Alabamos universiteto psichiatrijos profesorius Marcas Feldmanas jau daugiau nei ketvirtį amžiaus tiria apsimestines ligas. Per šį laiką jis tapo vienu iš geriausių Miunhauzeno sindromo – sutrikimo, kai žmogus, siekdamas aplinkinių dėmesio, simuliuoja, perdeda ar tyčia sukelia ligos simptomus – specialistų. Pas jį patenkančių žmonių istorijos ir gudrybės, kurių jie griebiasi, siekdami rūpesčio, šokiruoja. „Nuobodu praktiškai nebūna“, – sako Feldmanas apie savo darbą. Įdomiausius savo praktikos atvejus jis papasakojo Nautilus.

Miunhauzeno sindromas iki šiol menkai ištirtas. Pirmą kartą jį aprašė Richardas Asheris 1951 metais. Sutrikimą jis pavadino barono Miunhauzeno garbei, mat šį sindromą patiriančių pacientų istorijos irgi kupinos dramos ir išmonių. Dabar Miunhauzeno sindromas dažniau vadinamas simuliaciniu sutrikimu. Jį reikėtų skirti nuo hipochondrijos: hipochondrikai iš tiesų tiki sergą, o „Miunhauzenai“ kuo puikiausiai supranta savo kančias simuliuojantys.

Ligų sąrašas buvo platus: insultas, išsėtinė sklerozė, Guillain–Barré sindromas, epilepsija, psichozė, šizofrenija

Klivlendo klinikos (JAV) vertinimu, iš besikreipiančių į ligoninę, maždaug 1% pacientų apsimetinėja. Tai atrodo nedaug, tačiau tai reiškia šimtus tūkstančių atvejų vien JAV.

Realus skaičius žmonių, kenčiančių nuo simuliacinio sutrikimo, tikriausiai daug didesnis, nes ne visi gydytojai greitai atpažįsta apgaulę, ypač, jei pacientas keliauja nuo vieno specialisto pas kitą, kaip tai dažnai daro simuliantai.

Dabar, dėl interneto įtakos, turinčių Miunhauzeno sindromą gali būti daugiau, nei bet kada anksčiau. Juk jeigu anksčiau apsimetėliui reikėjo tyrinėti simptomus, išmokti juos padirbinėti ir eiti į ligoninę, dabar galima skųstis internetinėms pagalbos tarnyboms, nė nepakylant nuo sofos.

Miunhauzeno sindromą turintys pacientai dažnai griebiasi neįtikėtinų priemonių: užkrečia patys save, sutinka, kad jiems būtų atliktos pavojingos operacijos. Paprastai jiems atrodo, kad tai vienintelis būdas iš aplinkinių sulaukti dėmesio, sako psichiatras Gregory P. Yates iš Londono King's koledžo. Dažniausiai toks įsitikinimas randasi dėl depresijos ar vaikystėje patirtų traumų. Tokiems žmonėms išties būtina pagalba, tik ne dėl to, kuo jie skundžiasi.

Wendy

Kartą Wendy Scott atsibodo tvarkytojos darbas viešbutyje. Darbas neteikė džiaugsmo, o kolegos ją ignoravo. Ji prisiminė vienintelį malonų per daugelį metų patirtą išgyvenimą – kai būdama 16-os, pakliuvo į ligoninę dėl apendicito: „Pirmą kartą manęs kažkas paklausė, kaip jaučiuosi“. Siekdama išvengti eilinės dienos darbe, Wendy apsimetė, kad jai skauda pilvą, ir nuvyko į ligoninę. Medicinos personalo rodomas rūpestis ir dėmesys moteriai taip patiko, kad per kitus 12 metų ji nutolo nuo šeimos, iš esmės tapo bename ir pradėjo keliauti iš ligoninės į ligoninę savo gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, o paskui ir užsienyje.

Nerimaujantys gydytojai siūlė diagnostines operacijas; Wendy sutikdavo. Iš viso ji ištvėrė 42 operacijas, dėl kurių jai prasidėjo tikri sveikatos sutrikimai – kartais dėl to, kad ji pabėgdavo iš ligoninės, dar nesugijus siūlėms.

Remiantis jos pačios skaičiavimais, moteris 800 kartų pabuvojo 650 ligoninių D. Britanijoje, Skandinavijoje ir Europoje. Tikrųjų Wendy'ės problemų – nelaimingos vaikystės ir patėvio seksualinės prievartos traumų – niekas nesprendė. Po vienos nereikalingos operacijos Wendy'ei įvyko uždegimas, kuris jos vos nenužudė, – tik tada ji nusprendė baigti meluoti. Ji pateko į benamių prieglaudą, įsigijo kačiuką, paskui dar kačių ir šunų, rado darbą Londono zoologijos sode. Tačiau, kai po 20 metų jai išties ėmė skaudėti pilvą, D.Britanijoje jai atsisakė padėti – už simuliaciją ji buvo atsidūrusi ligoninės juodajame sąraše. Po tyrimų JAV, Wendy'ei buvo nustatytas užleistas storosios žarnos vėžys; nepaisant taikytos chemoterapijos, po kelių mėnesių ji mirė.

Luther

Lengva mokinuko Lutherio astma rimtai paaštrėjo: jam kasdien teko naudoti steroidus, palikti mokyklą ir mokytis namuose, nes tėvai nežinojo, kad vaikui vyks kitas priepuolis ir ar jam bus sugebės suteikti pagalbą. Tris keturis kartus per savaitę „greitoji“ veždavo jį ligoninėn. Kartą, Lutheriui su motina skrendant lėktuvu į Denverį, pas garsų astmos specialistą konsultacijos, jaunuoliui įvyko priepuolis. Inhaliatorius nepadėjo, jis duso, lūpos mėlo, ir ekipažas pusiaukelėje lėktuvą nutupdė, kad Lutheris būtų skubiai nugabentas į ligoninę.

Po to jaunuolis prisipažino: jo astma, kaip ir dusulio priepuoliai bei alpimai – viskas buvo simuliacija. Netgi mėlstančias mirštančiojo lūpas jis suklastojo, ištepęs jas mėlynų akių šešėlių kosmetika. Kaip aiškina Feldmanas, tokio elgesio priežastis buvo konkurencija su labai sėkmingu tėvu dėl motinos dėmesio, o taip pat depresija dėl suvokto savo homoseksualumo. Vartodamas steroidus, Lutheris iš mielo, liekno vaiko virto nutukusiu ir kamuojamu sunkios aknės žmogumi. Prisipažinęs dėl melo, jaunuolis suvokė, kad bandymai patraukti dėmesį draugus iš tiesų atstumia. „Liga – tavo draugas, tavo meilužis, tavo priešas, tavo motina, ji tavo viskas. Tik nusisukęs nuo jos, sugebėjau susirasti tikrų draugų“, – sako Lutheris.

Melissa

11 metų Melissa pradėjo simuliuoti alpimą – jie atitraukdavo ją nuo namų darbų. Vėliau, gimus pirmajam vaikui, 24 metų moteriai prasidėjo sunki pogimdyminė depresija, lydima suicidinių minčių ir haliucinacijų. Melissa atsidūrė psichiatrijos skyriuje ir ten pasijuto gerai – ligoninė gelbėjo nuo būtinybės būti motina, „tai priminė svajonę“. Atsiminusi savo alpimo praktiką, Melissa įsikūrė ligoninės bibliotekoje – ten ji skaitė apie psichikos ligas ir jų simptomus, vertindama, kuriuos iš jų galėtų pakartoti. Ji išmoko šlapintis „priepuolių“ metu ir sulaikyti refleksus, būdama „paralyžiuota“. Kartą, susitikusi sergantįjį šizofrenija, ji pasistengė įsiminė ir kopijavo jo elgesį ir nenuoseklią kalbą.

Moteris 800 kartų buvo 650 Didžiosios Britanijos, Skandinavijos ir Europos ligoninių

Per kitus septynetą metų Melissa į ligonines pakliuvo daugiau nei 100 kartų, pamažu tobulindama apismetinėjimą. Vyras, pasiėmęs vaikus, ją paliko, o iš darbo ji buvo atleista už pravaikštas. Dėl daugybės jai atliktų rentgenogramų jai išsivystė spindulinė liga. Tačiau saugi jautėsi tik tada, kai aplink ją šokinėjo, „gelbėdami gyvybę“. Tuo pat metu moteris visada laikė vieną ligoninę atsargai – nelankė jos su išgalvotais simptomais, kad, jei prireiktų, galėtų ateiti su tikrais.

Melissos išmoktų simuliuoti ligų sąrašas itin ilgas. Šiame asortimente buvo insultas, išsėtinė sklerozė, Guillain–Barré sindromas (autoimuninė liga, pasireiškianti nervų uždegimais, paralyžiumi ir jautrumo sutrikimais), epilepsija, psichozė, šizofrenija ir asmenybės susidvejinimas. Kartais, vaizduodama fizinį susirgimą ir suprasdama, kad jos apgaulė tuoj išaiškės, Melissa pridėdavo psichiatrinius simptomus, ir tada ją perkeldavo kitiems gydytojams. Gebėjimas mulkinti gydytojus moteriai teikdavo pasitenkinimo ir viršenybės jausmą, pakeldavo į vieną lygį su patyrusiais profesionalais. Tik po intensyvios psichoterapijos kurso ji sugebėjo grįžti į normalų gyvenimą.

Nellie

Nellie tvirtina, kad vaikystėje patyrė seksualinę prievartą ir prievartautojai tik sergančią palikdavo ją ramybėje. Tad, ji pradėjo sukelti sau cheminius nudegimus orkaičių valymo priemone nuodytis sulčių ir valymo priemonių kokteiliais. 18-os pakliuvusi į automobilių avariją ir išvydusi, kiek rūpesčio gauna tokios būsenos žmogus, ji ėmė ieškoti būdų, kaip sau pakenkti, kad pakliūtų į ligoninę. Nellie valgė fekalijas, siekdama sukelti sau infekciją, žalojosi lyties organus, stovėjo šaltyje, kol nušaldavo, siekdama gauti nukreipimą nuodugnesniems tyrimams, lašindavo kraują į šlapimo analizės mėginius.

Per keletą metų ji gulėjo ligoninėje 30–40 kartų, patyrė begales operacijų ir diagnostinių procedūrų, gavo šimtus medikamentų receptų. Nellie kelis kartus buvo pašalinta iš universiteto, o jos sąskaita už medicininę priežiūrą viršijo $400 tūkstančių, dėl to jai teko bankrutuoti. Galiausiai moteris gavo traumą visam gyvenimui: susileidus į šlapimo pūslę vamzdžių valymo skysčio, jai atliko cistektomiją, ir likusį gyvenimą Nellie vaikščios su prie kūno pritvirtintu šlapimo surinktuvu – priminimu, ką gali sukelti apgavystė.

Tačiau tai jos nesustabdė, ir kartą, įsišvirkštusi fekalijų į veną, Nellie pateko į reanimaciją, ištikta sepsio. Tik tada moteris išsigando, kad gali mirti ir kreipėsi į psichiatrą. Terapija padėjo.

Helen

Į internetinę paramos grupę Helen kreipėsi dėl realaus simptomo – aštraus pilvo skausmo. Sulaukusi interneto naudotojų patarimų ir pagalbos, moteris ėjo toliau: užsiregistravo grupėje kaip nauja vartotoja Isabelle ir pranešė liūdną naujieną: Helen ištiko koma. Bendruomenės nariai vėl išreiškė užuojautą ir linkėjo pasveikti. Tuo tarpu Isabelle blogos naujienos neišseko: Helen 4 stadijos skrandžio vėžys, ir jai nedaug beliko gyventi. Paskui internete atsirado Helen „vaikinas“ Justinas, kuris sukūrė grupę apie jos sveikatos būklę, ir kur pasirodė žinia apie jos mirtį. Interneto bendruomenė gedėjo. Netrukus tragiškai „mirė“ ir Justinas, tad Helen teko į sceną išvesti du naujus personažus – jaunuolio tėvus, kad istorija tęstųsi. Visa tai truko maždaug metus.

Feldmano nuomone, nors tokie pacientai kaip Helen, valiklių negeria ir šizofrenijos nesimuliuoja, jų elgesys nėra nekenksmingas. Siekdami patraukti nepažįstamų žmonių dėmesį, jie traumuoja pasakojimais tuos, kas reaguoja į juos jautriausiai – tikrai sergančiuosius. Kai melas paaiškėja, realūs pacientai supranta tuščiai švaistę laiką ir užuojautą, ir tai juos smarkiai skaudina.

Po apsimetinėjimo metų, Helen internete perskaitė apie Miunhauzeno sindromą ir pareiškė ją užjautusiems grupės dalyviams, kad išsigalvojo savo mirtį, siekdama sulaukti užuojautos. Po psichoterapijos kurso ji atidarė nuosavą kepyklą ir pardavinėja konditerijos gaminius internetu.

Komentarai ()