Dažnas pacientas, išgirdęs, jog jam siūlomas operacinis gydymas, sutrinka, išsigąsta. Laimei, šiais laikais vis dažniau chirurgai gali pasiūlyti minimaliai invazines, pacientų sveikatą tausojančias operacijas. Tačiau taip buvo ne visada.  

Santaros klinikų pilvo chirurgai vis dažniau pacientams siūlo laparoskopines operacijas     

Medicininės technologijos vystomos ir vystosi labai greitai. Kasdieniame chirurgo darbe yra daug minimaliai invazinės chirurgijos įrankių ir būdų: laparoskopinių siuvimo aparatų, audinio skiriančiųjų energijų naudojimo, žirklių, audinių prideginimo, kad būtų sustabdytas kraujavimas, naudojamos specialios kabutės.   

„Ta pažanga yra tokia greita ir besikeičianti, kad iš šiuolaikinės chirurgijos daro sunkią, bet labai įdomią specialybę. Kiekvienais metais ateina naujovės, bet jas reikia suprasti, išmanyti, greitai orientuotis, žaibiškai reaguoti: jeigu viena metodika netinka, tuojau pat taikyti kitą“, – apie chirurgo specialybę pasakoja akademikas Kęstutis Strupas.   

Profesorius pabrėžia, jog nereikia manyti, kad maži instrumentai reiškia mažą operaciją. Mažais instrumentais atliekama lygiai tokia pati saugi, radikali ir gera operacija. Didžiausią privalumą pajunta pacientas – didesnis komfortas, tik maži, kosmetiniai pjūviai ir greitesnis grįžimas namo, į savo buitį ir darbą.   

„Anksčiau po standartinės apendektomijos (aklosios žarįnos kirmelinės ataugos pašalinimo operacijos) įprastai pacientas ligoninėje išbūdavo  4-5 dienas, po skrandžio operacijos – 10-14 dienų. Dabar, naudojant minimaliai invazines operacijas, po apendektomijos – tą pačią arba kitą dieną išleidžiame namo kaip ir po tulžies pūslės pašalinimo. Po storosios žarnos laparoskopinės operacijos prieš 20 metų buvo garantuotos 8-10 dienos ligoninėje, šiandien – tik  3-4 dienos. Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centre apie 65-70 procentų visų operacijų atliekama minimaliai invaziniu būdu. Šiuo rodikliu mes esame greta geriausių Europos klinikų,“ – dalijasi akademikas K. Strupas. – Yra tradicija kovo mėnesį kalbėti apie storosios žarnos vėžio susirgimų problematiką bei gydymo pasiekimus. Gydant storosios žarnos vėžį, minimaliai invazinė chirurgija įrodė savo efektyvumą 120 procentų, o Santaros klinikose tapo įprasta atlikti operacijas pacientams išskirtinai laparoskopu.“  

Vis dėlto daliai pacientų laparoskopinės operacijos galimybes riboja tam tikros priežastys: pavyzdžiui, jeigu patirta sunki pilvo trauma, sužalojimus greičiau pamatyti, juos įvertinti galima tik atvėrus pilvo ertmę, platesniu pjūviu. Dalis pacientų patys atsisako laparoskopinių operacijų. O kai kuriems jas atlikti būtų pavojinga dėl vyresnio amžiaus, didesnės operacinės rizikos, esant  širdies, plaučių nepakankamumo požymių, nes tos operacijos yra atliekamos išpūtus pilvo ertmę. Oras pilve spaudžia plaučius ir širdį. Tai gali riboti laparoskopinės operacijos galimybes, ypač jeigu numatoma ilgesnės trukmės operacija. Kai kurių ligų laparoskopu operuoti nedrįstama arba sukaupta patirtis dar per maža. Pavyzdžiui, kasos onkologiniai susirgimai, pilvo ertmės organų eksplantacijos ir transplantacijos pradedama operuoti laparoskopu, naudojant robotines sistemas. Didėjanti tokių inovacijų patirtis leidžia prognozuoti, kad ir šita sunkesnė sritis bus įvaldyta.  

Pilvo chirurgijos centro vadovas pabrėžia, jog net ir Covid-19 pandemijos metu chirurgų darbas nedaug kito, tik Santaros klinikose pacientų srautas tapo labiau specializuotas. Karantino metu atliekamos ekstrinės chirurgijos, onkologinės operacijos, taip pat visi paruošiamieji onkologinės chirurgijos etapai. Profesorius sako, jog savo darbe nepastebėjo, kad pandemijos laikotarpiu būtų atsiradę užleistų atvejų.  

Gera komanda yra geriau nei vienas karvedys  

Kokia operacija bebūtų pasirenkama, ją atlieka visa komanda. Dažniausiai ją sudaro  anesteziologas, anestezistė, operacinės slaugytoja, chirurgas bei jo padėjėjas. Kiekvienoje komandoje žmonių skaičius palengva mažėja, nes chirurgui gali padėti ne tik asistentai, bet ir įrenginiai – pavyzdžiui, yra specialūs laikymo kabliai, kurie atstoja asistentą.   

„Kad ir kokia būtų įranga, operacija be žmogaus neįsivaizduojama. Medicina tampa labai integruota sritis, medikai tampa labiau priklausomi vienas nuo kito – nuo diagnostikos specialistų, intervencinių radiologų. Daugiadalykė komanda įgyja vis didesnę svarbą. Kartais gali atrodyti, jog vieni specialistai iš kitų atima darbą tačiau iš tiesų dirbama drauge, kad pacientams būtų suteiktas kuo saugesnis ir efektyvesnis gydymas.  Pavyzdžiui, intervenciniai kardiologai išgydo miokardo infarktą be pjūvio, keičia širdies vožtuvus. Intervenciniai neurologai gydo insultą, intervenciniai radiologai gydo kai kuriuos piktybinius pilvo ertmės susirgimus, naudodami intervencines radiologines procedūras – radiodažnuminę abliaciją“, – apie daugiaprofilinės komandos darbą šneka prof. Kęstutis Strupas.   

Pirmoji minimaliai invazinė operacija pasaulyje atlikta 1985 m. Vokietijoje 

VUL Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro vadovas prof. Kęstutis Strupas pasakoja, jog pasaulyje minimaliai invazinės chirurgijos era prasidėjo 1983 metais, kai ginekologas atliko pirmą laparoskopinę apendektomiją (aklosios žarnos kirmėlinės ataugos šalinimo operaciją). Tai buvo profesorius iš Vokietijos, Hamburgo Kurt‘as Semm‘as, kuris dalyvavo įkuriant Lietuvos minimaliai invazinės chirurgijos draugiją. 1985 metais buvo atlikta ir pirmoji laparoskopinė cholecistektomija (tulžies pūslės pašalinimas).  

„Abu gydytojai buvo inovatoriai, tačiau neišvengė pašaipų. Kartais juos net vadino Mickey Mouse chirurgais. Tai tęsėsi maždaug penkerius metus, kol 1990 metų inovacijų burbulas tiesiog sprogo. Minimaliai invazinės chirurgijos plėtrą galima prilyginti gaisrui, kai liepsna nuo vieno krūmo tiesiog akyse persimeta ant kito ir apima visą žemyną. Taip nutiko ir su minimaliai invazine chirurgija. Šioji taip sparčiai plito, jog šiandien tapo standartine procedūra daugelyje sričių. Galima sakyti – aukso standartu taikant chirurginio gydymo būdą“, – istorinius aspektus pristato prof. K. Strupas.   

Kaip teigia Lietuvos minimaliai invazinės chirurgijos draugija, minimaliai invazinė chirurgija netruko pasiekti ir Lietuvą – jau 1992 metais atliktos pirmosios laparoskopinės operacijos. 

„Laparoskopinė chirurgija greitai vystėsi ir nėra tokio organo pilvo ertmėje, kurio chirurgai nebūtų palietę minimaliai invaziniu būdu. Lietuva nedaug teatsiliko nuo progreso chirurgijos srityje ir jos lygis labai panašus į pirmaujančias Europos šalis“, – džiaugiasi Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro vadovas.  

Komentarai ()