Kartais mums reikia ilgai blaškytis, kol pripažįstame kai kuriuos akivaizdžius ir praktiškai tarsi lengvai suprantamus dalykus. Netgi senieji tikėjimai mums leidžia pažvelgti į realybę iš kitos pusės. Apakinti jau žinomų tiesų, mes nebesugebame užduoti sau naujų klausimų ir netgi nesusivokę gyvename aptemdyti nusistovėjusių dogmų.

Prisiminkime kaip XVII-ajame amžiuje filosofai, pavyzdžiui, Johnas Lockas teigė: „laimės kelias yra gamtos paneigimas“. Drąsūs šviesiojo amžiaus atstovai žmogaus misiją suvokė kaip įtakos turėjima, kontroliavimą ir dominavimą gamtoje, beja, į kurią tuo metu buvo žvelgiama kaip į priešą. Tačiau dabar atrodo abejotinas tikėjimas, kuris po trijų šimtų metų mums nurodo vis dar neigti gamtą, nors patys iš jos ir esame sudaryti. Vakarų mokslas labai išsivystė dėka teiginių, tvirtinusių jog pasauliui žmogus nepriklauso. Sumažinti šių teiginių klaidinantį poveikį tik vėliau įgalino daugelio gyvųjų organizmų tyrinėjimai.

Deja, mokslas, mėgstantis analizuoti detales, neatsižvelgė į bendrą viziją, kuri būtina, norint suvokti visas atskiras dalis. „Gyvybė yra ne molekulėse, bet ryšiuose, kurie susikuria tarp jų“ – pastebėjo Linus Pauling, Nobelio premijos laureatas. Gyvojo organizmo audinys sudarytas iš sąryšių. Ir būtent šiuos ryšius XXI-ajame amžiuje mokslas turės studijuoti jei jis norės ir toliau tarnauti gyvenimui. Priešingai nei teigė Dekarto koncepcijos, atskyrusios kūną nuo sielos, mūsų kasdieninė patirtis teikia įrodymų apie egzistuojantį pastovų ryšį tarp mūsų minčių, tikėjimo, emocijų ir kūno reakcijos.

Kad tuo įsitikintumėte pakanka įsivaizduoti, jog staiga netikėtai dabar, kai jūs skaitote šias eilutes, sužinote, jog laimėjote didelę pinigų sumą. Greitai pajusite beaugančią nuotaiką, didelį pakylėjimą, gyvenimas jums atrodys nuostabus, mintys ims kurti naujus planus, jūs būsite džiaugsmingi, galbūt net norėsite judėti, lakstyti ar šokti. Kiti iš karto pastebės jog esate gerai nusiteikęs ir švytintis iš laimės.

O dabar, isivaizduokime priešingai – tarkim, jog sužinote apie jūsų geriausio draugo mirtį. Netrukus pajausite kaip tarsi „pakerta kojas“, jėgos senka, užplūsta apatija ir liūdesys. Galbūt netgi pradėsite galvoti kokia apskritai šio gyvenimo prasmė, tapsite ypač jautrus ir pažeidžamas. Kiti sakys jog nekaip atrodote – be nuotaikos, veidas papilkėjęs, esate įsitempęs. Rytojaus rytą galbūt užsidarysite namuose pakilus aukštai temperatūrai ar dėl kankinančių galvos skausmų. Tą patį įrodė ir Wisconsin Universiteto tyrinėtojai. Pasak jų, paprastas įsivaizdavimas dalykų, sukeliančių negatyvias emocijas (pavyzdžiui: pyktį, baimę, nerimą) tuojau pat stimuliuoja priekinę dešiniojo pusrutulio smegenų dalį (tiksliau – priekinę dešiniosios galvos smegenų žievės dalį).

Žinoma, tuomet stimuliuojama ir simpatinė nervų sisitema kuri jau ruošia atsaką į mūsų sukeltą stresą. Dėl to antinksčių liaukose oraganizmas pradeda gaminti didesnius kiekius adrenalino ir kortizolio (kortizolis – vienas iš daugelio hormonų, reguliuojančių imuninės sistemos aktyvumą). Esant pavojui kūnas sutelkia visą savo enegiją, fizines jėgas ir aktyvina imuninę sistemą.

Taigi, įrodymas – negatyvi mintis sukelia negatyvias emocijas, kurios streso pagalba aktyvuoja nervų sistemą ir visas kūnas įsitempęs pasiruošia pavojui. Kaip matote egzistuoja puikus ryšys tarp mūsų psichinių būsenų ir fizinio būvio. O jeigu taip, kokias emocijas mums sukelia mintis apie ligonines? Kiek šios mintys padeda sveikti, kiek gi apskritai kenkia?

Tuo pat būdu veikia ir teigiamas efektas: kai mokslininkų tyrime buvo įsivaizduojami teigiami dalykai, kurie sukeldavo džiaugsmo, entuziazmo emocijas, tada iš karto buvo daugiausiai aktyvuojama galvos kairiojo pusrutulio priekinės dalies smegenų žievė, stimuliuojanti parasimpatinę nevų sistemą. Ko dėka kūnas atsipalaiduoja, dingsta įtampa, visame organizme prasideda atstatymo ir atsinaujinimo procesai. Stimuliuojama imuninė sistema, ypač taip vadinamos „natural killer“ ląstelės, kurios tarsi sargybiniai cirkuliuoja kūne ieškodamos pažeistų, užkrėstų ar kitokių „nenormalių“ ląstelių.

Iš to matome akivaizdų faktą – mintys ir neigiamos emocijos sukuria įtampą kūne, kuri reikalinga mūsų išlikimui. Tačiau reikalinga tik su viena sąlyga – jei ta įtampa netrunka labai ilgai. Priešingu atveju – per didelis adrenalino kiekis pažeidžia širdį ir kraujagysles, o didelė kortizolio gamyba sujaukia visą imuninę sistemą (to pasekoje - padidintos reakcijos uždegiminiams procesams, įgyjamos daugelis autoimininių ligų). Taigi, realaus pavojaus atveju toks jėgų sutelkimas ir kūno funkcionavimas yra normalus, tačiau – tik tam tikram laikotarpiui. Vėliau tai išsekina organizmą ir padaro jį jautrų ligoms.

Manoma jog 75 - 90% ligų atsiradimo priežasčių yra ilgalaikis stresas. Šiuo metu pripažistama kad daugelio patologijų priežastis yra bendro organizmo pusiausvyros sutrikimas, pasireiškiantis dažnai dar kitaip įvardijamais veiksniais: paveldimumo įtaka, blogas maitinimąsis, aplinkos tarša, traumos, emocinė įtampa.

Jau pripažįstama kad tokia liga kaip skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė išsivysto nuo emocinės įtampos (ja susergama kai paūmėja ir sutrinka nerviniai bei hormoniniai virškinimo sistemos reguliacijos mechanizmai. Tiksliau sakant - skrandžio gleivinėje atsiranda nepalanki terpė ir joje pradeda vystytis tam tikros bakterijos. To priežastis – stresas ir blogi maitinimosi įpročiai, kurie glaudžiai susiję su psichologine įtampa).

Panašios išvados jau daromos ir kitiems sutrikimams. Tai reumatinės, širdies – kraujagyslių ligos, neatsparumas įvairioms infekcijoms (daugelis tyrimų rodo kad tuo metu kai esate stresinės būsenos žymiai lengviau pasigausite slogą ar gripą), ir netgi... vėžys. Pastaruoju atveju nors ir dar nėra formalių įrodymų, visdėlto kai kurie tyrimai patraukia dėmesį ir kviečia būti atidesniems. Be to, 2004-aisis prestižiniame amerikiečių žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ publikuoti rezultatai įrodo jog nuolatinis stresas trumpina telomerus (Telomerai – tai trumpos besikartojančios DNR sekos (TTAGGG), kurios sudaro linijinius chromosomų galus. Jie yra svarbūs garantuojant pilną chromosomų galų replikaciją bei apsaugant chromosomų kraštus nuo išsibarstymo ir suirimo).

Nepilna chromosomų galų replikacija (telomerų trumpėjimas) atsiranda kai somatinė ląstelė dalijasi, tačiau nedidelė telomero dalis nepasidvejina ir telomerai palaipsniui trumpėja.Trumpėjantys telomerai yra ląstelės priešlaikinio senėjimo signalas. Taigi, stresas paspartina ir organizmo senėjimą.

Neigiamas streso poveikis sveikatai skatina mokslininkus vis labiau ir labiau domėtis pozytyvių emocijų nauda. Atsiradusios evoliucijos eigoje, jos turi didelę reikšmę tiek gyvūnų, tiek žmonių gyvenime. Nors baimė ir pyktis yra būtini išgyvenimui, tačiau šios negatyvios emocijos naudingos tik kaip atsakas į realų pavojų arba kaip ateityje rizikingų situacijų išvengimo būdas. Ir priešingai - teigiamos emocijos, tokios kaip džiaugsmas, entuziazmas, pasitikėjimas, ramybė leidžia mums planuoti skaidrią ateitį ir tuo pačiu taupyti energiją bei išsaugoti geresnę sveikatą.
Tai įrodo daugelis tyrimų kurie buvo atliekami dvidešimties – trisdešimties metų laikotarpyje: optimistai paprastai gyvena ilgiau ir būna geresnės sveikatos nei tie, kurie leidžiasi apimami pesimizmo. Išmokti gyventi dabartyje, beprasmiškai nesirūpinti dalykais kurie niekada neįvyks, gyvenime sugebėti džiaugtis pusiau pripildyta stikline vietoje aimanų apie neužpildytąją jos pusę – tai taip dar vadinamos „pozityvios psichologijos“ pasiūlymai.

Tuomet priekinės galvos smegenų dalies žievė (ypatingai kairiosios pusės, apimančios pozityvių emocijų valdymą ) suteikia mums galimybę stabtelėti, atsitraukti ir taip nenuskęsti nerimo, streso ir fizinio išsekimo būsenoje. Tai ištisas mokslas. Mokytis šio teigiamo įpročio - tai sukelti tikrus emocinės pusiausvyros pertvarkymus smegenyse, ir tuo pačiu – apsaugoti fizinę ir psichinę sveikatą.

Jau šiandien žinoma jog priekinės kairiosios galvos smegenų dalies žievė yra jaunesnė nervų sistemos evoliucijoje negu kad dešinioji. Taigi, embrionas, vaisius, kūdikis vystymosi metu pereina šiuos skirtingus vystymosi etapus. Tad nenuostabu, kad vaikas turi pasiekti vėliau sekančios kairiosios galvos smegenų pusės brandos, jog galėtų išreikšti savo negatyvias emocijas. Vėliau, tapęs paaugliu, jis ir toliau vystys savo mąstymą, susikurs savo supratimą apie gyvenimą, galbūt susidomes mokslu, filosofa, ar religija taip norėdamas užklupus nelaimėms turėti į ką būtų galima atsiremti. Tai tarsi žmogiškojo gyvenimo sąlyga – mes turime išvengti absurdo, jei norime toliau gyventi. „Turėtį viltį tai nėra kai mes visad galvojame kad viskas gerai klostysis, bet tai žinojimas kad visa tai turi prasmę“. – rašė Vaclav Havel. Suteikti prasmę įvykiams gyvenime yra vienas iš pagrindinių dalykų mūsų išlikimui. Tai akivaizdžiai įrodo ir daugelis tyrimų: imuninės sistemos fukcionavimas tiesiogiai susijęs su pozityviomis individo pažiūromis. Jumoras, gebėjimas džiaugtis, pasitikėti - šie veksniai, (kartais dar vadinami „placebu“) keistai įsiterpia į gyjimo procesą ir teigiamai jį veikia. Pripažįstama, jog išgijimo metu tai turi didelę svarbą.

Taigi, ilgai neigtas psichikos poveikis sveikatai ir išgijimui jau dabar nebediskutuotinas. Psycho-neuro-endocrino-immunologiniai tarpusavio ryšių tyrimai įrodo žmoguje esančios informacijos judėjimo tęstinumą. Vis dėlto dar yra sunku vienu metu suvokti ir atlikti materialių dimensijų (kūnas, jo psichologiniai mechanizmai, emocinis atsakas) ir nematerialių (mintys, tikėjimas, emocijos, esančios jausmų forma) tyrimus. Dažnai, mūsų kalba galima išreikšti tik apytikrius pojūčius, emocijas, savijautą. O tikslumas būtinas, norint įvertinti šias sąvokas mokslinių ekspermentų metu. Tad tyrimų metu stengiamąsi kaip galima tiksliau nustatyti skirtingus žmogaus kūno, emocijų, minčių ir intelektualinio samprotavimo potyrius.

Išskiriami trys informaciniai lygmenys esantys nuo materialaus (kūnas) iki nematerialaus (mintys) pavidalo, o emocijos – tarpinė, juos sujungianti dalis. Jos egzistuoja kūne fizinių reakcijų ir minčių sukeltų jausmų pavidalu. Pats žodis „emocija“, kildinamas lotynų kalbos (e-movere) kas reiškia jog jos išjudina kūną ir mintis. Emocijos suteikia judrumą, gyvybingumą.

Individe esančios informacijos vientisumo aspektą galima įžvelgti netgi žmogaus evoliucijos eigoje. Teigiama, jog nežiūrint to, kad smegenys sudarytos iš dviejų pusrutulių, jos yra trijų sluoksnių vystymosi rezultatas. Senasis, būdingas pirminėms gyvybės formoms, atsakingas už bendros pusiausvyros kūne palaikymą, o vėliau atsiradęs – tai gebėjimo mąstyti ir samprotauti pasėkmė. Tarp judviejų įsiterpusi sistema, kurianti emocijas.

Taip per šiuos tris sąmonės lygmenis – fizinį, emocinį ir intelektualųjį – einanti mumyse esanti informacija transformuojasi ir pasireiškia nuo realaus kūno pojūčių iki vaizduotės, nuo materialaus iki nematerialaus. Pavyzdžiui, jei staiga beeidami užsigaunate koją – netrukus pajusite bekylančias emocijas, o po to seks kažkokios mintys.Tačiau kelias atviras į abi puses – tai yra ši informacija cirkuliuoja ir nuo minčių iki veiksmų, nuo nematerialių dalykų iki materialių.

Kai ši mus sudaranti informacija juda į abi puses laisvai, galime patekti į ketvirtąją sąmonės būseną – visas mintis, emocijas ir kūną suvokdami kaip vienį tuo pačiu metu. Suvokimas kas mes esame kiekvienu momentu - tai būtent tai ko mus moko įvairūs dvasinių gyvenimo atstovai, siūlydami praktikuoti meditaciją. Būdamas šioje akimirkoje, sutelkdamas dėmesį į sąmoningą kvėpavimą, žmogus pamažu išmoksta atpalaiduoti mintis. Automatiškai tai sureguliuoja emocijas ir atpalaiduoja kūną. Neseniai atlikti tyrimai parodė jog nuolat praktikuojant meditacijas, labiau stimuliuojamas kairysis priekinių smegenų pusrutulis, kas vėliau sukelia daugiau pozityvių emocijų ir pasireiškia geresne imuninės sistemos veikla.

Taigi, detaliai analizuodamas žmonijos patirtį tarp fiziologijos ir psichologijos, mokslas šiuo metu atranda ryšius kurie keičia ankčiau nusistovėjusį „Arba“ į „Ir“. Neabejojama kad noras atskleisti gyvybės paslaptis tai ir nulems.

2002-aisiais metais JAV atliktas tyrimas nustatė jog 36% žmonių pereina prie „alternatyvios ir papildomos medicinos“. Kinų medicina ir ajurveda, akupunktūra, homeopatija, fitoterapija (gydymas augalais), psichoterapija, meditacija, hipnozė, joga, tai chi, masažai ir daugelis kitų - šioms praktikoms ligoniai išleidžia milijardus dolerių. Tokia pat tendencija pastebima ir vakaruose.

Pasaulinė sveikatos organizacija alternatyviąją ir papildomą mediciną priskiria kaip „praktikų visumą, kur pacientai vertinami globaliniu ir ekologiniu aspektu“. Dažnai ji yra kilusi iš dar prieš mokslo erą gyvavusių tradicijų. Taigi, šios medicinos vystymosi eiga yra labai skirtinga nuo moderniosios. Tai paaiškina tuo pačiu alternatyviosios medicinos privalumus ir trūkumus. Mokslinė analizė leidžia detaliai suprasti ligos priežastis ir jos gydymo būdus, tačiau tuo pačiu nesuteikia bendro skirtingų žmogaus dimensijų vaizdo. Arba, kaip pastebėjo chemijos Nobelio premijos laureatas, Linus Pauling „gyvybės nėra tik molekulėse, ji yra ryšiuose kurie susidaro tarp jų“. O alternatyvioji medicina siūlo tyrinėti būtent tų gyvybinių tarpusavio ryšių kilmę. Pagal ją, gera sveikata apibūdinama kaip pusiausvyros būsena, harmoniška individo kūno, emocijų ir minčių sąveika.

Be abejo, mokslinė medicina daug pasiektų iš arčiau domėdamasi per milijonus metų sukaupta netradicinės medicinos patirtimi. Tyrimai atskleidžia jog patys pacientai dažnai nedrįsta prisipažinti jog naudojasi „švelniąja medicina“ – sritimi, kuri priešinga antihumaniškumui ir kartais net technologinės medicinos brutalumui. Deja, toks bendravimo nebuvimas tarp gydytojų ir jų pacientų atveria kelius visokio plauko apsišaukėliams šarlatanams. Jie labai dažnai klaidina žmones. Dažniausiai tuo užsiima mažai mokyti ar per mažai žinių apie netradicinę mediciną turintys žmonės. Kai kurie iš jų labai pasitiki savimi, bet yra visiškai apakinti savo tikėjimo ir perdėtų prietarų.

Taigi, tarpmedicininio dialogo kūrimas yra labai svarbus. Tai įgalintų moksliškai suvokti kai kurias netradicinės medicinos metaforas. Ir pagaliau atrodo neišvengiama, jog medicinos profesijos atstovai ateityje pradės domėtis visomis ligos gydymo galimybėmis ir gerbdami kiekvieno savo paciento lūkesčius, galėtų juos nukreipti tinkama linkme.

Diskusija, ar tai reikalinga šiuolaikinėje medicinoje jau nebėra aktuali – daugelis JAV universitetų jau įtraukė į savo programas alternatyvios medicinos terapijas. Dabar kalbama labiau apie kiekvienos srities detalesnį nagrinėjimą, bei netradicinės ir modernios medicinos integravimąsi.

Farmacijos ir naujų technologinių vystymasis abiem medicinoms bendrai atnešė daug pasisekimo. Antibiotikai ir chirurgija leido pailginti gyvenimą daug ilgiau nei kad buvo tikėtasi, tačiau kaip teigia Arizonos universiteto alternatyvios ir papildomos medicinos dėstytojas Andrew Weil, „alopatinė (įprastinė) medicina yra būtina sprendžiant 10 - 20% sveikatos problemų. Likusiems 80 - 90%, kuomet nėra skubu, per turimą laiką galima išbandyti kitus metodus, kurie dažnai yra pigesni, mažiau pavojingi ir pagaliau efektyvesni, kadangi tuomet remiamasi viso kūno sveikimo mechanizmų suvienijimu, vietoje jų silpninimo“. Konkrečiai tai daugelio chroniškų ligų atvejis, kurių skaičius didėjant kartu su žmogaus amžiumi.

Moksliniai tyrinėjimai, iškeldami naujus netradicinės medicinos klausimus, suteikia mums galimybę įvertinti mūsų požiūrį į žmogiškąją prigimtį. Pavyzdžiui, Harvardo universitete atlikti akupunktūros poveikio smegenims stebėjimai parodė jog tam tikro tikslaus taško stimuliavimas sukelia nervinių ląstelių aktyvumą toje smegenų zonoje, kur jų funkcijos visiškai atitinka su kinų teorijoje numatytu poveikiu. Taigi, egzistuoja kūno-smegenų sąryšiai, visiškai nežinomi klasikinėje neurologijoje.

O neseniai atlikti osteopatijos tyrimai (Osteopatija - tai metodas, kai rankų judesiais ir masažu atstatomi pažeisti sąnariai ir raumenys, ar bent jau pagerinamas jų funkcionavimas. Osteopatinio gydymo principas remiasi suvokimu, kad daugelį ligų sukelia struktūriniai pokyčiai. Juos pašalinus, organizmas turi galimybę pasveikti pats, nenaudojant vaistų), leidžia spėti, jog tas žinojimas perduotas iš labai senų kartų, mažai žinomas, ir matantis organizmą kaip vieną visumą. Norint paaiškinti alternatyviosios medicinos poveikio efektyvumą remtis vien placebo efektu jau nebepakanka. Ir nors daugelyje netradicinės medicinos sričių įtaiga, paciento įsitraukimas į gydymą ir viltis turi didžiausią įtaką teigiamam rezultatui, tai ir mus verčia tyrinėti ilgai ignoruotus psichikos ir kūno sveikatos ryšius.

Taigi, alternatyvioji medicina moko jog kiekvienas individas turi „žmogiškąjį potencialą“ – didelius gabumus susirgti ar pasveikti. Šiuo požiūriu ji žmogų perkelia į mokslinių diskusijų centrą. Jų mokymas universitetuose suteiktų puikią galimybę medicinai, virtusia per daug objektyvia ir per daug nutolusia nuo ligonių, vėl iš naujo tapti humaniškesnei.

Kai žinoma kad paprasčiausias laikas, skirtas gerai išklausyti ar patikrinti pacientą pagerina jo imuninę sistemą, galima įsivaizduoti kaip rytojaus medicina galėtų sumažinti didėjančias išlaidas sveikatai. Ir jei sąmoningai atsižvelgiame į streso ir blogų maitinimosi įpročių žalą, turime pripažinti, kad ir mums tenka dalis atsakomybės ligonio gijimo procese.

Šios žinos yra svarbios mokant ateities gydytojus, kadangi jie tai turės perduoti ir ateinančioms kartoms. Ir nors išlaidos sveikatai dalyvauja BVP, taigi ir valstybių klestėjime, vis dėlto neatrodo protinga tęsti tokį pašėlusį vaistų vartojimą. Gera nuovoka reikalauja medicinos, kuri tarnaus ilgalaikiam šalies vystymuisi. O ji neatsiejama nuo žmogaus ir planetos, kurioje gyvenama, pagarbos. Tai pilnas išminties netradicinės medicinos pasiūlymas. Mums telieka išdidžiai arba nuolankiai juo pasinaudoti

Parengta pagal:

• La solution interieure
• Senėjimas
• Imunitetas

Komentarai (8)