Jau dvejus metus trunkanti koronaviruso pandemija vis dar nepaleidžia iš savo gniaužtų – COVID-19 susirgę žmonės patiria įvairiausius nemalonius ligos simtompus. Vienas iš dažnesnių COVID-19 simptomų – dingusi uoslė ir kvapas. Laidoje „Radikalus smalsumas. Smalsios“ neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė papasakojo, ką daryti praradus uoslę dėl koronaviruso ir kas tuo metu nutinka mūsų pojūčiams ir smegenims.

– Kuo ypatingas koronavirusas, kad daugelis juo sergančių netenka uoslės ir skonio pojūčio? Ar tai yra neurologinis sutrikimas?

– Mūsų uoslė ir skonis ar bet koks kitas pojūčio suvokimas pirmiausia yra smegenų reikalas. Šis koronavirusas nėra kažkuo ypatingas, nes uoslės netekimas po koronavirusinių infekcijų yra labai seniai žinomas. Tokius simptomus sukeldavo ir kiti koronavirusai. Taip pat ir rinovirusas – slogos virusas, taip pat gripo virusai, paravirusai. Tad tai nėra naujas ir unikalus simptomas. Ir tik dėl to, kad sergamumas koronavirusu (COVID-19) yra žymiai didesnis, todėl tai labiau pastebime ir pradedame apie tai šnekėti. Įdomu tai, kad naujausi tyrimai rodo, kad, galbūt, šis virusas skiriasi nuo kitų, kadangi jis pažeidžia nei tiek pačius uoslės neuronus, o ląsteles, kurios tuos neuronus palaiko.

Yra žinoma, kad kiti koronavirusai gali patekti tiesiogiai į neuronus, kurie yra atsakingi už kvapo suvokimą. Dėl šios priežasties, jei pažeidžiami tie neuronai, nėra perduodamas signalas į smegenis ir mes tiesiog nežinome, kokie kvapai pasiekia mūsų nosį. Koronavirusas (COVID-19) patenka į ląsteles per vadinamus AC E2 receptorius, o uodžiamieji neuronai šitų receptorių neturi.

Harvardo universiteto mokslininkų tyrimo metu išaiškinta, kad šis koronavirusas neveikia neuronų tiesiogiai, bet paveikia ląsteles, kurios yra aplink neuronus ir kurios yra būtinos, kad neuronų funkcija būtų atliekama tinkamai. Čia yra viena iš priežasčių, kodėl anosmija – kvapo praradimas – sukelta naujojo koronaviruso iš tikrųjų yra laikina. Kadangi patys neuronai nėra pažeidžiami, tad ir uoslė gali atsistatyti.

Pavyzdžiui, kvapo sutrikimas yra vienas iš ankstyvųjų Alzheimerio ligos simptomų, tačiau šios ligos atveju neuronai ir jų jungtys pažeidžiami negrįžtamai ir uoslė jau nebeatsistato.

– Ar tie žmonės, kurie persirgo koronavirusu ir, pavyzdžiui, buvo praradę skonį ir kvapą, turės kokių nors ilgalaikių pasekmių, tarkime, smegenyse?

– Koronaviruso atveju mes dar turime mažai duomenų apie ilgalaikius poveikius, nes paprasčiausiai nebuvo laiko jiems ištirti. Kas yra bendrai žinoma iš anosmijos tyrimų, jkad yra pastebimi atsirandantys pokyčiai uodžiamosiose srityse, pirmosiose smegenų srityse, į kurias ateina informacija iš uoslės ir kitose srityse, kuriose apdorojama sensorinė informacija. Tačiau tai nėra stebėtina, nes bet kokį pojūtį praradus galima stebėti pokyčius mūsų smegenyse kaip į atsaką, kad pojūtis buvo prarastas.

Na, o po terapijos matome, kad atsistato smegenų sričių aktyvumas į tą lygmenį, kurio buvo tikėtasi. Taigi, tokio tipo duomenų yra jau ir naujojo koronaviruso atveju ir iš esmės konsensusas yra toks, kad uoslės praradimas, sukeltas šio koronaviruso, yra grįžtamas. Tiesa, anosmija vieniems jis trunka ilgiau, kitiems trumpiau, bet tai yra laikinas sutrikimas.

– Interneto platybėse galima rasti įvairiausių liaudiškų patarimų, kaip greičiau tą uoslę susigrąžinti, pavyzdžiui, deginti apelsiną, sutrinti jį su cukrumi ir valgyti – neva akimirksniu grįžta ir skonio pajutimas. Siūlo valgyti mėtinius saldainius, riešutų sviestą, česnakus... Ar įmanoma tokiais būdais susigrąžinti tą skonio ir kvapo pajutimą, ar tai tėra mitai?

– Uoslės praradimo atveju, jei tai yra su infekcija susijęs praradimas, gali būti taikoma medikamentinė terapija, t. y. priešuždegiminiai vaistai, kuriuos skiria gydytojas. Arba gali būti skiriama reabilitacinė terapija – t. y. kvapų terapija. Tokia terapija yra detaliai aprašyta ir taikoma uoslės praradimo atveju, pavyzdžiui, ir naujojo koronaviruso atveju. Šios terapijos idėja yra treniruoti uoslę uodžiant skirtingus kvapus.

Klinikiniuose tyrimuose, pavyzdžiui, yra parenkami keturi skirtingi kvapai, o principas ir idėja yra skatinti uoslę kelis kartus per dieną uodžiant skirtingus kvapus, kuriuos galima po truputį silpninti palaipsniui gerinant atpažinimą. Tyrimai rodo, kad tai padeda uoslei sugrįžti geriau, efektyviau ir greičiau, lyginant su grupe tiriamųjų, kuri tokios terapijos netaikė. O tuo tarpu namuose galima rinktis įvairiausius skirtingus kvapus. Esu mačiusi jau net ir Lietuvoje esančiose parduotuvėse surinktus rinkinius eterinių aliejų uoslės treniravimui po koronaviruso sukelto uoslės praradimo.

– Tad tokių priemonių, kurios sugrąžintų akimirksnių uoslę ir skonį, nėra ir tai tik internetiniai mitai?

– Nematau priežasčių, kodėl per vieną kartą tie pojūčiai galėtų sugrįžti, nes žinau nechanizmą, kuris sukelia tą sutrikimą. Tačiau gali būti, kad stipraus kvapo produktai yra greičiau atpažįstami, tačiau nėra taip, kad uoslė susigrąžinama visam kvapų spektrui.

– Žmonės taip pat interneto platybėse dalijasi patarimais, kad, neva, kai jau esi praradęs skonį ir kvapą, tai gali suvalgyti daug čili pipirų ir nieko nenutiks. Ar verta tai daryti ir ar nepakenksime savo organizmui? Ką galima patarti žmonėms, kurie nori šitaip paeksperimentuoti?

– Čili pipirai ir jų sukeliamas aštrumas nėra susijęs su skonio ir uoslės receptoriais. Medžiagos iš čili pipirų jungiasi su mūsų temperatūros receptoriais ir todėl mums degina, nes tas poveikis, žiūrint baltymo lygmenyje, yra kaip ir aukštos temperatūros. Eksperimentuoti galima, jei jau norisi, ir nemanau, kad žmonės peržengs tą ribą, kad sau pakenktų, nes tai nėra su skonio ir uoslės receptoriais susijęs procesas – aštrumo pojūtis neturėtų išnykti.

Komentarai ()