Senovės Egipte mumijas darė visai dėl kitos priežasties, nei iki šiol manyta ()
Ekspertai teigia, kad mumifikacija galbūt niekada nebuvo skirta senovės egiptiečių kūnams išsaugoti po mirties – o tai labai prieštarauja paplitusiam supratimui apie šią praktiką.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vis daugiau archeologų teigia, kad mumifikacijos konservacinis poveikis greičiausiai buvo atsitiktinis, ir kaltina ankstyvųjų laikų egiptologus, kad šie, remdamiesi menkais įrodymais, skleidė klaidingą supratimą.
Ekspertai mano, kad iš tikro egiptiečiai savo faraonus norėjo paversti statulomis, religinės reikšmės meno kūriniais.
Šią nuomonę plėtojantys egiptologai teigia, kad Viktorijos laikų mokslininkai, kurie pirmieji tyrinėjo mumijas, padarė išvadą, jog tikslas buvo išsaugoti kūną, nes jie patys žavėjosi pomirtiniu gyvenimu.
Naujasis požiūris leidžia manyti, kad egiptiečiai tikėjo, jog faraonai ir faraonės buvo gyvi dievai, o jų kūnų pavertimas statulomis po mirties buvo būdas atkurti jų teisingą pavidalą.
Tokiu atveju karališkųjų asmenų sarkofaguose randamos auksinės kaukės būtų idealizuotos, į dievus panašios mirusiųjų versijos, o ne tikroviški portretai, teigia šie egiptologai.
Pasak Mančesterio muziejaus Jungtinėje Karalystėje kuratoriaus, vieno žymiausių egiptologų Campbello Price, „tai subtilus, bet labai svarbus skirtumas“.
„Mintis, kurią paveldėjome iš Viktorijos laikų, kad visa tai buvo daroma siekiant išsaugoti mirusį kūną tokį, koks jis buvo gyvenime, nėra teisinga, – sakė C.Price. – Ji ydinga, ir dabar mes manome, kad taip buvo siekiama „nukreipti“ juos dieviškumo link.“
Šis požiūris bus nagrinėjamas būsimoje parodoje „Auksinės Egipto mumijos“, kuri Mančesterio muziejuje atidaroma vasario mėnesį.
Vienas iš argumentų, pagrindžiančių šią teoriją, yra tai, kad kalbant apie kai kurių žymių valdovų mumijas, neatrodo, kad jas būtų stengtasi išsaugoti.
Pavyzdžiui, faraono Tutanchamono kūnas buvo rastas prilipęs prie karsto dugno.
„Skaitant šiuolaikinius pasakojimus, atrodytų, kad mumifikavimas buvo nevykęs, senovės egiptiečiai nežinojo, ką daro, todėl jis nebuvo gerai išsaugotas“, – sakė C.Price. Pagal alternatyvią teoriją, kuriai jis pritaria, „sukurti tikrovišką atvaizdą, atpažįstamą atvaizdą, iš tikrųjų niekada nebuvo siekiama“.
Senovės egiptiečiai statulas laikė dieviškomis.
„Atrodo, kad egzistuoja gyvųjų pasaulis ir žmonės, kurie gyvena savo kasdienį gyvenimą. Ir tada yra vaizdų ir reprezentacijų, statulų, reljefų ir paveikslų pasaulis. Tai ne tik idealizuota Egipto versija – tai dievų atvaizdai“, – sakė C.Price.
Archeologiniai duomenys rodo, kad dievų statulos buvo tepamos aliejais ir kvepalais. Kartais jos taip pat būdavo apvyniojamos lininiais audeklais – todėl gali būti, kad buvo manoma, jog tvarsčiai suteikia tam tikro dieviškumo.
Balzamavimo proceso metu dėdami organus į kanopinius indus (indus, papuoštus dievų galvomis), egiptiečiai, anot C.Price'o, galbūt siekė į juos įlieti dievišką mirusio valdančiojo dvasią, o ne išsaugoti juos pomirtiniam gyvenimui.
Tačiau ne visi sutinka, kad mumifikacijos proceso konservavimo aspektas turėtų būti atmestas.
„Fizinis kūno išsaugojimas buvo nepaprastai svarbus. Dėl to nekyla jokių abejonių“, – sako Jorko universiteto archeologas Stephenas Buckley.
Kai kurios mumijos iš tiesų atrodo kaip statulos – pavyzdžiui, Tutanchamono, Amenhotepo III ir Echnatono.
Tačiau kiti – pavyzdžiui, Tutmozis III, Tutmozis IV, Amenhotepas II ir karalienės Tija – buvo mumifikuoti taip, kad atrodė labiau „miegantys“ – o tai rodo, kad labiau rūpintasi fiziniu kūnu viduje.
Į atvaizdus buvo įtraukti net ir tam tikri netobulumai – „galbūt tam, kad siela galėtų atpažinti save ir taip turėtų „namus“, į kuriuos galėtų periodiškai sugrįžti“, mano archeologas.
S.Buckley pripažįsta, kad mumifikacijos tikslas buvo ne tik išsaugoti, bet jo nuomone, visiškai atmesti šią mumifikacijos paskirtį reikštų „nesuprasti esmės“.
Bet jei C.Price'as teisus, tai kodėl taip ilgai buvo manoma priešingai?
Gali būti, kad dėl to kalti Viktorijos laikų žmonės ir jų idėjos apie pomirtinį gyvenimą.
„Dauguma to, ką mes teigiame apibūdindami senovės Egiptą, yra ne tiek susiję su tuo, kas iš tikrųjų vyko senovės Egipte, kiek su Viktorijos laikų aukštesniosios viduriniosios klasės baltaodžių, barzdotų vyrų prielaidomis, – teigia C.Price'as. – Šios interpretacijos įstrigo ir buvo kartojamos, kartojamos ir kartojamos. Dabar reikia daug ką permąstyti.“
Parengta pagal „ScienceAlert“.
