova.
Manoma, kad visi vaikai iki vienerių metų yra sinestetikai, tad tai iš dalies patvirtintų nebrandžių smegenų teoriją. Deja, įrodymų, kad taip yra iš tiesų, – stinga.
