Pripažinkime – kiekvienas nori vairuoti kuo geresnį automobilį ar gyventi kuo geresniame būste. Psichologai vieningai sutaria, tai visiškai normalus noras. Tačiau viena yra norėti, o visai kas kita – gyventi pagal savo kišenę. Ekonominio pakilimo laikais tai yra pakankamai lengva, kai paskolos yra nesunkiai prieinamos. Taip galima bent trumpam pasijusti turtingųjų klubų nariais. Tačiau tik laikinai, nes po momentinio džiaugsmo netrukus ima slėgti sunkiai pakeliama paskolos našta.

Tačiau psichologai nesistebi, kad žmonės ryžtąsi brangiems pirkiniams – šiais laikais įvaizdis yra viskas, sako specialistai.

Interneto forumuose apstu istorijų, kai žmonės skundžiasi neišgalintys išsimokėti brangių paskolų, o ne pagal kišenę brangūs automobiliai tampa sunkiu akmeniu po kaklu. Kodėl žmonės neretai pervertina savo galimybes?

Vidinė vertė

Pradėkime nuo to, kas yra vidinė vertė.

„Tai savigarba. Tai jausmas, kad esi kažko vertas. Žinojimas, kad aš kažką moku, kažką sugebu. Jei žmogus pagalvotų, jis tikrai atrastų dalykų, kuriuos moka daryti geriau už kitus. Ne todėl, kad jis tai moka iš tikrųjų“, – sako psichoterapeutas Olegas Lapinas.

Nuo vidinės vertės pradėjome neatsitiktinai, nes, specialisto teigimu, tai paaiškina ne vieną žmogaus poelgį.

„Kai žmogus savo vertės nesugeba palaikyti kitais būdais, jam reikia išorinių atributų. Tai – prabangi mašina, brangus namas. Šalys, kuriose iš gyventojų reikalaujama daug sugebėjimų, tarkime, Skandinavija, labai nemėgsta prabangių automobilių ar namų. Tie, kurie gyvena Norvegijoje, matyt pastebėjo, kad ten nėra priimta puikuotis namais. Taip yra todėl, kad žmonės žino, ką jie sugeba, ir jų vertė palaikoma kitais dalykais.

Yra vidinės vertės jausmas, kai jis krenta, kai žmogus jaučiasi mažai vertingas, jam būtinai reikia išorinio atributo tai vertei palaikyti. Tie lietuviai, kurie save vertina, paprastai turi pakankamai vertės ir nesureikšmina to, kaip jie atrodo, kaip rengiasi, kur apsiperka, kur važiuoja. Jie nesupranta to reikšmės“, – aiškina O. Lapinas.

Specialistas tikina, kad noras išskirti iš minos yra visiškai suprantamas, tačiau neretai tas noras kainuoja daugiau, nei žmogus gali sumokėti.

„Kiekvienas prabangos daiktas yra smūgis per finansus. Mūsų šalyje tai yra paskola. Paskola tai toks magiškas dalykas, kuris padeda greitai patekti į išrinktųjų tarpą, bet už viską reikia mokėti. Tą žmogų galima pilnai suprasti, nes poreikis būti vertingu yra gyvybinis. Neužtenka būti sočiam, reikia save vertinti.

Kai kada jis net paaukoja sotumą, kad tik savo akyse ir kitų akių įsivaizduojamuose atspindžiuose atrodytų sėkmingas. Tai dažniausiai galima pasakyti apie jaunus vyrus. Jie taip tikisi, kad patiks moterims. Jie mano, kad nepatiks moterims, jei jų mašinos prastos, bet jiems reikia patikti ne vienai konkrečiai moteriai, o apskritai moterims. Tada vertei palaikyti jiems labai reikia gerų rūbų, geros mašinos“, – teigia O. Lapinas.

Statuso pirkimai

Psichologas Tomas Lagūnavičius nė akimirkos neabejoja – automobilis yra vienas iš statuso pirkinių.

„Tai yra tiesioginis ryšys. Yra dvi hierarchijos. Yra ekonominė hierarchija ir kultūrinė. Kiekvienoje hierarchijoje yra keturi lygiai ir žmonės kiekvienoje iš tų hierarchijų skiriasi pagal vartojimą. Tai yra statuso pirkimai.

Kaip pavyzdys, ekonominės klasės žmonės negali iš karto nusipirkti buto, tad jiems žymiai lengviau nusipirkti mašiną, kuri atspindi jų statusą. Tarkime, žemiausioje klasėje kaip minimum turi turėti „Golfą“. Tokiu atveju „Golfas“ atspindi, kad toje klasėje tu esi pačiame aukščiausiame lygyje. Aišku, dar tu turėti išeiginius treningus ir kepurėlę.

Kai pereini į antrą lygį, jau turi turėti butą ir geresnę mašiną nei „Golfas“. Trečiajame lygyje jau turi būti „Mercedes“, o aukščiausiame lygyje jau yra super geri, kieti dalykai, tokie kaip „Maybach“. Tai yra vienas iš būdų atspindėti savo vietą visuomenėje ir mes labai greitai jaučiame vieni kitus, ką mes vartojame“, – sako T. Lagūnavičius.

Psichologo teigimu, būtent dėl statuso ir įvaizdžio žmonės ryžtąsi sėsti prie brangių automobilių vairo.

„Pinigai yra niekas – svarbiausia yra įvaizdis. Aš galiu bankrutuoti, bet mano įvaizdis yra 1000 kartų svarbiau. Mano įvaizdis yra mano atspindys. Ypač tai aktualu ekonominei klasei. Kai aš žiūriu į savo naują „Golfą“, tada aš suprantu, kad esu kietas bičas. Jei aš žiūriu į savo naujausią „Maybachą“ ir nesvarbu, kad jis paimtas už paskolas, jis atspindi, kad aš esu kietas. Tame yra esmė.

Niekas nenori realybės, ji šiuo atveju nėra svarbi, svarbiausia yra įvaizdis. Įvaizdis svarbiau nei troškulys, įvaizdis svarbiau nei alkis, įvaizdis svarbiau nei pinigai. Net jei tavo įvaizdis truks 3-4 metus ir tu bankrutuosi. Koks skirtumas, juk bent tuos metus buvai kietas, pasitikėjai savimi. Niekam nereikia tiesos, jei ji daro žmogų nelaimingu“, – sako T. Lagūnavičius.

Taisyklė galioja amžius

T. Lagūnavičius teigia, kad nepriklausomai nuo amžiaus ar pinigų kiekio piniginėje, visi be išimties žmonės stengiasi išsiskirti savo pirkiniais. Beje, tai nėra naujiena – toks žmogaus elgesys buvo visais laikais.

„Taip buvo visada. Tai ne kapitalistinės visuomenės išmislas. Anksčiau konkuravo, kas turi geresnį žirgą, kas didesnę pilį. Tai yra norma – žmonės nori dominuoti. Kitas dalykas, ar aš dominuoju sąžiningai, ar tik dominavimą imituoju. Imitavimas taip pat tampa svarbus simuliatorių visuomenėje“, – teigė T. Lagūnavičius.

„Tai tęsiasi jau tūkstantmečius, kai mūsų protėviams reikėjo dvarų, karietų ir panašiai. Jau nuo neatmenamų laikų žmonėms reikėjo atributų, puikuodavosi žirgais, žemėmis. Tai labai paplitusi, universali žmogaus savybė. Labai sunku įsivaizduoti, kad labai geras meistras, labai geras rašytojas, labai geras gydytojas, kad jis visą dėmesį skirtų išorinei atributikai“, – priduria O. Lapinas.

Komentarai (3)