Medikai papasakojo, ko labiausiai gailisi mirštantieji

aha. taip ir pasake. medikams. gyvenimo tiesas. ir iskart numire pasidziaukim visi, kaip grazu ir pozityvu

AAA000, salyginumas liečia ne tik mirtį, bet ir daugelį gyvenimo situacijų bei supratimų ir įsivaizdavimų, todėl nėra reikalo smerkti pozityvų požiurį kada yra galimybė jį panaudoti be žalos sau ar ir kitiems. Būna kad pagyvenę vyresnio amžiaus asmenys apie gyvenimą turi išsamesnį supratimą negu jaunimas, todėl jų atrastos ar suprastos tiesos gali ateityje būti naudingos ir senstančiam šiandieniniam jaunimui.

O man pvz. iš viso nesuprantamas gailėjimasis tokių dalykų kaip: kad kažkur nenukeliavai, kažkuo neužsiėmei, kol buvai jaunas ir t.t.. Aš darau, ar nedarau taip, kaip tuo metu man atrodo, kad turiu ir noriu daryti, ar nedaryti. Niekuomet nieko nesigailiu, net jei matau žiūrėdamas į praeitį, kad dabar kažką daryčiau kitaip. Kam paskui to reikia gailėtis ir dar prieš mirtį.

Jie nekalba apie tokius dalykus kaip nuskristi i menuli, o apie tai, kad galėjo netingyniauti, pakviesti panelę į pasimatimą, stropiau mokytis, vietoi to, kad gulėti bambą išvertus, arba kaip šiuolaikinis jaunimas daro, prie pc sedeti.

as tiesiog pazistu daug senu zmoniu. nes as neskirstau IS ANKSTO kuris yra nusipelnes pagarbos, o megstu pirma pats pabendraut ir ivertint. cia yra visuotinis mitas - kad senatvej zmones kazkokie ismintingesni ir t.t. jie lygiai tokie pat durni, kaip ir jaunimas. niekuo nesiskiria - patyrimo prasme. patyrimas ir gyvenimo ismintis yra labai ribotas dalykas. jei tu neprogresuojantis kvailys - nieko nesukaupsi isminties ir senatveje. toks ir numirsi. bezdzione cia FAKTAS ir jis taikomas daugumai. faktiskai ismintis su amziumi nelabai susijusi tiesiogiai. patirtis irgi sensta ir iseina is kondicijos. gal tik vaikystes etape galioja patyrimo pranasumas. bet cia del to, kad susiduria dar visiskai niekuo neapmokytas organizmas (tuscias) pries apmokyta. bet ne senatveje. ismintis turi ribas. labai aiskiai apibreziamas. istisai nelavinant ji nedideja savaime tiesiog kai zmogus jau yra susenes - jis istumtas i beviltiska situacija - kai mazai beturi pasirinkimu - ka dar gali nuveikt. ir tiek. pradeda rinktis racionaliausius sprendimus - nes tradiciniai per daug komplikuoti. arba efektyviausius. butent jam asmeniskai. nusisikt kai kurie patys net nebegali be pasalines pagabos, taip ir numirsta kokiam tulike... ta prasme kai gali - tu nusisluostai uzpakali pats. o kai nebegali - turi du pasirinkimus - arba tu zeminiesi ir tau nusluosto, arba isdidziai vaikstai apsisykes. straipsnyje tai pateikiama kaip pozityvas, nors abu variantai sudini o jei dar pasizeidzia smegenys senatvej - tai net mastymo sugebejimai pasidaro labai riboti. cia irgi FAKTAS ir REALYBE. senatve yra fizinio pobudzio problema. as asmeniskai manau - genetiskai sprendziama - jei visuomene skirtu jai daugiau demesio ir resursu. mirtum tada nuo senatviniu komplikaciju visumos - staigiai, o ne nuo letinio senatvinio neigalumo. butu daug geresnis numirimo variantas.

idomu, orangutangai labiau zmones ar labiau bezdziones ir dar idomu ar zmones labiau orangutangai ar ...

genetini sutapima reikia lygint. manau yra paskaiciuota. jei jau prilipde termina zmogbezdziones. antras klausimas neisbaigtas. cia statistini vidurki su tavim reikia lygint, ar kaip suprast? kiek tu individualiai orangutango genu turi?

Viena dalyka zinokit, jeigu daug melsiesi, eisi i baznycia dievas tau atsius lengva mirti, jeigu busi griesnas ir nesimelsi mirsi baisiose kanciose. Vienas mano brolis buvo labai tikintis, nedare grieku tai numire uzmiges is vakaro gerai pavalges, kitas brolis neina i baznycia, ejo per mergas tai dabar kankinasi skausmuose ir letai laukia mirties, darykit isvadas.