Advento laikotarpiu iki pat Kalėdų lietuviams jau nuo senų laikų buvo įprasta badauti – susilaikyti nuo mėsos, valgyti mažiau nei įprastai ar pasidalinti maistu su kitais. Šiais laikais tokia tradicija beveik išnykusi. Tačiau apie badavimą garsiau vėl buvo pradėta kalbėti pasklidus protarpinio badavimo idėjoms. Tokio mitybos būdo variantai yra keli. Vienas iš dažniausiai naudojamų vadinamas 16/8: 8 valandos per parą, kai valgoma, ir 16 valandų per parą, kai nevalgoma visiškai nieko.

Pasak gydytojo dietologo Edvardo Grišino, nevalgyti vėlai vakare ir itin anksti ryte, kad kūnas galėtų pailsėti nuo nuolat gaunamų kalorijų, reikėtų kiekvienam iš mūsų. Tačiau imtis tikrojo, griežto ir ilgo protarpinio badavimo reikia toli gražu ne visiems. Apie mitais apipintą protarpinį badavimą gydytojas dietologas papasakojo laidoje „Sveiki! su gydytoju V. Morozovu“.

– Ar badauti yra mūsų prigimtis? Mums būtina tai daryti?

– Mes tikrai dabar esame labiau linkę sėdėti, daug valgyti, būti neaktyvūs. Jei pasižiūrėsime į praeitį, tai žmonės beveik visada būdavo įpratę badauti, dažniausiai tai darydavo naktį. Šiais laikais dažnai net ir naktį to nedarome – valgome vėlai, keliamės anksti ir kartais pusryčiaujame 5 valandą ryte. Todėl, jei paklaustumėte manęs, ar žmogus privalo badauti tam tikrą laiko tarpą, atsakyčiau, kad taip, ypač šiais laikais tai būtų pravartu ir naudinga žmogaus organizmui.

– Badavimas yra vienas iš būdų sumažinti gaunamų kalorijų kiekį. Ar ši priemonė svorio kontrolei yra tinkama?

– Taip, veiksminga priemonė mažinti svoriui, jei žmogus patiria kalorijų deficitą. Jei galvoja, kad praleis pusryčius ir pietus, bet galės suvalgyti gerą mėsos „šmotą“ vakare, sutriks jo virškinimas, ilgainiui gali pasireikšti refliuksas, sutrikti skrandžio stemplės rauko funkcionavimas, atsirasti kiti sutrikimai. Besilaikant protarpinio badavimo reikia žinoti, kad galioja kelios taisyklės. Tačiau taip, tai veiksminga priemonė mažinti svorį, nors nėra vienintelė, universaliausia ir efektyviausia.

– Kalbame apie trumpalaikį badavimą. Tačiau internete pilna kitokių rekomendacijų, pavyzdžiui: „išbandyti badavimą iki 10 dienų turėtų kiekvienas. Pradedi jausti ir skonius, ir kvapus, geriau girdėti ir netgi matyti“. Ar tikrai visiems reikia išbandyti 10 dienų badavimą?

– Tikrai nesutikčiau su šituo teiginiu. Bet kad po 10 dienų badavimo pradėsiu kažką labiau girdėti... Galbūt ir savo dvylikapirštę žarną pradėčiau girdėti – kas ten žino... Vėlgi, ar tai būtina ir kiekvienam rekomenduojama – tikrai ne. Kiekvienas žmogus turi savo tikslą, kodėl nori išbandyti protarpinį badavimą. Ir kartais tai labiau siejama ne su fizinės sveikatos pagerėjimu, kiek labiau su emocinės būklės pagerėjimo paieškomis.

– Tikriausiai tokiam „nušvitimui“ užtektų ir vienos paros, kai įrodai sau, kad gali ir, gavęs į smegenis serotonino dėl laimėjimo, esi laimingesnis. Kitas dažnai girdimas teiginys: „kai pradeda valytis toksinai ir šlakai, pajuntamas lengvumas, šviesėja akyse, atsiranda energijos“. Mes iš tikrųjų esame taip užguiti nuolatinio valgymo, kad reikia leisti energijai iš žarnyno nueiti į smegenis?

– Na, mūsų organizme nėra laikomi įvairūs toksinai ir šlakai. Organizmas pats su jais susitvarko, tam reikalingi inkstai ir kepenys. Blogas požiūris, kad kepenys yra rezervuaras toksinų, kuriose kaupiasi kirmėlės ir kitos bjaurybės. Yra atvirkščiai – kepenys yra polifenolių ir antioksidantų šaltinis. Nereikia tikėti, kad dėl protarpinio badavimo išvalysime visokius šlakus.

– Lygiai taip pat kaip ir mūsų storasis žarnynas nėra apaugęs stalaktitais ir stalagmitais, kuriuos reikėtų išplauti fiziologiniu tirpalu. Dar vienas teiginys, kad badavimas sunaikina nesveikas ląsteles.

– Reikia pastebėti, kad tai yra fiziologinis procesas ir jis vyksta visada. Kiekvieno organo ląstelės per tam tikrą laiką žūsta ir atsinaujina. Bet jei laikomasi badavimo, šis atsinaujinimas vyksta greičiau ir taip dalinai sunaikinamos pažeistos ląstelės, kurios mūsų organizmui nėra reikalingos. Dauguma tyrimų, kurie tyrė, kiek laiko reikia badauti, kad įvyktų atsinaujinimas, buvo atliekami su žiurkėmis. Dėl to negalima sakyti, kad tas pats vyksta ir žmogaus organizme. Tačiau tyrimų duomenimis, reikėtų maždaug paros, kad prasidėtų ląstelių atsinaujinimas.

– Tai iš esmės užtenka vienos per savaitę iškrovos dienos, nebūtina badauti 10 dienų, kad pajustum „prašviesėjimą“.

– Tikrai nebūtina. Be to, ląstelių apsivalymas visada vyksta naktį, jei žmogus nevalgo 10 valandą vakare ir 5 valandą ryte.

– Susiduriu kiekvieną dieną su šiuo teiginiu, kuris man labai nepatinka: sužeisti ir sergantys gyvūnai neėda. Hipokratas sakė, kad kai sergantis maitinamas, jo liga taip pat maitinama. Tai ligų galime išvengti badaudami ar pasveikti numarindami ligą badu?

– Hipotetiškai galime, bet ar gali visi? Ne. Badaujant tikrai mariname patologines ląsteles, bet taip pat neduodame maisto ir sveikoms ląstelėms. Tai jei žmogus peržengs ribą, kai bus stiprus kalorijų deficitas, negaus pakankamai medžiagų raumenims, svoris pradės kristi, imuninė sistema silpnėti. Ilgiausiai išgyvens pažeistos, onkologinės ląstelės. Yra labai plona riba tarp protarpinio badavimo ir reikalingų maistinių medžiagų gavimo.

– Žmogus periodiškai, kartą per savaitę ar dvi, pabadauja po 2–3 dienas. Tada, grįždamas prie normalaus režimo, pajaučia simptomus, dėl kurių kreipiasi į gydytoją. Vienas iš jų – tulžies pūslės spazmai, nes ji atprato gaminti tulžį. Ar reikėtų po tokių iškrovos dienų palengva grįžti į režimą?

– Yra tam tikros taisyklės, kokį maistą žmogus turi valgyti po ilgesnio badavimo. Pradedame nuo skysčių, palaipsniui grįžtama prie kompleksinio maisto. Tačiau reikia paklausti savęs, kodėl mes badaujame, jei po to jaučiamės nelabai gerai.

– Apibendrinant: kam tikrai patartumėte pabadauti? Kalbame ne tik apie tą laiką, kai reikia laikytis režimo ir nevalgyti vėlai vakare ir labai anksti ryte.

– Protarpinis badavimas nėra pagrįstas moksliškai kaip dietoterapijos būdas. Ir apskritai nėra moksliškai pagrįstas, jei pats žmogus to nenori ar gyvenimo būdas to neleidžia. Rekomenduoju jį tiems, kurie patys to nori, kuriems nesiseka laikytis kitokio mitybos būdo. Tada galima bandyti. Bet niekada nerekomenduoju protarpinio badavimo pirmą kartą pamatęs žmogų kaip geriausią dietoterapijos būdą. Kam tikrai nerekomenduočiau – žmonėms, kurie turi virškinamojo trakto ligų, tas pačias uždegimines virškinamojo trakto ligas, dirgliosios žarnos sindromą, sergantiems onkologinėmis ligomis.

– Aš dar niekad nepatariu žmonėms, kurie turi rimtas metabolines ligas, pavyzdžiui, serga cukriniu diabetu ir naudoja insuliną.

– Kiekviena mitybos intervencija turėtų būti prižiūrima mitybos specialistų, dietologų, nes galima prisidaryti rimtų bėdų. Užsienyje protarpinis badavimas jau pripažintas kaip viena iš priemonių kontroliuoti cukrinį diabetą. Bet jei žmogaus neišmokysi, kad po insulino turi pavalgyti, gali baigtis blogai.

– Ačiū už pokalbį.

Komentarai ()