Joshas Jonesas savo naujame straipsnyje rašo, kad visi muzikantai, su kuriais jam teko groti (ar jie būtų iš džiazo, roko, folko ar kito muzikos stiliaus) buvo puikūs improvizatoriai. Pats būdamas laisvas improvizatorius, jis turėjo kaip reikiant pasistengti bendradarbiaudamas su klasikiniais muzikantais.

Ir ne todėl, kad nedėjo pakankamai pastangų ar neturėjo talento: tiesiog klasikiniams muzikantams sunku perprasti spontaniškas kompozicijas, o džiazo muzikantai tarsi žuvys vandenyje jaučiasi grodami pagal laisvesnę techniką ar eksperimentuodami, skelbia openculture.com.

Dar visai neseniai tokius skirtumus straipsnio autorius priskyrė skirtingoms mokykloms, tačiau naujas tyrimas, atliktas Leipcige, leidžia daryti išvadą, kad džiazo ir klasikinių muzikantų skirtumai prasideda neurologiniame lygmenyje. Maxo Plancko kognityvinių studijų ir smegenų mokslo instituto mokslininkai analizavo trisdešimties pianistų smegenis (pusė jų grojo džiazą, o kita pusė – klasikinę muziką). Paaiškėjo, kad, net ir grojant tą patį kūrinį, „džiazo ir klasikinės muzikos atlikėjų smegenyse vyksta skirtingi procesai“.

Tiesą sakant, tai išvada, kurią intuityviai supranta ir patys muzikantai. Kaip kadaise yra sakęs džiazo pianistas Keithas Jarrettas, paklaustas, ar kada nors viename koncerte gros ir džiazą, ir klasiką, „tikrai ne, tai skirtingos schemos. Šiems dviem dalykams reikalingos skirtingos schemos, kitaip nieko nebus“. Skirtumus lemia ne sisteminiai biologiniai skirtumai, bet tai, kokios jungtys bėgant laikui formuojasi smegenyse reaguojant į skirtingą muzikinę veiklą.

Štai kaip skirtumus įvardija neuromokslų specialistė Daniela Sammler: „Priežastis gali būti skirtingi reikalavimai, kuriuos šie muzikos stiliai kelia muzikantams: ar tai profesionali klasikinio muzikos kūrinio interpretacija ar kūrybiška džiazo improvizacija. Taigi, skirtingos atlikimo schemos įsitvirtina smegenyse, ir pakeisti stilių tampa gana sudėtinga“.

Bendrąja prasme tyrimo išvados neatrodo skandalingos. Jau seniai žinoma, kad reguliariai kartojami veiksmai keičia smegenų struktūrą, tad kodėl muzikantų atveju turėtų būti kitaip? Įdomumas slypi smulkmenose. Vienas iš rezultatų, į kuriuos atkreipia dėmesį tyrimo autorius Robertas Bianco, atskleidė, jog džiazo pianistai „perplanuoja veiksmus greičiau nei klasikos atlikėjai“ ir „turi greitesnę reakciją ir tęsia pasirodymą“ net ir tuo atveju, kai tenka groti netikėtą pasažą.

Kaip skelbia „Science Daily“, klasikinės muzikos pianistų smegenų tyrimas atskleidė, kad „jos geriau kontroliuoja pirštų judesius, todėl daro mažiau klaidų“. Esminis skirtumas – tai, kaip smegenys planuoja pirštų judesius: klasikinės muzikos pianistai koncentruojasi į „kaip“, o džiazo – į „ką“.

Kiti tyrimai šią hipotezę patvirtina. Štai Wesleyano universiteto mokslininkai analizavo, kaip patys įvardijo, tikimybės vaidmenį. Buvo tiriamos trys grupės – džiazo improvizatoriai, neimprovizuojantys muzikantai ir ne muzikantai. Paaiškėjo, kad džiazo muzikantų smegenys lengviau prisitaiko prie pokyčių ir netikėtų posūkių, o tai reiškia, kad jie turi didesnį kūrybinį potencialą (lyginant su ne muzikantais ir su tais, kurie groja klasikinę muziką). Džiazo improvizacija padeda ugdyti kūrybiškumą, tačiau klasikinis muzikavimas, kaip tvirtina Ardonas Shooras, padeda smegenims sparčiau apdoroti informaciją.

Komentarai (3)