Mirčių jau 3 kartus daugiau, nei karuose ir šis skaičius tik auga: perspėja, kad ritamės į tamsiuosius viduramžių laikus ()
Prieš dvejus metus Didžiojo dvidešimtuko lyderiai įsipareigojo drauge spręsti vieną iš didžiausių ir netikėčiausių saugumo grėsmių, kurią kelia atsparumas antimikrobinėms medžiagoms – grėsmingas ir nuolat besikeičiantis priešininkas, prieš kurį tradiciniai terapiniai ginklai yra bejėgiai, interneto svetainėje project-syndicate.org rašo farmacijos sektoriaus atstovas Jorgas Reinhardtas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Anot J. Reinhardto, grėsmė yra tiesioginė, nes bakterijos ir kiti mikrobai tampa atsparūs turimiems vaistams greičiau, nei sukuriami nauji vaistai.
Kasmet nuo vaistams atsparių mikrobų visame pasaulyje miršta apie 700 000 žmonių, t. y. tris kartus daugiau nei per ginkluotus konfliktus.
2016 m. specialios Didžiojoje Britanijoje suburtos komisijos prognozės duomenimis, 2050 m. kasmet nuo vaistams atsparių mikrobų papildomai mirs net iki dešimt milijonų žmonių.
Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms dabar kelia didelę grėsmę kiekvienam planetos gyventojui. J. Reinhardto nuomone, jei nesiimsime rimtai spręsti šios problemos, galime grįžti į laikus, kai buvo didelis pavojus mirti nuo paprasčiausios infekcijos.
Dėl atsparumo antimikrobinėms medžiagoms ne tik daug žmonių gali netekti gyvybės; tai gali sužlugdyti pasaulio ekonomiką. Vien Europoje su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms susijusios sveikatos priežiūros išlaidos ir darbo našumo nuostoliai kasmet siekia apie 1,5 mlrd. EUR.
Atsižvelgiant į visa tai, buvo žengtas labai svarbus žingsnis – kiekviena Didžiojo dvidešimtuko valstybė įsipareigojo nuosekliai įgyvendinti nacionalinius kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms planus ir aktyviau padėti kurti naujas priemones nuo atsparių mikrobų. Be to, jos ketina nagrinėti galimybes skatinti naujus tyrimus taikant rinkos priemones.
Paraleliai randasi viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės iniciatyvų, kuriomis siekiama kurti naujus preparatus nuo vaistams atsparių ligų, tokių kaip tuberkuliozė.
Kai kurios šalys jau imasi labai svarbių veiksmų, kurie padeda pasaulio mastu spręsti atsparumo antimikrobinėms medžiagoms problemą, ir ima kaupti duomenis apie atsparių E.coli, salmonelių ir kitų dažniausiai pasitaikančių patogenų padermių plitimą.
Dabar savo pažadus turi imti tesėti politiniai lyderiai. Mažai tikėtina, kad nauji preparatai nuo vaistams atsparių mikrobų atneš daug pelno, todėl valstybės turėtų pasirūpinti, kad moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra šioje srityje būtų patrauklesni privačioms įmonėms, ir, siekdamos kovoti su atsparumo vaistams plitimu, užtikrinti, kad naujų vaistų vartojimas nebūtų pernelyg intensyvus.
Būtina, J. Reinhardto žodžiais, ne tik imtis novatoriškų sprendimų politikos įgyvendinimo srityje, bet ir siekti aktyvesnio valstybės institucijų ir privačių subjektų bendradarbiavimo.
Be to, prie tokio bendradarbiavimo iniciatyvų prisijungiantys privatūs subjektai turi būti pasirengę peržengti jiems įprastas ribas, priimti iššūkius, susijusius su sudėtingais viešojo sektoriaus projektais, ir dalytis savo įgūdžiais, idėjomis bei patirtimi.
Imantis spręsti atsparumo antimikrobinėms medžiagoms problemą, galima pasimokyti iš kitų pasaulinių visuomenės sveikatos iniciatyvų.
Daug kur pasaulyje viena iš pagrindinių mirties priežasčių yra maliarija, kurią sukelia daugiau kaip 100 rūšių maliarinių uodų pernešamas parazitas. Tai paskatino daugelio šalių valdžią ir privačius subjektus kovai su šia liga skirti ypatingą dėmesį, todėl mirčių nuo šios ligos skaičius per pastaruosius 15 metų sumažėjo perpus, rašo farmacijos sektoriaus atstovas.
Tačiau maliariją sukeliantis parazitas tampa atsparus artemizininui – medžiagai, kuria grindžiamas veiksmingiausias gydymo nuo maliarijos metodas. Atsparumas artemizininui pirmą kartą užfiksuotas prieš dešimtmetį Kambodžoje, o po to ėmė plisti Tailande, Laose, Vietname, Mianmare ir Kinijoje.
Šis reiškinys jau artinasi prie Indijos, ir ekspertai įsitikinę, kad galiausiai jis pasieks Afriką. Vieno neseniai atlikto tyrimo duomenimis, jei atsparumo artemizininui plitimas nebus sustabdytas, kasmet nuo maliarijos papildomai mirs 116 000 žmonių.
Todėl būtina kurti naujų preparatų, antraip teks pripažinti, kad didelė pažanga kovoje su maliarija buvo trumpalaikė.
Tačiau, kaip teigia tie, kas pasaulio mastu aktyviai kovoja su maliarija, jeigu prisitaiko parazitai, tai turime prisitaikyti ir mes. Todėl siekiama nustatyti vaistams atsparias maliarijos atmainas ir riboti jų plitimą, kartu kuriant naujus ne artemizininu pagrįstus preparatus.
Pavyzdžiui, įgyvendinama kovai su vaistams atsparios maliarijos plitimu Mekongo deltos regione skirta Regioninė atsparumo artemizininui iniciatyva, pagal kurią dalijamasi duomenimis apie atsparumą vaistams ir populiarinami tinkami gydymo nuo maliarijos būdai.
Iš Pasaulinio kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondo, kurį daugiausiai finansuoja valstybių vyriausybės, šiai iniciatyvai jau skirta 110 mln. EUR.
2016 m. Pasaulio ekonomikos forume Davose 100 sektoriaus bendrovių ir asociacijų pasirašė Davoso deklaraciją dėl kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms.
Siekiant spręsti atsparumo vaistams problemą, joje įsipareigojama didinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą ir pacientams pateikti kokybiškų antibiotikų.
Reikia tikėtis, kad Didžiojo dvidešimtuko nacionaliniai veiksmų planai padės vykdyti tuos įsipareigojimus. Tačiau ir politiniai lyderiai turi parodyti valią, kad žodžiai taptų veiksmais.
Todėl, siekiant sudaryti sąlygas didinti diagnozių tikslumą ir kurti kokybiškus vaistus, būtina neatidėliojant skirti daugiau išteklių tokiems dalykams kaip atsparumo stebėsena, didesnės paskatos vykdyti mokslinius tyrimus bei technologinę plėtrą ir novatoriški finansavimo mechanizmai, tvirtina J. Reinhardtas.
Pasaulis negali sau leisti pralaimėti kovos su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms. Tačiau, norint pasiekti pergalę, būtinas plataus masto viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimas, pagrįstas politikų įsipareigojimu užtikrinti, kad pasaulio visuomenės sveikata taptų vienu iš svarbiausių politikos prioritetų.
