Minint holokausto metines: nuo praeities prisiminimų iki dabartinio antisemitizmo

Vienas akademikas rašė: "kuomet Zurofas reikalauja "grąžinti" Vilniaus senamiestį - tai kažkodėl tampa sveikintina. Patys žydukai negirdi, kai jų atsiprašoma." Kalbant del Zuroffo, tai norėčiau matyt konretų šaltinį, kuris įrodytų jūsų samprotavimus. Zuroffo teiginiams būtinas argumentas, kurio dažnai pasigendama. Jis pernelyg apsėstas nacių bei žydų žudikų gaudinėmis, kad spėtų pasidomėt realia istorija. O sveikinimai yra dėl vykstančios polemikos tarp žydų ir lietuvių, dėl turto restitucijos. Dažnas nesusimąsto, jog restitucijos problematika labiau liečia ne žydų tautybės asmenis, o būtent lietuvius. Oficialiai deklaruojame vakarietiškas pažiūras, bet dabartinis mentalitetas vis dar yra stagnacinėje būklėje. Žydų turto restitucija yra lyg lakmuso popierius, kuris parodo mūsų pasirengimą įsiliet į vakarietiškų vertybių veikiamą struktūrą. Apskritai, turėtume atsisakyti skirstymo į MES ir JIE. Tarpkuriu lietuvos piliečiais buvo tiek žydai, tiek lietuviai, tad turto grąžinimo klausime tarp abiejų tautybių turėtume dėti lygybės ženklą ir atsisakyti tokių teiginių kaip, pavyzdžiui, kodėl mes turime jiems (žydams) grąžint turtą, jei mes po sovietų injekcijos tarp savų (lietuvių) to klausimo neišsprendžiam?..

Pamiršau pakomentuoti šį teiginį: "Patys žydukai negirdi, kai jų atsiprašoma." Derėtų atidžiau panagrinėti, kodėl jie negirdi, o tiksliau gal nenori girdėt. Pavyzdžiui: dažnai internetinių "akademikų" gretose bei periodikoje jaučiama dviejų genocidų simterijos teorija (kaip pavyzdį pateikiu) bei plūstantys nebūti kaltinimai. Manyčiau, jog atsiprašymas turi būti įrodytas darbais, o ne vien kalbomis. Taip pat, kaip aiškinti Lileikio bylos vilkinimą. Vienas iš svarbiausių momentų, kuris įrodo tam tikrų žydų tautos atstovų nenorą diskutuot būtų Zuroffo teiginys: "Aš nesakau, KODĖL taip atsitiko, as sakau KAS atsitiko?" Gal šiek tiek netiksli citata, bet esmė būtent tokia.

Būtent. Kalbant apie restituciją, nusikaltėlių išdavimą, kitus opius klausimus negalima kelti tono. Negalima kalbėti apie restituciją kaip kažkokį masinį vienkartinį veiksmą. Reikia taip pat laikytis simetrijos. Sakykim, mano proseneliams priklausė vieno Lietuvos miesto centras su visa Katedra. Dabar ten gyvena daug žmonių, pristatyta mokyklų, kitų visuomeninių pastatų. Ar galiu tikėtis, kad geroji valdžia išmes paskutinius gyventojus? Ne, nes jie, dabar ten gyvenantys, yra labiau verti - per 50 metų daug kas pasikeitė. Ką atgavau? Keletą ha dirvonų už miesto. Galų gale, ar žmonės, toje teritorijoje gyvenę anksčiau turi tas pačias teises kaip ir aš? Jei mane turi tenkinti necivilizuoti dirvonai, tai kodėl tuo pat metu iš namų išvaryti žydai reikalauja būtent tų pačių pastatų? Kodėl jie priešinasi statyboms, kurių vietoje kažkada buvo kapinės? Pagal tokią logiką, daugumoje miestų pėdos nerastum, kur per šimtmečius niekad nebuvo laidojama. Čia vienas aspektas - nei žydai, nei lietuviai negali dėtis "lygesniais". Kitas aspektas, žinau, kad didelė dalis mano giminės turto "nusėdo" pas žydus, tarp jų - ir Izraelyje. Kas būtų, jei visas pasaulis pradėtų reikalauti restitucijos už skirtingais istoriniais periodais išgrobstytą/sunaikintą turtą? Kartais reikia su tuo susitaikyti, galbūt pakanka atsiprašymo, simbolinės kompensacijos. Mano akimis, Izraelio valstybės sukūrimas turėtų būti laikomas tokia restitucijos dalimi. Galbūt dar galime grąžinti keletą simbolinę reikšmę turinčių pastatų, su sąlyga, kad jie taps viešą, istorinę funkciją atliekančiomis įstaigomis. Bet privalome ir aiškiai pasakyti, kad kai kurie reikalavimai yra nerealūs, kad apetitas gerokai per didelis. Tas pats galioja ir dėl nusikaltėlių išdavimo, teisimo, pasmerkimo. Turi būti abipusis bendradarbiavimas. Tai reiškia, kad Izraelis reikalaudamas nuteisti holokausto vykdytojus, pats turi rodyti geranoriškumą ir išduoti nusikaltusius Lietuvos žmonėms.

Dėl "dviejų genocidų simetrijos" sutinku, kad jos nėra. Vyko karas su etniniais valymais, abi pusės kaltos. Tarp visų tautų atstovų pasitaikė nusikaltėlių. Bet negalima taikyti kažkokių statistinių kriterijų - mes nuteisime dešimtadalį, ir jūs dešimtadalį. Arba bendradarbiavimas turi būti atviras ir besąlygiškas, arba nėra jokio bendradarbiavimo. Tuo labiau, reikia kaltinti atskirus asmenis, o ne visą tautą: aš , arba nė viena. To nepripažindami, negalime atvirai kalbėti apie mastą ir žiaurumų bei nuostolių lygį.

žemę, uždarydami kitatikius į getus, susilaukia neapykantos. Ir dar labiau ją įaudrina dėdamiesi viso pasaulio teisuoliais, teisingumo, užuojautos ir pagarbos monopolistais.

Mintys teisingos, jokie apsoliutizmai nera gerai, yra blogu ir zydu.

Sakyčiau geriausi žodžiai visuose šios temos komentaruose.