Kuo aukštesnis intelektas, tuo sunkiau pasiekiama laimė. Kodėl taip yra?

Dar trūksta 14-to punkto: Bet šie 13 punktų apibūdina tuos, kurie dar nėra pakankamai protingi, jog suprastų, kad jie jau yra laimingi...

Manyčiau laimė yra tada, kai tu sieki (ar pasieki) savo užsibrėžtų tikslų. Tai nesunku suprasti, kad aukštesnį intelektą turintis žmogus turės sunkiau prieinamų tikslų.

...bet sunku suprasti ar verta dėl to būti nelaimingam?

Jei manote, kad visi 13 punktų tiksliai apibūdina jus pačius, vadinasi prie visa to dar esate narcizas, laikantis save labai protingu.

Laikausi tūkstantmetės išminties - jei išminčius galvoja, kad jis išminčius, jis paprasčiausias kvailys... bet šiuo atveju kalba eina apie laimės pojūtį. Kadangi pats praėjau tai, pasidarė įdomu - o ką gi įdomaus tuo klausimu atrado mokslas? O gi dar nieko įdomaus, o jaustis laimingu, kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė...

it's a path, not a sadeness

Ką praėjai? Man netoli 30, ir neseniai pirmąkart gyvenime suradau įdomų žmogų, su kuriuo galiu bendraut be alkoholio slopinančių savybių. O ir darbas pastaruoju metu per lengvas, finansinis perteklius irgi neskatina įdėt pastangų į bet ką.

Matot, forumiečiai, kaip susiklosto gyvenimas, kai vienintelis motyvas ką nors daryti yra pinigai: kai jau turi pakankamai - gyvenimas praranda prasmę

Taip- intensyvus smegenų darbas ir yra nerimas, tai neleidžia būti laimingu, nors vargu ar tai būtinai reikšia buvimu protingu.

O man jau netoli 60, gyvenu sveikuoliškai, praėjau tikriausiai viską - galiu numirti, kad ir po 3 minučių, tai man jau nebe sukeltu didelės baimės... Kad esu laimingas supratau, ne pajutau, bet supratau, tik todėl ir įsijungiau į pokalbį. Buvo toks laikotarpis, kai atrodė na ką, jau viskas kaip ir praeity, tavo amžiuje dar viskas priešaky, pajutau kaip ateina nuobodulys ir abejingumas gyvenimui, bet vieną dieną pasėdėjau, permąsčiau savo praėjusio gyvenimo dalį, permąsčiau kas manęs laukę ir supratau, kad man liko patys gražiausi mano gyvenimo metai, man beliko tik mėgautis gyvenimu, taip ir gyvenu... Ir vis tik ką tuo norėjau pasakyti - žmogus turi būti pakankamai sąmoningas, kad suprastu, jog jis laimingas, jog suprastu - kas jam trukdo būti laimingu ir tada nebebus tokių kvailų išvadų - protingas, mažiau laimingas, o aš sakyčiau, kad dar nepakankamai sąmoningas-protingas, jei nesijaučia laimingas. Proto pagrindinis požymis - gebėjimas prisitaikyti, jei nelaimingas, vadinasi dar neprisitaikė...

idomus poziuris. Skaiciu ir posto pradzia, bet sitas sakinys mane "pribaige" Gal gali atsakyti, ka tu sakytum 3-cios salies mamai/tevui, kuriu vaikai mirsta ant ranku del to kad truksta maisto/vandens/vaistu? t.y. ka sakytum zmogui, kuris neturi JOKIOS iseities, isskyrus laiminga atsitiktinuma? ARBA Ka sakytum vakarietisku saliu mamai/tevui, kurie eina y savo mazai apmokamus darbus vien tik del to, kad jie negali sau leisti netgi pasiimti savaites atostogu arba susirgti? Gal nori eit ir jiems "pravesti" kursus "Susitvarkyk gyvenima taip kaip AS?" Kiekvieno gyvenimas yra unikalus, su savo unikalia pradzia ir vystymusi, tad tavo "patarimai" yra tiesiog optimizuoti TIK TAU ir TIK TIEMS, kurie gime, augo labai panasiomis salygomis kaip TU. Liudnas protingas zmogus yra tas, kuris turi empatija, ir protinius gebejimus suvokti, tai kas vyksta aplinkui (ir cia as turiu omeny globalu poziury (aplinkosaugo, ekonomika, technologiju vystymasis ir t.t., o ne supaprastinta "o kas man is to?" mastymo buda). p.s. o jeigu kas nors mastote optimistiskai, ir manot, kad esat protingas, gal verta susimastyti, kokio dydzio yra jusu ego?

Laimei daug nereikia. Tereikia pažiūrėti į laukinius gyvūnus ir pamatysi, kad jie yra laimingi jei tik gauna sočiai paėsti ir atsigerti. Daugiau jiems nereikia. O kai kurios gytos gyvybės rūšys po sekso iš laimės ir numiršta. Tik kuo esi protingesnis, tuo daugiau tau reikia kad pajustum laimę. Tuo tarpu net kvailiausiam žmogui reikės daugiau visko kad pajustu laime, negu gyvūnui gamtoje, nes vis tiek bus protingesnis už gyvūną. P.S. Arba reikia plačios asmeninės patirties. Darbas --> Namai --> Darbas --> Namai --> Atostogos --> Darbas --> t.t. Šitai nėra plati patirtis.

Pradžioje parašiau, kad praėjau beveik viską ir pistoletą įremtą į kaktą, ir šūvį pro šalį ir vaiką savo nešiau mirštantį ant rankų, gal dar išgyvens - išgyveno, ir prie mirties, o gal jo ir po mirties buvau - jau praėjau tą vadinamą pomirtinį tunelį, bet ar turėčiau dabar dar atpasakoti visą savo autobiografiją... ir dabar gyvenu taip laisvai, kad savo 2/3 pajamų atiduodu artimiesiems ar šalia esantiems, man daug nereikia... Ilgai tada galvojau - o kodėl visa tai man, kodėl aš tai turiu kentėti? Ir supratau... Atjauta aišku niekur nedingo, man gaila ne tik žmonių, bet ir bet kokio gyvo sutvėrimo, aš net uodui leidžiu kraujo pasiurbti, ne kiekvieną kartą priploju, jeigu ką... Ego klausimą sau išsprendžiau gal būdamas kokių 22 metų, susireikšminimas manęs nekankina visiškai, net neįdomu. Kas tikrai įdomu - žmonijos išgyvenamumas, sakyčiau tai mano pats įdomiausias hobis, prie to pačio ir žmogaus, žmonių, visuomenės psichologija. Tai taip ir gyvenu turėdamas labai įdomų hobį... tiesa neatsakiau ką supratau... kvailos mintys priveda prie kvailų veiksmų. Tikriausiai kokius trejus metus, būdamas 20-metis, vos ne vien tik sekiau savo mintis ir valiausi, valiausi nuo kvailių, piktų, bailių ir bet kokių blogų minčių, o praėjus trims dešimtmečiams supratau, kad jau laimingas.... Ir dar vienas pastebėjimas, tada devyniasdešimtais buvau tik apsivedęs, žmona užvedė pokalbį apie mano pasaulėžiūrą, tolimesnius ketinimus... kai aš jai tiesiai šviesiai pamėginau išdėstyti savo filosofiją apie sąžiningą gyvenimą, tą pačią atjautą ir t.t. o tada tik prasidėjo "laukiniai vakarai", ji atidžiai išklausiusi apibendrino - na tokio idioto pasaulis dar nematė . Gal aš ir tikrai idiotas, tada atsakiau, bet pasaulis visiškai nenukentės, jei vienas kvailys kvailai - ne taip kaip visi, nugyvens savo gyvenimą... Aišku ir santykiai tada pašlijo, galiausiai ir gyvename atskirai, bet po 25 metų ji man pasakė - aš gerai atsimenu tą mūsų pokalbį - tu buvai teisus...

Cia toks vakarietiskas mastymas, pagal budizmo idejas, tik atsisakydamas troskimu, tapsi laimingas. Nepriestarauju, tik sakau kad yra ir kitas poziurio kampas.

jei tavęs nesupranta, automatiškai nereiškia kad esi gudrus(-i)

Nzn pas ką toks motyvas yra. Bet šiaip dažniausiai pinigai tik priemonė pasiekti nusistatytus tikslus. Žmonės labai skirtingi, vienas su 300 € gali būt laimingas viską pragerdams, kitas uždbrdamas 3000 € gali būt nelamingas nes jam dar trūksta 10 kartų tiek savo svajonei pasiekt. Mano tikslas, 2022 metų vasarą apkeliauti dviračiu Lietuvą. Reikės dviračio, įrangos, kompo naujo video montažui ir pan. Vien dviratis kainuos virš 1k eur. Kompas dar tiek pat, dviračio krepšiai ir daiktai dar 0.5 k eur. gaunasi daug pinigų mažai kelionei. Tai išeina, kad mano motyvas pinigai o ne kelionė, pagal jus??? o gal atvirkščiai, pinigai tik priemonė pasiekt tikslui?

gudrus ≠ protingas, visiškai skirtingi terminai