Prasidėjus gripo sezonui, šiuo metu dažniausia vakcina – nuo gripo. Asmenys, nusprendę pasiskiepyti, vieną vizitą neretai nori išnaudoti efektyviau ir pasiskiepyti kitomis vakcinomis. Vilniaus universiteto (VU) profesorius imunologas prof. Vytautas Usonis papasakojo, ką reikėtų apie tai žinoti.

Ar galima vienu metu pasiskiepyti keliomis vakcinomis?

Profesorius V. Usonis atsako trumpai – taip. Imunologas priduria, kad imuninė sistema vienu metu gali reaguoti į didžiulį skaičių antigenų. Visgi pagrindinis aspektas – paciento komfortas: ar jam patogiau kelias vakcinas gauti vienu metu, ar su pertraukomis.

„Atsižvelgiame į vakcinos gavėjo komfortą, kad nereikėtų vieną dieną badyti daug kartų; atsižvelgiame, kaip dažnai žmogus gali ateiti į skiepų kabinetą, kaip greitai viską reikia padaryti ir pan.“, – sako profesorius.

Kalbant apie pertraukas tarp vakcinų, svarbu žinoti svarbų aspektą.

Imunologas prof. Vytautas Usonis sako, jei pacientas skiepijasi keliomis gyvomis (tymai, parotitas, raudonukė, vėjaraupiai ir kt.) vakcinomis, jas turi skirti bent 30 dienų laikotarpis, nebent vakcinos suleidžiamos beveik tuo pat kartu.

Pavyzdžiui, jei norite pasiskiepyti nuo tymų (o Lietuvoje skiepijama tik trijų virusų vakcina, į kurią įeina ir parotitas bei raudonukė), o dar jei nusprendžiate pasiskiepyti ir nuo vėjaraupių, tai tą pačią dieną būsite paskiepytas net nuo keturių virusų.

Ši taisyklė negalioja negyvoms vakcinoms (gripo, erkinio encefalito, meningokoko ir kt.). Skirtingas negyvas vakcinas gali skirti kad ir vienos dienos laikotarpis. Keliomis negyvomis vakcinomis taip pat galima skiepytis tą pačią dieną.

Tą pačią dieną galima skiepytis ir gyvomis, ir negyvomis vakcinomis. Jei po to bus norima vėl pasiskiepyti kuria nors kita gyva vakcina, reikėtų palaukti bent 30 dienų.

Ką reiškia gyvos ir negyvos vakcinos?

Kas yra gyvos ir negyvos vakcinos? Atsakymą pateikiame naudojantis vakcinabc.lt svetainės turima informacija. Atsakymą į klausimą pateikė Infekcinių ligų rezidentė Ieva Kubiliūtė, vadovaujama VU Medicinos fakulteto profesorės dr. Ligitos Jančorienės.

„Pasaulyje yra naudojamos įvairios vakcinos. Nors vieningos vakcinų klasifikacijos nėra, jos gali būti skirstomos į dvi pagrindines rūšis: gyvos susilpnintos (atenuotos) vakcinos ir inaktyvuotos vakcinos. Šių vakcinų savybės bei veikimo mechanizmai skiriasi.

Gyvų susilpnintų vakcinų sudėtyje yra nedidelė gyvo („laukinio“), tačiau laboratorijoje susilpninto ligos sukėlėjo (viruso ar bakterijos) dozė. Įskiepijus tokią vakciną į žmogaus organizmą, joje esantis mikroorganizmas geba daugintis, taip stimuliuoja žmogaus imuninę sistemą bei imuninį atsaką. Tokiu būdu yra sukuriamas imunitetas prieš konkrečią ligą. Įskiepijus gyvą susilpnintą vakciną, besiformuojantis imuninis atsakas žmogaus organizme yra beveik identiškas atsakui, kuris formuojasi natūraliai užsikrėtus konkrečia infekcija. Imuninė sistema į susilpnintą ligos sukėlėją reaguoja taip pat kaip ir į natūralų, todėl yra sukuriamas ilgalaikis imunitetas. Dėl tokio vakcinos veikimo mechanizmo, ilgalaikis imunitetas dažniausiai yra suformuojamas viena gyvos vakcinos doze, išskyrus geriamąsias vakcinas. Tačiau praktikoje yra pastebėta, kad keliems procentams populiacijos po pirmosios gyvos inaktyvuotos tymų, parotito, raudonukės (MMR) ir vėjaraupių vakcinos dozės imuninis atsakas nesiformuoja, todėl siekiant užtikrinti pakankamą imuninio atsako susidarymą yra rekomenduojama įskiepyti dvi minėtų gyvų vakcinų dozes.

Nors gyvoje vakcinoje yra gyvas susilpnintas ligos sukėlėjas, kuris žmogaus organizme dauginasi, dažniausiai jis ligos, kurią galėtų sukelti tas pats sukėlėjas, esantis gamtoje, nesukelia. Retais atvejais įskiepyta gyva vakcina gali sukelti ligą, tačiau ji būna ženkliai švelnesnė nei tikroji „natūrali“ infekcija. Tai yra priskiriama nepageidaujamoms vakcinos reakcijoms, kurios yra nurodytos kiekvienos vakcinos apraše. Paminėtina, kad imunosupresiją turinčių asmenų (sergančių leukemijomis, vartojančių imunosupresinius vaistus, sergančių ŽIV infekcija ir kt.) organizme įskiepytas gyvos vakcinos susilpnintas ligos sukėlėjas gali imti nekontroliuojamai daugintis ir sukelti sunkias ar net mirtinas pasekmes, todėl šiems asmenims gyvos vakcinos yra kontraindikuotinos ir neskirtinos. Nėščiosioms gyvos vakcinos taip pat yra kontraindikuotinos dėl esamos teorinės rizikos perduoti virusą per placentą vaisiui, kurio imuninė sistema dar yra nebrandi.

Šiuo metu gyvos susilpnintos vakcinos naudojamos skiepijant nuo tymų, parotito, raudonukės (MMR vakcina), vėjaraupių, geltonojo drugio, rotavirusinės infekcijos, BCG vakcina.

Inaktyvuotos (negyvos) vakcinos – tai negyvos vakcinos, gaminamos inaktyvuojant bakterijas ar virusus karščiu ir/ar cheminėmis medžiagomis. Šiose vakcinose gali būti visas negyvas mikroorganizmas ar tik tam tikri išgryninti jų komponentai. Inaktyvuotose vakcinose mikroorganizmai yra negyvi, todėl negali daugintis, tačiau šių vakcinų sudėtyje yra pakankamas kiekis nepakitusių mikroorganizmų paviršiaus antigenų, kurie sukelia imuninį atsaką žmogaus organizme.

Siekiant suformuoti pakankamą imunitetą, būtina įskiepyti kelias inaktyvuotos vakcinos dozes. Pirmoji dozė tik „informuoja“ imuninę sistemą, o tolimesnės jau aktyvina imuninį atsaką bei formuoja imunitetą. Kitaip nei įskiepijus gyvą vakciną, kuomet imuninio atsako procesai yra labai panašūs į vykstančios natūralios infekcijos metu (jame dalyvauja ir ląstelinis ir humoralinis imuninis atsakas), įskiepijus inaktyvuotą vakciną dažniausiai aktyvinamas tik humoralinis imuninis atsakas. Ląstelinio imuninio atsako inaktyvuotos vakcinos nesukelia ar jį aktyvuoja labai nežymiai. Dėl humoralinio imuninio atsako aktyvinimo susidarę antikūnų titrai kraujyje bėgant laikui mažėja. Todėl kelios vakcinos dozės, įskiepytos vaikystėje, sudaro pakankamą imunitetą tik tam tikram laikotarpiui, tačiau apsauga nuo infekcijos nesitęsia visą gyvenimą.

Norint užtikrinti pakankamą ilgalaikę apsaugą nuo konkrečios infekcijos, yra reikalingos papildomos „sustiprinančios“ inatyvuotų vakcinų dozės. Kadangi inaktyvuotose vakcinose mikroorganizmai yra negyvi ir įskiepyti į žmogaus organizmą negali daugintis, šios vakcinos negali sukelti infekcijos net ir imunosupresiją turintiems asmenims.

Šiuo metu inaktyvuotos vakcinos naudojamos skiepijant nuo meningokokinės ir pneumokokinės infekcijų, B tipo Haemophilus influenzae sukeliamos invazinės infekcijos, difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito A, hepatito B, poliomielito, gripo, erkinio encefalito, gimdos kaklelio vėžio, juosiančiosios pūslelinės, vidurių šiltinės, choleros, japoniškojo encefalito.

Vakcinacija (tiek gyvomis, tiek inaktyvuotomis vakcinomis) yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo pavojingų užkrečiamųjų ligų. Vakcinų saugumo klausimas dažniau nei kitų farmakologinių produktų saugumas sulaukia didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio bei nepagrįstų abejonių. Vakcinos, kaip ir kiekvienas farmakologinis produktas, prieš pradedant jas naudoti kasdienėje praktikoje yra išsamiai tiriamos ir tikrinamos – pirmiausia laboratorijoje, tuomet tyrimuose su gyvūnais ir galiausiai trijų fazių klinikiniuose tyrimuose žmonių populiacijoje. Tik paaiškėjus, kad vakcina yra saugi ir veiksminga, ji pradedama naudoti visuotinai.

Šis procesas yra vienodas tiek gyvoms, tiek inaktyvuotoms vakcinoms, todėl visos praktikoje naudojamos vakcinos yra saugios ir negalima teigti, kad kažkurios jų yra „pavojingesnės“. Gyvos vakcinos dėl savo sudėties ir veikimo mechanizmo yra kontraindikuotinos imunosupresuotiems asmenims bei nėščiosioms, tačiau dėl to negalima teigti, kad jos yra „pavojingos“. Vis dėlto, kiekviena vakcina, kaip ir visi vaistai, yra farmakologinis produktas, todėl jokia vakcina nėra visiškai, be išlygų, saugi ar efektyvi. Žinomos nepageidaujamos reakcijos ar kontraindikacijos vakcinacijai yra nurodomos kiekvienos vakcinos medicininiame apraše, kuriuo būtina vadovautis.

Negana to, remiantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos reikalavimais, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema, kuria siekiama nustatyti nepageidaujamas reakcijas į vaistą, įvertinti ir stebėti bei perspėti apie galimą nepageidaujamą vaisto poveikį. Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą (taip pat ir vakciną) sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Tai taip pat gali padaryti ir patys pacientai, kuriems pasireiškė nepageidaujama reakcija į vakciną ar vaistą.“

Daugiau apie skiepus ir užduoti klausimą galite čia vakcinabc.lt

Komentarai (2)