Lietuviškas stebuklas, apie kurį nieko nežinome ir visai nevertiname: gydo nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų ()
Visiems gerai pažįstamos kiaulpienės – vienos vertingiausių vaistažolių, augančių Lietuvoje. Šis nereiklus augalas turi pusę naudingų Mendelejevo lentelės cheminių elementų. Kaip jas rinkti, džiovinti ir vartoti, pataria Marius Lasinskas – vaistininkas, žolininkas, „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Į augimo sąlygoms nereiklias, labai plačiai paplitusias kiaulpienes daugelis vis dar žiūri kaip į piktžoles, nors ir yra girdėję apie vertingąsias jų savybes.
M. Lasinsko nuomone, tikriausiai todėl, kad kai gyvenime turime kažko daug, to dažniausiai nevertiname. Taip ir su kiaulpienėmis, jų turime labai daug, tiesiog po kojomis – visur apstu, todėl mums atrodo, kad jos negali būti stebuklingos ir ieškome ženšenių ar kitų augalų, parvežtų iš kuo tolimesnių pasaulio kampelių. Manome, kad jie mums padės labiau nei savos žolelės.
„Jei gimėme čia, tai ir maisto, ir vaisto yra duota čia pat, todėl labiau vertinkime, ką turime savame krašte“, – pabrėžė M. Lasinskas.
Laikas rinkti
Anot žolininko, kiaulpienių šaknys renkamos anksti pavasarį – kovą ir balandžio pradžioje arba vėlai rudenį (spalio, lapkričio mėnesiais), tuomet jos turi daugiausia naudingų medžiagų.
„Kai kiaulpienių lapai paauga, tampa didesni, šaknų jau nekasame, o renkame lapus salotoms, prieskoniams, arbatoms, dar vėliau – kotus ir žiedus (kaip vitaminų šaltinį, kaip kepenų veiklą gerinančią arbatą)“, – aiškino M. Lasinskas.
Kiaulpienes reikia rinkti švarioje vietoje. Derlingesnėje žemėje jos būna didesnės, bet tinka ir laukuose esančios mažesnės šaknelės. Iškastas šaknis nuplauname, nušveičiame su aštresne kempinėle, supjaustome 0,5–1 cm ilgio gabaliukais. Džiovinti reikia 40–60 laipsnių temperatūroje. Kuo ji žemesnė, tuo geriau, tik ilgiau džius.
Išdžiovintas kiaulpienes reikėtų laikyti vėsioje sausoje vietoje popieriniuose maišeliuose ar dėžutėse. Jos savo vaistinių savybių nepraranda kelerius metus.
Kiaulpienės ne tik vienos geriausių vaistažolių Lietuvoje, bet ir labai vertinamos visame pasaulyje. Jų nauda begalinė, nes veikia visą organizmą: nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų. Gerina kepenų, žarnyno, kasos veiklą, atmintį, mažina cholesterolio kiekį, reguliuoja svorį, stiprina nervų sistemą ir padeda nuo visokių kitų negalavimų.
Liaudies medicinoje vartojami ekstraktai, trauktinės ir užpilai, gaminami iš kiaulpienių šaknų.
Pienėse daug vitaminų A, B, C ir E, taip pat kalio, natrio, mangano, aliuminio, geležies, vario, kalcio. Galbūt todėl jos iš senų laikų vadinamos gyvybės eliksyru.
Pasigaminkite kiaulpienių „makaronų“
„Džiovintus šaknų gabaliukus galima kramtyti, susimalti kaip prieskonį, daryti arbatas. Žiedus taip pat galima tiesiog kramtyti. Gurmanai gali paskanauti iš kiaulpienių kotų pasidarytų „makaronų“ pagal Danutę Kunčienę („Žolinčių akademijos“ prezidentė).
Juos gaminti reikėtų taip: kotelius supjaustyti norimo ilgio gabalėliais, užpilti raugintų kopūstų sunka ir įdėti medaus pagal skonį. Viską išmaišyti, palaikyti apie 1 valandą ir skanauti kiaulpienių „makaronus“.
Iš kiaulpienių galima pasidaryti ir kavos. Išdžiovintus šaknų gabalėlius suberti į keptuvę ir be aliejaus, jokių kitų riebalų paskrudinti, kol patamsės. Jei silpniau paskrudinsite, išeis kakava, o labiau pakepinę gausite kavą. Reikės tik sumalti ir užplikyti vandeniu“, – pasakojo M. Lasinskas.
Anot žolininko, daugelis nežino, kuo kiaulpienė (lot. Taraxacum officinale) skiriasi nuo pienės (Sonchus arvensis). Ogi tuo, kad kiaulpienė atsiranda pirmoji – anksti pavasarį, jų žiedais geltonuoja visi laukai ir ji turi tik vieną kotelį, tik vieną galvelę. Pienių atsiranda gerokai vėliau, vasaros viduryje, liepos mėnesį, jos yra aukštesnės, grakštesnės, ant vieno kotelio sukrauna kelias galveles ir žydi visą vasarą. Jų ne tiek daug kaip kiaulpienių. Dažniausiai mes naudojame kiaulpienes, o pienes gana retai.
„Kiaulpienių žiedai primena saulutes, Dievas mums jas nuleido ant žemės, kad eidami pamatytume, kokia graži yra kiaulpienė, o pakėlę akis į dangų išvystume tikros saulės grožį. Kai kiaulpienė pavirsta pūkais – primena mėnulį. Štai kokia stebuklinga kiaulpienė“, – teigė M. Lasinskas.