Kas yra „Mumijos prakeiksmas“, dėl kurio miršta žmonės? Tyrimai atskleidžia paslaptį ()
Kai mirė Kazimieras IV Jogailaitis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, Rusios valdovas ir dvarininkas, niekas net neįsivaizdavo, kad po 500 metų bus atidengtas jo kapas. Tačiau 1973 m. archeologai taip ir padarė, aptikę patogeninį potencialą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Archeologai dažnai susiduria tiek su paprastų žmonių, tiek su elito ir monarchų palaidojimais ir kapavietėmis.
Tačiau tokių vietų atradimas ir tyrinėjimas ne visada yra naudingas ir saugus poelgis. Kartais supuvusios ir tapusios tikra mirtimi visiems gyviesiems mumijos atvirai nepriima savo atradėjų, rašo IFL Science.
„Mumijos prakeiksmas“ yra toks populiarus mitas, kad pagal jį sukurta daugybė filmų, televizijos laidų ir literatūros kūrinių, kuriuose išsamiai aprašoma, kaip mirusieji linki mums pakenkti iš pomirtinio gyvenimo.
Pavyzdžiui, viena iš teorijų apie garsaus britų egiptologo, ekspedicijos, per kurią Hovardas Karteris surado Tutanchamono kapą, vadovo mirties priežastį nėra tokia paprasta.
Manoma, kad vėsiame ir tamsiame Tutanchamono kape buvo Aspergillus, labai paplitusio grybelio, kuris paprastai negali įveikti sveiko žmogaus imuninės sistemos, sporų.
Tačiau į tyrinėtojo organizmą jis pateko įkandus uodui ir galiausiai sukėlė plaučių uždegimą. Grybelis kapavietėse laikomas įprastu reiškiniu, ypač dėl ten vyraujančių sąlygų.
Vėliau ši mirtis sukėlė daugybę siaubų ir legendų apie „Tutanchamono prakeiksmą“ arba „Mumijos prakeiksmą“.
XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje archeologai neturėjo laisvos prieigos prie istorinės reikšmės objektų. Tačiau situacija kardinaliai pasikeitė po trejų metų, kai tuometinis Krokuvos arkivyskupas popiežius Jonas Paulius II suteikė 12 tyrėjų grupei leidimą ištirti Kazimiero liekanas.
Siekdami ištirti kapavietėse klestinčių organizmų ekosistemų pasaulį, autoriai tyrė mėginius, paimtus iš kapinių ir laidojimo koplyčios Lenkijoje. Ekspertai nustatė, kad ore, kurio temperatūra ir drėgmė buvo tinkama grybams augti, yra labai daug pelėsių.
Jų teigimu, kapavietės ore ir paviršiuose buvo labai didelis ir pavojingas grybelių kiekis.
Šių organizmų ilgaamžiškumo ir išlikimo tokiose patalpose įrodymai buvo užfiksuoti nuo 1962 m.
Tada Kairo universiteto biologas Ezzedine'as Taha senovinėse kapavietėse ir užkonservuotuose mumijų audiniuose rado grybelių toksinų įrodymų.
Jis nustatė, kad tais atvejais, kai grybelių sporos patekdavo į žmogaus plaučius, jos sukeldavo aukštą temperatūrą, infekciją ir kvėpavimo takų uždegimą.
Nors Mumijų prakeiksmas gal ir negali susekti kapaviečių plėšikų ir archeologų, panašu, kad grėsmė dėl kriptų ir jose esančio pelėsinio oro turi nemažai tiesos.
