Ar kartais neapima jausmas, jog kelis kartus metuose ateina toks metas, kai, atrodo, artimųjų ir bičiulių gimtadieniams nėra pabaigos? Pasirodo, tam tikrai yra pagrindo. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje daugiausia vaikų gimsta liepos ir rupjūčio mėnesais.

Jungtinėse Valstijose didžiausias gimstamumas – nuo birželio iki lapkričio pradžios. Jei paskaičiuosime suprasime, kad ir Lietuvoje, ir JAV dažniausiai pastojama šaltuoju metų laiku – rudenį ir žiemą.

Kodėl? Ar viskas dėl rudenį atvėsusio oro ir vasaros ilgesio, skatinančio daugiau mylėtis? O galbūt priežastis žymiai sudėtingesnė?

Gyvūnai gyvena pagal gamtos ritmą, o žmonės?

Pasirodo, reprodukcijos sezoniškumas būdingas visiems gyviems organizmams – pradedant augalais, vabzdžiais ir reptilijomis ir baigiant paukščiais bei žinduoliais (įskaitant ir mus, žmones). Šio fenomeno paaiškinimas tiesiogiai susijęs su evoliucija, rašoma theconversation.com.

Žemės aplinkai būdingas sezoniškumas. Tiek aukščiau, tiek žemiau pusiaujo metų ciklą sudaro žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Pusiaujo regionuose metai dalijasi į sausuosius ir drėgnuosius sezonus. Gyvi organizmai ištobulino strategijas, kaip daugintis, pasiekiant maksimalų reprodukcijos veiksmingumą.

Daugelio gyvūnų vaisingumas priklauso nuo dienos ilgio. Pavyzdžiui, elniams trumpėjančios dienos yra signalas, kad metas poruotis. Patelės pastoja rudenį, o per žiemą išnešioti mažyliai gimsta pavasarį, kai gamtoje netrūksta maisto. Gyvūnų, kurių nėštumas trunka ilgai, vaisingumas padidėja, kai dienos ima trumpėti, o tų kurių nėštumas trumpas – atvirkščiai. Dažniausiai pastarųjų vaisingumas padidėja šiltuoju metų laiku, kad jų mažyliams, gimusiems dar tą patį pavasarį ar vasarą, nepritrūktų maisto.

Taigi, gyvūnų vaisingumas priklauso nuo gamtos ritmų. Žmonės – ne išimtis. Mokslininkai pastaruoju metu itin intensyviai bando perprasti gimstamumo sezoniškumą. Anot ekspertų, tai gali būti raktas, padėsiantis įminti įvairių ligų protrūkių vaikystėje mįslę.

Yra šalių, kur gimimų sezoniškumą galima paaiškinti vietos tradicijomis. Pavyzdžiui, paskutinį XX amžiaus dešimtmetį mokslininkai išsiaiškino, jog tradicinis liepos-rugpjūčio mėnesiais trunkantis vestuvių sezonas Lenkijos katalikų bendruomenėse pavasarį finišuoja daugybe naujagimių. Kaip ten bebūtų, vestuvių sezonas nėra vienintelis gimstamumo sezoniškumo paaiškinimas – koreliacija iš esmės itin menka.

Nustatyta, kad kuo toliau į Šiaurę nuo pusiaujo, tuo anksčiau metuose fiksuojamas gimimų protrūkis. Pavyzdžiui, Suomijoje toks metas yra balandžio pabaiga, o Jamaikoje tai tradiciškai vyksta lapkritį. Piečiau esančiose Jungtinių Valstijų valstijose, pavyzdžiui, Teksase ir Floridoje, gimstamumo protrūkiai fiksuojami ne tik vėliau, bet ir jie žymiai gausesni nei šiaurinėse valstijose.

Taigi, kas lemia sėkmingą pastojimą?

Tyrimai atskleidė, kad gimstamumo sezoniškas koreliuoja su oro temperatūros pokyčiais ir dienos ilgiu. Regionuose, kur kartais fiksuojamos ekstremalios temperatūros, per metus fiksuojami du gimimų protrūkiai. Pavyzdžiui, duomenys, gauti XX amžiaus pradžioje, atskleidė du gimimų protrūkius Vakarų Grenlandijoje ir Rytų Europoje.

Dramatiškesni gimimų skaičiaus svyravimai fiksuojami ne miestuose, o kaimo vietovėse. Galimas paaiškinimas? Provincijose gyvenantys žmonės jautriau reaguoja į aplinkos sąlygas, konkrečiai oro temperatūrą ir dienos ilgį. Tokie aplinkos veiksniai gali tiesiogiai lemti žmonių seksualinį elgesį.

Be to, kaip ir kitiems gyviems organizmams, tokie aplinkos pokyčiai gali lemti ir sezoninius vaisingumo pokyčius. Tai reiškia, kad kinta ne tik seksualinių santykių dažnis, bet ir tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties vaisingumo rodikliai. Taigi, konkrečiu metu žmonės evoliuciškai sėkmingiau užmezga naują gyvybę (prieš tai, žinoma, dažniau mylisi).

Kaip gimstamumo sezoniškumas susijęs su ligomis?

Vaikystei būdingos infekcinės ligos plinta per patogenus, kuriems negali pasipriešinti mažų vaikų organizmas. Vos tik vaikai užsikrečia ir perserga konkrečia liga, pavyzdžiui, poliomielitu, tymais ar vėjaraupiais, jie visam likusiam gyvenimui įgyja imunitetą. Taigi, naujai epidemijai reikalinga daug imuniteto dar neturinčių mažylių. Jei nebūtų skiepų, gimstamumas būtų esminis veiksnys, lemiantis tokių ligų epidemijų dažnį.

Kūdikiai pasaulį išvysta turėdami iš motinos gautą imunitetą: antikūnai iš motinos organizmo padeda apsisaugoti nuo tokių užkrečiamų ligų kaip tymai, raudonukė ir vėjaraupiai. Šis įgimtas imunitetas įprastai aktyvus pirmuosius tris ar šešis gyvenimo mėnesius. Dauguma infekcinių ligų kūdikius Jungtinėse Valstijose puola rudenį ir žiemą. Tai reiškia, kad vasarą ir rudenį pasaulį išvydę mažyliai po trijų mėnesių netenka motiniškos apsaugos, o dauguma infekcinių ligų puola žiemą ir pavasarį.

Kalbant apie žmones, vidutinis gimstamumas itin svarbus bandant perprasti ligų dinamiką. Būtent gimstamumo rodikliai ir lemia, ar epidemijos sulauksime kiekvienais metais ar kas kelerius, ir kokio masto tokia epidemija bus. Pavyzdžiui, poliomielito epidemija pirmą XX amžiaus pusę kiekvieną vasarą sunkiai susargdindavo tūkstančius vaikų. Būtent dėl to poliomielito protrūkiai po Antrojo pasaulinio karo gimstamumo pakilimo tapo žymiai ekstremalesni.

Be to, gimstamumo protrūkio laikas ir intensyvumas lemia ir laikotarpius tarp epidemijų. Įdomu tai, kad, nepriklausomai nuo epidemijos dažnio, kaip ir gimstamumo protrūkiai jos visada priklauso nuo sezono.

Ar tai, kiek vaikų gimsta vasarą, kaip nors lemia sezoninius vaikams būdingų infekcinių ligų protrūkius? Ar gimstamumo rodiklių pokyčiai kaip nors keičia ir ligų protrūkių tendencijas? Žinoma, kad vidutinio gimstamumo rodiklio pokyčiai gali lemti ir vaikiškų ligų epidemijos dydį. Teoriniai modeliai leidžia daryti išvadą, kad gimstamumo sezoniškumo pokyčiai lemia ligų protrūkių dažnį ir mastą. Lieka neatsakytas klausimas, ar gimstamumo sezoniškumo pokyčiai, fiksuojami pastaruosius daugiau nei 50 metų, iš tikrųjų lėmė vaikų ligų pokyčius – tam reikia atlikti daugiau tyrimų.

Komentarai ()