Istorija apie Mariją Antuanetę ir pyragą – kiek ji teisinga? Štai ką sako mokslas ()
Apie nukirsdintąją Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę sklando pasakojimas, kad kai jai buvo pranešta, kad paprasti žmonės badauja, nes neturi duonos, karalienė tik gūžtelėjo pečiais ir patarė: „tai tegul valgo pyragą!“. Tačiau kiek ši istorija istoriškai teisinga?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Trumpas atsakymas į šį klausimą yra toks: tikrai ne. Marija Antuanetė, paskutinioji ikirevoliucinės Prancūzijos karalienė, sužinojusi, kad Paryžiaus valstiečiai yra tokie vargšai, kad negali sau leisti duonos, nesakė „tai tegul valgo pyragą“. Todėl geriau būtų klausti – kodėl mes norime galvoti, kad ji taip pasakė?
Citata buvo šiek tiek perdėta verčiant ją iš prancūzų į anglų kalbą. Iš pradžių buvo teigiama, kad Marija Antuanetė pasakė: „Qu'ils mangent de la brioche“, kas reiškia „tegul jie valgo brijošę“. Nors ši saldinta sviestinė bandelė yra brangesnė už vidutinę bagetę, tačiau vis dėlto tai nėra glajumi apteptas, daugiaaukštis pyragas, kurį, kaip galima įsivaizduoti, turėjo omenyje karalienė.
Vis dėlto šis hiperbolizuotas vertimas nekeičia esmės, bent jau propagandiniu požiūriu – jis vis dar rodo, kad Prancūzijos karalienė buvo arogantiška ir nesiskaitė su darbininkų klase. Valdant tokiems beširdžiams aristokratams, vidutinio Prancūzijos piliečio padėtis niekada nepagerės! Tegyvuoja revoliucija! Ar ne?
Tačiau citata apie brijošę taip pat yra problemiška – nes nėra jokių patikimų įrodymų, kad karalienė kada nors tai pasakė.
|
„Marija Antuanetė niekada nesakė šių žodžių ar ko nors panašaus, – teigia Claremont Graduate universiteto (JAV) profesorė Denise Maior-Barron, kurios tyrimuose analizuojami šiuolaikiniai Marijos Antuanetės asmenybės vaizdiniai. – Kalbant apie Liudviką, jis matomas visuose filmuose, kuriuose vaizduojama Marija Antuanetė, tačiau vaizduojamas kaip klusnus, apgailėtinas sugyventinis. Iš tiesų tai dar vienas šiurkštus iškraipymas.“
Prancūzijoje netrūko revoliucijų. Pirmoji, 1789 m., Marijai Antuanetei ir jos vyrui Liudvikui XVI baigėsi labai blogai. Šimtmetį po jos šalis blaškėsi tarp monarchijų ir respublikų, o kiekviena pusė, be ginkluotų susirėmimų, kariavo propagandinį karą. Per vieną iš šių vėlesnių revoliucijų, praėjus daug laiko po Marijos Antuanetės egzekucijos, pirmą kartą ir nuskambėjo klaidinga citata.
„Klaidinga citata Marijai Antuanetei buvo priskirta ne XVIII amžiuje, o per Trečiąją Prancūzijos respubliką nuo 1870 m., kai buvo vykdoma kruopšti istorinės praeities rekonstrukcijos programa“, – teigia D. Maior-Barron.
1870-aisiais sėkmingai nuvertę Napoleoną III (po to, kai jis galutinai pralaimėjo karą su Prūsija), respublikonai tęsė ilgalaikę kampaniją, kuria siekė pakenkti Marijos Antuanetės palikimui ir reputacijai.
„Prancūzijos revoliucijos sumanytojai sunaikino Prancūzijos monarchiją, nuolat puldami ir galiausiai sunaikindami svarbiausius jos simbolius – Prancūzijos karalių ir karalienę“, – pasakoja D. Maior-Barron. – Dėl šios priežasties ir išliko „tegul valgo pyragą“ tipo klišės.“
Tačiau šios šimtmetį trukusios pastangos sutepti Mariją Antuanetę buvo skirtos ne tik respublikonų reikalams užtikrinti – jos turėjo ir seksizmo atspalvį: juk karalienės reputacija, regis, nukentėjo kur kas labiau nei jos vyro, kuris iš tikrųjų vadovavo Prancūzijai.
„Prancūzijos revoliucija stengėsi išstumti moteris iš politinės valdžios, – teigia Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) šiuolaikinės istorijos profesorius Robertas Gildea.
Nors Liudvikui XVI sėdint soste moterys toli gražu nebuvo išlaisvintos, teoriškai buvo įmanoma, kad karalių ar kitų svarbių pareigūnų žmonos ir meilužės galėtų turėti valdžią, nors ir neoficialiai. Tačiau revoliucionieriai stengėsi dar labiau išstumti moteris. Marija Antuanetė nebuvo vienintelė moteris, kuri neteko galvos per pirmąjį Prancūzijos perėjimą prie respublikos. „Olympe de Gouges, parašiusi „Moterų ir pilietės teisių deklaraciją“, taip pat buvo giljotinuota“, – sako R. Gildea.
Prancūzijos revoliucijos preambulėje Marija Antuanetė buvo kaltinama, kad turi per daug valdžios savo vyrui, – aiškina R. Gildea. Atsižvelgiant į tai, nesunku suprasti, kaip propagandistai buvo motyvuoti užsiimti Marijos Antuanetės menkinimu, o gandų malūnas aplink jos vardą tikrai suklestėjo pirmosios revoliucijos metu, jai dar esant gyvai.
„Ji buvo kaltinama turėjusi vyrų ir moterų meilužių, ir net incestiniais santykiais su savo sūnumi, – pasakoja mokslininkas.
Tiesą sakant, citata apie „brijošę“ net nebuvo originali ir buvo naudojama prieš kitas kilmingas moteris. Filosofas ir rašytojas Jeanas-Jacques'as Rousseau, kurio kūryba vėliau turėjo įtakos revoliucijai, 1767 m. galbūt pirmasis parašė šią frazę.
„Tegul valgo brijošę“ iš pradžių randama viename iš jo romanų, kuriame jis šią frazę priskyrė vienam iš savo išgalvotų personažų, priklausančių XVIII a. Prancūzijos aristokratijai, teigia D. Maior-Barron.
Tačiau Marijos Antuanetės atveju karalienės šmeižikus galėjo motyvuoti ne tik grynas seksizmas – ji taip pat kėlė labai realią grėsmę respublikonams. Prieš ištekėdama už Liudviko, Marija Antuanetė gimė galingoje Habsburgų Austrijos karališkojoje šeimoje. Kai ginkluoti sukilimai prieš Prancūzijos karūną ėmė įgauti pagreitį, ji parašė savo broliams į tėvynę, kad šie įsiveržtų į Prancūziją ir išgelbėtų monarchiją.
„Kai šios jėgos įsiveržė į Prancūziją, Marija Antuanetė buvo laikoma išdavike“, – aiškina R. Gildea.
Galiausiai Habsburgams nepavyko sustabdyti revoliucijos, Marijai Antuanetei buvo nukirsta galva, o nugalėtojams beliko rašyti istorijos vadovėlius, rašo „Live Science“.
