Atrado dar vieną šiuolaikinių žmonių ir neandertaliečių panašumą – tai „Piterio Peno“ smegenys ()
Daugelis mano, kad žmonėmis mus „paverčia“ ypač didelės smegenys – bet nejaugi tai viskas? Smegenų forma ir jų sudedamųjų dalių (skilčių) formos taip pat gali būti svarbios, skelbia naujas tyrimas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sausio 5 d. žurnale „Nature Ecology & Evolution“ paskelbti tyrimo rezultatai rodo, kad tai, kaip išsivystė skirtingos žmogaus smegenų dalys, skiria mus nuo mūsų giminaičių primatų. Tam tikra prasme mūsų smegenys niekada nesuauga. Šį „Piterio Peno sindromą“ turime tik mes – ir turėjo vieninteliai kiti mūsų giminaičiai: neandertaliečiai.
Šis atradimai leidžia suprasti, kas mus daro žmonėmis – tačiau tuo pačiu dar labiau sumažina bet kokius skirtumus tarp mūsų ir mūsų išnykusių sunkiasvorių pusbrolių.
Smegenų evoliucijos stebėjimas
Žinduolių smegenys turi keturias skirtingas sritis arba skiltis, kurių kiekviena atlieka tam tikras funkcijas. Priekinė skiltis susijusi su samprotavimais ir abstrakčiu mąstymu, momeninė skiltis – su atminties išsaugojimu, pakaušinė skiltis – su regėjimu, o užpakalinė skiltis padeda integruoti jutiminius signalus.
Mokslininkai ėmėsi tyrimo, ar smegenų skiltys evoliucionavo nepriklausomai viena nuo kitos, ar evoliuciniai pokyčiai kurioje nors vienoje skiltyje būtinai susiję su pokyčiais kitose – t. y. ar skilčių evoliucija yra integruota.
Visų pirma, tyrėjai pasakoja norėję sužinoti, kuo žmogaus smegenys šiuo požiūriu gali skirtis nuo kitų primatų.
Vienas iš būdų atsakyti į šį klausimą – išnagrinėti, kaip laikui bėgant keitėsi skirtingų gyvūnų rūšių smegenų skiltys, ir nustatyti, kiek kiekvienos skilties formos pokyčiai koreliuoja su kitų skilčių formos pokyčiais.
Arba galima išmatuoti, kiek smegenų skiltys yra integruotos tarpusavyje, kai gyvūnas skirtingais savo gyvenimo ciklo etapais auga.
Ar formos pokytis vienoje augančių smegenų dalyje koreliuoja su pokyčiais kitose dalyse? Tyrėjai teigia, kad tai gali būti svarbu, nes evoliucijos etapus dažnai galima atsekti per gyvūno vystymąsi. Dažnas pavyzdys – trumpalaikis žiaunų plyšių atsiradimas ankstyvuosiuose žmogaus embrionuose, atspindintis faktą, kad mūsų evoliuciją galima atsekti nuo žuvų.
Mokslininkai pritaikė abu metodus. Pirmoji analizė apėmė šimtų gyvų ir iškastinių primatų (beždžionių ir žmogbeždžionių, taip pat žmonių ir mūsų artimų iškastinių giminaičių) 3D smegenų modelius. Tai leido tyrėjams sudaryti smegenų evoliucijos žemėlapį laike.
Kitą tyrėjų skaitmeninį smegenų duomenų rinkinį sudarė beždžionės ir žmonės skirtingais augimo etapais – tai leido nubraižyti skirtingų rūšių smegenų dalių integraciją joms bręstant. Smegenų modeliai buvo pagrįsti kaukolių kompiuterinėmis tomogramomis. Skaitmeniniu būdu užpildžius smegenų ertmes, mokslininkams nesunkiai pavyko gauti pakankamo tikslumo smegenų formos vaizdą.
Stebinantis rezultatas
Analizės rezultatai nustebino pačius mokslininkus. Stebėdami pokyčius didesnėje laiko atkarpoje dešimtyse primatų rūšių, jie nustatė, kad žmonių smegenų integracijos lygis ypač aukštas – ypač tarp momeninės ir priekinės skilčių.
Tačiau taip pat buvo nustatyta, kad nesame unikalūs. Panašus integracijos lygis tarp šių skilčių buvo ir pas neandertaliečius.
Nagrinėjant formos pokyčius augant, paaiškėjo, kad beždžionių – pavyzdžiui, šimpanzių – integracija tarp smegenų skilčių yra panaši į žmonių, kol jos sulaukia paauglystės. Nuo tada beždžionėse integracija ima sparčiai mažėti, o pas žmones ji tęsiasi iki pat pilnametystės.
Neandertaliečiai buvo išprusę žmonės
Ką visa tai reiškia? Tyrimo rezultatai rodo, kad nuo kitų primatų skiriamės ne tik tuo, kad mūsų smegenys yra didesnės. Skirtingų mūsų smegenų dalių evoliucija yra giliau integruota ir skirtingai nei bet kuris kitas gyvas primatas, mes tai išlaikome iki pat suaugėliško amžiaus.
Didesnis gebėjimas mokytis paprastai siejamas su jaunesniais gyvenimo etapais. Tyrėjai mano, kad šis „Piterio Peno sindromas“ suvaidino svarbų vaidmenį žmogaus intelekto evoliucijoje.
Pasak mokslininkų, yra dar viena svarbi pasekmė. Vis labiau aiškėja, kad neandertaliečiai, ilgą laiką apibūdinti kaip brutalūs buki žmonės, iš tiesų buvo lengvai prisitaikantys, gabūs ir išprusę.
Archeologiniai radiniai ir toliau patvirtina, kad jie buvo išvystę sudėtingas technologijas, pradedant seniausia žinoma virvių ir baigiant deguto gamyba. Neandertaliečių olų piešiniai rodo, kad jie naudojosi sudėtingu simboliniu mąstymu.
Mes ir jie
Naujieji mokslininkų rezultatai dar labiau nutrina bet kokią ribą tarp „mūsų“ ir „jų“. Tačiau daugelis tebėra įsitikinę, kad dėl įgimto intelekto pranašumo mes, žmonės, įgijome konkurencinį pranašumą, kuris leido mums išstumti savo „žemesnius“ pusbrolius į nebūtį.
Yra daugybė priežasčių, kodėl viena žmonių grupė gali dominuoti ar net išnaikinti kitas. Ankstyvieji Vakarų mokslininkai, norėdami paaiškinti europiečių dominavimą pasaulyje, stengėsi identifikuoti kaukolės bruožus, susijusius su „didesniu intelektu“. Žinoma, dabar žinome, kad kaukolės forma su tuo niekaip nesusijusi.
Beje, mes, žmonės, prieš 70 000 metų galėjome patys pavojingai priartėti prie išnykimo – bet ne dėl to, kad nebuvome protingi. O jei būtume išnykę, galbūt neandertaliečių palikuonys šiandien kraipytų galvas bandydami išsiaiškinti, kuo jų „geresnės“ smegenys suteikė jiems pranašumą.
Parengta pagal „The Conversation“.
