„Socialinio atstumo“ (angl. social distancing) sąvoka greitai pateko į mūsų žodyną, net nesusimąstant, kaip tai paveiks reikšmingą visuomenės dalį, kuri jau prieš tai dėl amžiaus, psichologinės ar fizinės negalios, ar dėl to, kad priklausė kitai pažeidžiamai grupei, gyveno socialinėje atskirtyje.

Taip pat vis dažniau vartojama frazė „naujoji realybė“, kaip tam tikras priminimas, jog gyvenimas pasikeitė ir turime priimti žinią, kad taip gyvensime ilgesnį laiką. Turėtume gerokai atsakingiau rinktis savo vartojamus žodžius“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, žmogaus teisių aktyvistas ir iniciatyvos „Kartu per atstumą“ autorius prof. Robertas van Vorenas.

Vis daugiau pasaulio psichiatrų atkreipia dėmesį, kad imantis apsaugos nuo viruso priemonių būtina nepamiršti jų poveikio psichinei sveikatai. Kitu atveju, sveikatos sistemos atsidurs ant krizės slenksčio, rašoma pranešime spaudai.

Prof. R. van Vorenas pastebi, jog dabartinė situacija nėra normali, ir jokiu būdu neturėtume stengtis normalizuoti „naujosios realybės“. Pasak jo, turime palaikyti tikėjimą mūsų jėgomis įveikti šią sunkią krizę, o ne susitaikyti ir pastūmėti didelę visuomenės dalį į dar didesnį nusivylimą.

„Niekas negali apsimesti, jog gyvenimas nepasikeitė. Visame pasaulyje mūsų gyvenimai yra paveikti COVID-19 pandemijos. Ekonomika iš dalies sustabdyta, o kelionės oro transportu beveik visiškai sustojo. Atostogų kurortai, kurie šiuo metu turėtų pilnėti nuo turistų, stovi ištuštėję, o gamta netikėtais ir kartais juokingais būdais laikinai atsiima tam tikras miesto teritorijas. Tuo pat metu ekonomikos susitraukimas paliko milijonus žmonių be darbo, o ekonominė depresija beveik neabejotinai laukia už kampo.

Ir, kas netgi blogiau – autoritariniai lyderiai pasinaudojo situacija siekdami atsikratyti demokratinių institucijų, o ten, kur demokratija vis dar valdo, sekimo ir priežiūros priemonės veikia anksčiau nematytu mastu ir kartais įvedamos net nesilaikant tinkamų demokratinių sprendimų priėmimo taisyklių. Vaizdas, kurį matome, yra gana siaubingas ir daug baisesnis negu tam tikruose mokslinės fantastikos filmuose, kurie siekė atvaizduoti pandemijos pasekmes“, – teigia R. van Vorenas.

Būtent dėl šių priežasčių, teigiama pranešime prieš porą savaičių „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ (FGIP) ir VDU paskelbė iniciatyvą „Kartu per atstumą“, kuri kviečia visuomenę vietoj termino „socialinis atstumas“ rinktis tikslesnį – „fizinis atstumas“ – ir, svarbiausia, pasirūpinti socialinių ryšių stokojančiais vyresnio amžiaus žmonėmis, taip pat žmonėmis su negalia ar psichikos sutrikimais, užmegzti su jais ryšį ir padėti įveikti šį sunkų laikotarpį.

Kaip teigiama pranešime, iniciatyvai palaikymą išreiškė jau 40 organizacijų visame pasaulyje, jos šūkiai išversti į 27 kalbas.

Pasak R. van Voreno, frazė „socialinis atstumas“ yra labai žalojanti, nes dabartinėje krizėje labiausiai nukenčia tie, kuriems reikalingas socialinis ryšys – vieniši, vyresni žmonės, neturintys socialinio tinklo palaikymo, arba kenčiantieji nuo chroniškų ar psichikos ligų, kurių problemos dažnai ignoruojamos. Jiems „socialinis atstumas“ reiškia izoliaciją, sugriežtinto režimo kalėjimą, vienutę – kai kurie dėl to gali rimtai svarstyti apie savižudybę.

Pasak VDU Tarptautinių ryšių prorektorės Inetos Dabašinskienės, sveikam ir jaunam ši sumaištis kartais kelia siaubą, kaip tada jaučiasi vyresnieji?

„Pasikeitęs gyvenimas, sutrūkinėję ryšiai su artimaisiais veikia jų psichikos būklę – padaugėjo nerimo, panikos priepuolių, ūmėja depresijos požymiai. Švietimui ir verslui siūlome planus, išgyvenimo gaires, o kokį planą pasiūlysime jiems, kad išgyventų ne COVID-19, o socialinę atskirtį?“, – klausia profesorė.

Emocinė parama vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms

Nemokamos bendravimo ir emocinės pagalbos garbaus amžiaus žmonėms linijos „Sidabrinė linija“ teigimu, šiuo metu emocinės pagalbos skambučiai pasiekė beprecedentį lygmenį.

„Per balandį sulaukėme net 442 naujų pašnekovų – tai daugiau nei per visus 2019 metus. Absoliučiai didžioji dalis – 85 proc. – šių naujai užsiregistravusių pašnekovų skambučių buvo susiję su emocinės pagalbos poreikiais“, – sakė „Sidabrinės linijos“ vadovas Marius Čiuželis.

Pasak M. Čiuželio, paskambinę vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai guodžiasi sunkia sveikatos būkle ar tiesiog sunkiu gyvenimu, dalinasi išgyvenimais netekę artimųjų, ypač jei santykiai su jais buvo labai artimi, dabar jaučiasi tarsi netekę savo vaidmens gyvenime, niekam nebereikalingi, patiriantys didžiulę dvasinę tuštumą, savo gyvenimo beprasmiškumą.

Vyriausybei gegužės 6 dieną nusprendus pratęsti karantiną iki birželio pradžios, tačiau švelninant vis daugiau karantino sąlygų, senjorai atsiduria paradoksalioje situacijoje.

Vyresnio amžiaus žmonės, kaip pažeidžiamiausia COVID-19 grupė, toliau priversta gyventi karantino sąlygomis, kai likusi visuomenės dalis jau gali pradėti džiaugtis atsidariusiomis lauko kavinėmis bei įvairiomis paslaugomis.

Dvigubi sunkumai turintiems psichikos sveikatos sutrikimų

FGIP kartu su VDU siekia ne tik pakeisti žalingo termino vartojimą, bet ir atkreipti visuomenės dėmesį į žmones, turinčius psichosocialinių, juslinių ar fizinių sutrikimų, taip pat vyresnio amžiaus asmenis, kuriems griežtos karantino sąlygos ir socialinio ryšio stoka gali sukelti rimtas sveikatos problemas.

„Kaip ir anksčiau, turintieji psichikos sveikatos sutrikimų sumokės didžiausią kainą, nes jiems „socialinis atstumas“ jau buvo kasdienybė, o dabar jie bus dar labiau stigmatizuojami ir susilauks žymiai mažiau pagalbos. Dar daugiau – net ir tie, kurie anksčiau neturėjo psichikos sveikatos problemų, gali susidurti su nerimu, panika, depresija; o jau sergantieji šiuos jausmus išgyvens nepalyginamai stipriau. Tad profesinio atsako ir gerai išvystyto paramos tinklo poreikis yra didžiulis“, – pabrėžia R. van Vorenas.

JAV dienraštis „The Washington Post“ praneša, jog nuo pandemijos pradžios praėjus trims mėnesiams, šalis atsidūrė prie kitos sveikatos krizės slenksčio – kasdienis mirčių skaičius, izoliacija ir baimė gali sukelti plačių psichologinių pasekmių. Pasak Kaiser šeimos fondo (angl. Kaiser Family Foundation), beveik pusė amerikiečių pažymi, jog koronaviruso krizė atsiliepė jų psichinei sveikatai. Federalinė skubios emocinės pagalbos tarnyba balandį fiksavo daugiau nei 1000 procentų išaugusį kreipimųsi skaičių, lyginant su praėjusių metų balandžiu.

Anot „The Washington Post“, remiantis surinkta statistika po gamtinių nelaimių, teroro išpuolių ir ekonominių nuosmukių, galima numatyti išaugusį savižudybių bei mirčių nuo psichotropinių medžiagų perdozavimo skaičių. JAV, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, tik menka dalis lėšų, mestų kovai su koronaviruso pandemija, buvo skirta psichinės sveikatos apsaugai. Ekspertų teigimu, ligų protrūkiai dažnai palieka psichologines ir socialines traumas šešėlyje, tačiau šis šešėlis po ligos seka savaitėmis, mėnesiais ir net metais. Šios problemos susilaukia gerokai mažiau dėmesio negu pati liga, net jei ji žaloja šeimas bei lygiai taip pat kenkia ir žudo.

Britų dienraščio „The Guardian“ nuomonių skiltyje rašytojas ir psichologas Andrew Solomon teigia: „Mano depresija ir nerimas turi daug bendro su tuo, kaip dauguma žmonių jaučiasi dabar: baimė susirgti ir mirti, baimė prarasti mylimus žmones, ekonominės katastrofos baimė. Kiti nerimauja, ar jų kosulys yra COVID-19 simptomas, ar tik alergija. Priklausau didelei populiacijos daliai, kuri turi bandyti atskirti įprastą baimę nuo prasidedančio nervinio išsekimo“.

Autorius pastebi, jog, imantis apsaugos nuo viruso priemonių, būtina nepamiršti jų poveikio psichinei sveikatai: „Kuomet gyvenau Grenlandijoje tarp inuitų, suvokiau, kad dideli depresijos ir savižudybių skaičiai buvo susiję ne su tamsiu žiemos metu, bet su priverstiniu intymumu. Šeimos įstrigdavo vieni su kitais mažuose nameliuose mėnesiams, nes būdavo per daug šalta ir tamsu bet kam išvykti iš namų ir ką nors aplankyti. Emocinės pasekmės buvo natūralios ir kartu nemalonios“.

Komentarai ()