Kodėl žiovulys yra užkrečiamas? Tai galioja visų rūšių gyvūnams ()
Evoliucijos biologas Andrew Gallupas paaiškina, kodėl mes žiovulys užkrečiamas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vien pamačius, kaip kitas žmogus žiovauja, daugelis iš mūsų plačiai atveria burnas tarsi kopijuodami tokį elgesį. Ir mes ne vieni – kiti socialūs gyvūnai, tokie kaip šimpanzės ir liūtai, taip pat gali „pasigauti“ žiovulį. Tikėtina, kad visi stuburiniai gyvūnai spontaniškai žiovauja, kad reguliuotų vidinius kūno procesus.
Žiovulys tikriausiai atsirado dėl žandikaulio žuvų evoliucijos maždaug prieš 400 milijonų metų, sako Andrew Gallupas, Niujorko valstijos universiteto politechnikos instituto evoliucijos biologas, daug metų bandęs išsiaiškinti, kodėl mes žiovaujame. Šį mėnesį žurnale „Animal Behavior“ paskelbtame dokumente jis pateikia įrodymų, kaip užkrečiamas žiovulys galėjo išsivystyti, kad save apsaugotume. Žurnalo „Science“ redakcija kalbėjosi su A. Gallup apie tai, kodėl žiovulys yra visur paplitęs ir kuo jis naudingas.
Ar tiesa, kad žiovulys padidina deguonies kiekį kraujyje?
A.G.: Ne. Nepaisant paplitusio įsitikinimo, tyrimai aiškiai parodė, kad kvėpavimas ir žiovulys yra kontroliuojami skirtingais mechanizmais. Pavyzdžiui, yra tikrai įdomių jūrų žinduolių žiovavimo atvejų, kai žiovulys įvyksta gyvūnui panirus po vandeniu ir nė nekvėpuojant.
Ką žiovulys iš tikrųjų daro kūnui?
A.G.: Žiovulys yra gana sudėtingas refleksas. Jį sukelia įvairios aplinkybės ir neurofiziologiniai pokyčiai. Tai pirmiausia pasireiškia esant būsenos pasikeitimams, dažniausiai pereinant nuo miego į pabudimo būseną. Yra tyrimų, kurie taip pat rodo, kad žiovulys vyksta kartu su padidėjusiu smegenų žievės suaktyvinimu, todėl patys žiovulys galėtų skatinti budrumą. Vis daugėja tyrimų, kuriuose pastebima, kad žiovulys atsiranda dėl smegenų temperatūros padidėjimo. Atlikau daugybę tyrimų, testuodamas šią sąsają žmonėse, žinduoliuose ir paukščiuose.
Ką parodė šie tyrimai?
A.G.: Šie tyrimai atskleidė, kad galime patikimai keisti žiovulio dažnį keisdami aplinkos temperatūrą ir asmens smegenų bei kūno temperatūrą. Su žiurkėmis atlikome tyrimus, rodančius, kad smegenų temperatūros kilimas patikimai sukelia žiovavimą, o po žiovulio smegenų temperatūra sumažėja.
Ar visi gyvūnai žiovauja vienodai?
A.G.: Atlikome daugybę didelio masto palyginamųjų tyrimų, kuriuose užfiksavome daugiau nei 100 žinduolių ir paukščių rūšių žiovulio trukmę. Pastebėjome, kad net ir kontroliuojant kūno dydį yra labai stiprus teigiamas ryšys tarp to, kiek laiko gyvūnas žiovauja ir kokio dydžio bei sudėtingumo yra jo smegenys.
Vienas įdomiausių dalykų, susijusių su žiovavimu, yra tai, kad jis gali būti užkrečiamas. Ar visi gyvūnai užkrečiamai žiovauja?
A.G.: Iki šiol kalbėjome apie spontanišką žiovulį – jį lemia vidinės, fiziologinės priežastys. Užkrečiamas žiovulys atsiranda matant ar girdint kitų žmonių žiovavimą, ir tokie atvejai užfiksuoti tik labai socialioms rūšims, įskaitant žmones. Atsako į kito žiovulį intensyvumas tarp individų labai skiriasi. Kai kurie asmenys yra labai jautrūs žiovulio užkratui, o kiti - ne.
Kas lemia tą skirtingą atsaką į žiovulį?
A.G.: Kai kurie tyrimai rodo, kad individualūs empatijos skirtumai gali turėti įtakos šiam atsakui. Jei matome, kad kažkas žiovauja ir tai refleksiškai sukelia tą patį mumyse, tai gali būti pagrindinis empatijos rodiklis. Tačiau kiti tyrimai neparodė tokio ryšio. Aš laikausi nuomonės, kad tai dar neatskleista.
Tai kodėl mes žiovaujame, kai matome, kad kažkas kitas žiovauja?
A.G.: Užkrečiamas žiovulys galėjo sinchronizuoti grupės elgesį – žiovulys dažnai susikaupia tam tikru paros metu, kuris sutampa su būsenų perėjimais ir veikla. Tai taip pat tai galėjo išsivystyti siekiant padidinti budrumą grupėje. Pagrindinis loginis pagrindas yra tas, kad jei žiovulys rodo, kad vienas asmuo patiria susilpnėjusį susijaudinimą, tada matant, kaip kitas asmuo žiovauja, gali padidėti stebėtojo budrumas, kad būtų kompensuotas menkas žiovaujančio budrumas. Užkrečiamo žiovulio plitimas visoje grupėje gali padidinti visos grupės budrumą.
Praėjusiais metais atlikau tyrimą, kuriame tai išbandžiau. Mes parodėme žmonėms daugybę vaizdų, kuriuose buvo grėsmingų dirgiklių – gyvačių atvaizdų – ir nekeliančių grėsmės – varlių atvaizdų. Nustatėme laiką, kaip greitai jie gali atrinkti tuos vaizdus, prieš tai pamatę vaizdo įrašus, kuriuose žmonės žiovauja ar kitaip judina burną. Pamačius, kaip kiti žmonės žiovauja, sparčiai pagerėjo jų gebėjimas atpažinti ir aptikti gyvates, grėsmingus dirgiklius. Tačiau varlių aptikimas nebuvo paveiktas.
Jūs skaitote, rašote ir visą dieną galvojate apie žiovavimą. Ar dėl to visą laiką žiovaujate?
A.G.: Kai pirmą kartą pradėjau studijuoti šį dalyką, labai daug žiovavau. Skaičiau literatūrą, rašiau pastabas, referatus ir pastebėjau, kad visą tą laiką tiesiog žiovauju. Tačiau laikui bėgant aš pripratau prie padarinių. Aš vis dar užkrečiamai žiovauju socialiai bendraudamas, bet stimulai, kuriuos naudoju laboratorijoje, manęs nebeveikia.
Autorė Guoda Varnelytė
Šaltinis: https://www.science.org/content/article/why-yawns-are-contagious-all-kinds-animals