Kokia lietuvių psichikos sveikata, ar pakankamai ja rūpinamės, kokie rodikliai ją išskiria iš kitų šalių? Apie tai laidoje „Sveikatos receptas“ pasakojo Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras.

Paslėpę problemas anksčiau ar vėliau sprogsime

„Vienas iš rodiklių, kaip matuojama psichinė sveikata šalyse, yra savižudybių skaičius. Tokia statistika parodo tik ledkalnio viršūnę, kiek dar yra problemų, kurias suskaičiuoti sunkiau.

Savižudybių šiek tiek mažėja, bet jų vis tiek labai daug, daugiau, nei Europos vidurkis. Pavyzdžiui, Airijoje jaudinasi, kad jie turi 15 savižudybių 100 tūkst. gyventojų. Mes jų turime dvigubai“, – kalbėjo gydytojas.

Pasak profesoriaus, tik dabar pradėjome pakankamai rimtai rūpintis lietuvių psichine sveikata. Mums vis dar reikia išmokti, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris turėtų tobulą psichikos sveikatą, nes ji visada gali būti geresnė.

„Lietuvoje labai daug žmonių, kurie sako, kad neturi jokių problemų su psichine sveikata, o tuos „psichinius“ reikia uždaryti. Tai yra didžioji problema, nes mūsų kultūra lėmė taip, kad ilgai šiuos dalykus turėjome neigti, mums būdavo gėda prisipažinti“, – pasakojo psichiatras.

Juk svarbiausia iš pradžių prisipažinti sau, kad turime emocinių problemų, tai yra pirmas žingsnis pradedant gerinti savo psichinę sveikatą, sako D. Pūras. Jei vengiame tai padaryti, tylime ir niekam nepapasakojame, anksčiau ar vėliau tiesiog sprogsime.

„Laikas baigti elgtis kaip stručiams ir nebijoti prisipažinti ar ieškoti pateisinimų. Psichikos ligų turinčių žmonių visame pasaulyje yra tiek pat, tai universalu, tačiau problema yra ta „sveikoji“ visuomenės dalis, kuri nepripažįsta, kad irgi turi problemų, jas slepia. O tada prasideda smurtas šeimoje ir kiti baisūs dalykai“, – sakė profesorius.

Svarbiausia mokėti apmąstyti savo potyrius, emocijas, padaryti refleksiją. Paklausti, kaip save vertiname, kaip bendraujame su kitais. Jei žmonės pastebi, kad bendravimas sutrikęs, dėl to jokiu būdu nereikia supykti.

Tokiu atveju svarbiausia pabandyti be pykčio pakalbėti apie savo problemas su artimaisiais, draugais, nes tokie pokalbiai taip pat padeda. To vakaruose žmonės mokėsi visą XX a. sako profesorius, o mes, deja, taip ir neišmokome.

„Kartais šiek tiek per daug sureikšminame tą Lietuvos išskirtinumą savižudybių statistikoje, nes visas mūsų regionas turi dėl to problemų. Manau, kad tam didelę įtaką padarė mūsų istorija, kai seniau psichologines problemas turėjome slėpti. Be to, lietuviai nežino, kas jie tokie – ar katalikai, ar modernūs piliečiai ar kažkas kito. Estams tokių klausimų nekyla, gal dėl to jie turi mažiau problemų“, – svarstė D. Pūras.

Pasak pašnekovo, tai labai svarbu, nes Lietuvos istorinė patirtis vis dar nepakankamai analizuojama, visi savyje turime šiokią tokią potrauminę būseną, apie kurią be pykčio ne visada mokame diskutuoti. Pavyzdžiui, šnekėdami apie holokaustą ar pokarį.

„Turime kaip visuomenė išmokti geriau viską apmąstyti, diskutuoti. Dabar tiesiog nukrypome prie cheminio gydymo. Depresija yra pirmaujanti liga visame pasaulyje, aplenkia širdies ir kraujagyslių ligas. Maža to, žmonės, kurie gydosi pas įvairių sričių gydytojus, iš tiesų užslėpę turi psichinius sutrikimus, tokių yra net trečdalis“, – sakė psichiatras.

Pagalbos iš valstybinių įstaigų gauti sunku

Tokį didelį širdies ligų skaičių profesorius pateisina kaip atsaką į neįveiktą ir užsitęsusį stresą. Deja, apie gydymo procesą pašnekovas irgi atsiliepia pesimistiškai.

„Atgavus nepriklausomybę nuėjome lengviausiu keliu ir perėmėme tik dalį vakarų patirties – naujus vaistus. Tačiau tokia pat svarbi pusė į priekį nepajudėjo, tai gydymas ne vaistais, o plataus spektro psichologinių terapijų. Šiuo metu turime per didelį vaistų vartojimą, nes psichiatro pagalbą įpirkti ne visi gali“, – pasakojo pašnekovas. Pasak gydytojo, valstybės pagalba kreipiantis dėl gydymo ne vaistais, o terapija, yra labiau fiktyvi, nei iš tiesų veiksminga.

„Mūsų sistema buvo sukurta išrašyti receptams, bet ne iš tiesų padėti. Žmonės, kuriuos siunčiu pas valstybinius psichologus, vėliau manęs klausia, kodėl juos ten nukreipiau ir iškart nesakiau, kad geriau eitų į privačias klinikas“, – kalbėjo gydytojas.

D. Pūras sako, kad panaši situacija ir su tėvais, kurie turi vaikų su autizmo sutrikimais. Valstybė ne tik neužtikrina tęstinės pagalbos, bet ir nesiruošia jos pagerinti, nes tam reikia didelių pinigų. Nors galėtume mokytis iš vakarų ir šiaurės šalių, to nedarome. Pasak gydytojo, ten suprantama, kad visų pirma gydymas turi prasidėti nuo pokalbių, o ne vaistų.

„Vyrai dažniausiai save gydo alkoholiu, o moterys raminamaisiais vaistais. Abu veikia taip pat, tik klausimas, prie kurio greičiau priprantama. Galima juos pasiūlyti vartoti trumpam laikui, tačiau, jei užsitęsia, tai labai blogai. Aš nesu prieš vaistus, bet reikia atsakingai juos skirti“, – perspėjo psichiatras.

Įsivaizduokime gražų scenarijų – nuo 2020 metų Lietuva pradėtų kompensuoti psichoterapiją. Tačiau D. Pūras sako, kad, nors tai būtų puikus žingsnis, taptų labai sunku atrinkti žmones, kuriems iš tiesų reikia šios paslaugos.

Dalis lietuvių bijo eiti tikrintis savo psichinės sveikatos ar prašyti pagalbos, kad negautų taip vadinamojo „įrašo“.

„Nėra visiškai saugu eiti į valstybinę įstaigą, manau, reikia neklaidinti žmonių. Yra daug diskriminacijos šioje srityje, net ir netinkamų įstatymų. Juk privatūs psichiatrai visada pabrėžia, kad teikia konfidencialias paslaugas. Vokietijoje buvo tragedija su „Germanwings“, bet jie nesugalvojo ir neįvedė taisyklės, kad po konsultacijos valstybinėje įstaigoje informacija gali būti perduota kitoms institucijoms. Vokiečiai suprato, kad tai sukeltų žymiai didesnę problemą“, – sakė gydytojas.

D. Pūras tikisi, kad greitu metu tokia atgyvenusi sistema bus pakeista, nes apie tai jau pradedamos diskusijos.

Komentarai ()