Hitlerio ekonominis stebuklas: greitkeliai, autarkija, Lebensraum. Kas ir kaip kūrė Trečiojo reicho ekonomiką ()

2025-10-17

Straipsnių serija apie kariaujančių šalių ekonomiką. Bandome suprasti, kokie veiksniai lemia kariaujančios valstybės ekonomikos rodiklių kritimą ar augimą, todėl nusprendėme kreiptis į istorinius pavyzdžius. Pradėsime nuo Trečiojo reicho ekonomikos spartaus augimo reiškinio, kuris nuo pat pradžių buvo orientuotas išskirtinai į pasirengimą dideliam karui.

Dvi jaunos moterys stebi judrų eismą prieš pagrindinę geležinkelio stotį Štutgarte, Vokietija, 1930-ieji.
© PETER CORNELIUS / United Archives/Cornelius / mauritius images via AFP

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kadangi priimta manyti, kad Adolfą Hitlerį į valdžią atvedė būtent didieji Vokietijos pramonininkai, praėjusio amžiaus 50-aisiais ir 60-aisiais buvo išleista daug neomarksistinių veikalų, kurių autoriai bandė įrodyti, kad Ⅲ reicho ekonomiką varė visų pirma kapitalistų interesai. Tačiau jau 70-aisiais istorikai priėjo prie bendros nuomonės: pagrindiniai nacių Vokietijos ekonomikos parametrai buvo tvirtai nulemti jos ideologijos.

Ⅲ reicho ekonominę sistemą sunku klasifikuoti: kai kuriais atžvilgiais jos visiška iracionalumas neleidžia jos vadinti sistema, įsitikinęs britų istorikas, Ⅲ reicho trilogijos autorius Richardas Evansas. Išoriškai Hitlerio ir Geringo ketverių metų planas labai priminė Stalino penkmečius. Tačiau jei SSRS jau 30-ųjų viduryje buvo visiškai įtvirtinta planinė ekonomika, nacių lyderiai nuolat kartodavo, kad Vokietijoje turi išlikti laisvoji rinkos ekonomika – nepaisant to, kad valstybė vis labiau kišosi į rinką, ji nevykdė visiško nacionalizavimo, kaip tai padarė Stalinas.

Tuo tarpu dar prieš ateidami į valdžią naciai suprato, kad jų kariniai tikslai negali būti pasiekti tradicinio kapitalizmo ir politinės demokratijos sąlygomis, todėl ekonomikos srityje veikė metodiškai, nepalikdami atsitiktinumo nė vienos detalės. Apie tai dar 1944 m. parašė finansininkas daktaras Otto Nathan savo darbe „Nacių karo finansai ir bankininkystė“, išleistame Amerikos Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro. Jis įsitikinęs, kad Ⅲ reicho karo ekonomika buvo visiškai išvystyta taikos metu.

„Iki faktinio karo veiksmų pradžios 1939 m. Vokietijoje buvo sukurta nauja ekonominė sistema, kuri buvo koordinuotas valstybės planavimo mechanizmas, integruojantis visus Vokietijos gyvenimo aspektus į sumaniai išvystytą karo ekonomiką“, – rašo Otto Nathan. „Per šešerius metus, praėjusius nuo nacių atėjimo į valdžią iki karo pradžios, nacizmas sukūrė gamybos, paskirstymo ir vartojimo sistemą, kurios negalima priskirti nė vienai iš įprastų kategorijų“.

Tai nebuvo tradicinis kapitalizmas, nes autonominiai rinkos mechanizmai Ⅲ reiche faktiškai neveikė. Tai nebuvo planinė ekonomika tiesiogine prasme, nes nacių vyriausybė iš pradžių nenorėjo valdyti gamybos priemonių ir vykdyti nacionalizacijos. Tačiau tai nebuvo ir socializmas ar komunizmas sovietine prasme: privati nuosavybė ir pelnas nacių Vokietijoje vis dar egzistavo.

„Niekada nesunaikindami jos klasinės prigimties, naciai ekonomikai primetė kompleksinį planavimo mechanizmą, kuriame privati nuosavybė nebuvo eksproprijuota, nacionalinių pajamų paskirstymas liko nepakitęs, o privatūs verslininkai išlaikė kai kurias tradiciniam kapitalizmui būdingas prerogatyvas. Ir visa tai vyko visuomenėje, kurioje viešpatavo negailestinga politinė diktatūra“, – teigia Otto Nathan.

Galbūt būtent ši hibridinė nacių sukurta sistema užtikrino vadinamąjį Hitlerio ekonominį stebuklą, kuris apėmė pergalę prieš nedarbą ir infliaciją, atsisakymą aukso ir valiutos standarto bei bendro gerovės ir gyvenimo lygio padidėjimą. Richardas Evansas kelia klausimą: „Ar būtent tada buvo pasėtos sėklos, iš kurių 50-aisiais metais išaugo Vakarų Vokietijos ekonominis stebuklas?“

„VERSALIO DIKTATO“ REZULTATAS

Tarp istorikų vyrauja nuomonė, kad jei Vokietija nebūtų pralaimėjusi Pirmojo pasaulinio karo ir jai nebūtų buvusios paskirtos Versalio sutarties sankcijos ir reparacijos, XX amžiaus istorija galėjo susiklostyti kitaip. Tačiau dažnai pamirštama paminėti, kad lemiamą vaidmenį Ⅲ reicho, su jo aukštesniosios rasės ir ekspansijos į Rytus idėjomis, sukūrimui Vokietijos teritorijoje taip pat suvaidino legendinis 1929 m. Volstrito krachas, tapęs Didžiosios depresijos pradžia.

ⅩⅨ a. pabaigoje Vokietijos ekonomika buvo dinamiškiausiai besivystanti pasaulyje – ji jau buvo pralenkusi Didžiosios Britanijos ekonomiką, o tokiose srityse kaip elektros ir chemijos pramonė konkuravo net su Amerikos ekonomika. Šalyje vyravo „viduriniosios klasės vertybės, jos kultūra ir elgesio modeliai“, mano Richardas Evansas.

1919 m. Versalio sutartis įpareigojo Vokietiją likviduoti savo povandeninį laivyną ir aviaciją, panaikinti visuotinę karo prievolę, sumažinti sausumos kariuomenės skaičių iki 100 tūkstančių žmonių, atsisakyti ketinimų kurti modernius ginklus (tokius kaip tankai) ir atlyginti Antantės šalims (Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusijos imperija).

Vokietija negalėjo mokėti reparacijų nepadidindama mokesčių, bet nė viena Veimaro Respublikos vyriausybė to nenorėjo daryti, suprasdama gilų visuomenės nepasitenkinimą. Rezultatas buvo sparčiai auganti infliacija: jei 1913 m. JAV doleris kainavo 4 popierines markes, tai 1919 m. pabaigoje – jau 47, 1922 m. viduryje – 493, o tų pačių metų pabaigoje už vieną dolerį buvo duodama 7 tūkstančiai markių. Toliau – dar daugiau: 1923 m. liepos mėn. doleris kainavo 353 tūkstančius markių, tų pačių metų rugpjūčio mėn. – daugiau nei 25 milijonus, 1923 m. gruodžio mėn. – 4 trilijonus. Reparacijas reikėjo mokėti auksu arba prekėmis, bet esant tokiam infliacijos lygiui vokiečiai negalėjo – ir nenorėjo – to daryti.

Jalmaras Schachtos, Reichsbanko prezidentas, kuriam buvo lemta atlikti pagrindinį vaidmenį kuriant Ⅲ reicho ekonomiką, 1927 m. pareiškė: „Versalio diktatas negali būti amžinas dokumentas, nes ne tik jo ekonominės, bet ir dvasinės bei moralinės prielaidos yra klaidingos“.

Vokietijos nuostoliai iš tiesų buvo skaičiuojami ne tik markėmis: ji prarado 13 % savo teritorijos ir apie 10 % gyventojų. Elzasas ir Lotaringija atiteko Prancūzijai, Malmedžio ir Epeno rajonai – Belgijai, Šlezvigas – iš dalies Danijai, Poznanė, dalis Pomeranijos ir Aukštutinės Silezijos – Lenkijai. Dancigas (Gdanskas) buvo paskelbtas laisvu miestu, Memelis (Klaipėda) perduotas Antantės valstybėms ir 1923 m. prijungtas prie Lietuvos. Reino regionas turėjo būti demilitarizuotas.

[EU+Kuponai] Apžvalgininkas sužavėtas. „Galingi pagalbininkai dirbtuvėse ir laboratorijose. Ultragarsiniai valytuvai papuošalams, laikrodžiams, įrankiams, auto detalėms ir kt.“ (Video)

3896 4

Nuostabios kainos

Specialūs kuponai

Iš Europos greitas ir saugus pristatymas

Aukščiausia kokybė

Labai ribotas kiekis

Išsamiau

Bet tai dar ne viskas: Versalio taika iš esmės užbaigė Vokietijos, kaip kolonijinės valstybės, egzistavimą. Jos kolonijos Afrikoje tapo Didžiosios Britanijos, Belgijos ir Portugalijos mandatinėmis teritorijomis. Vokietijai priklausiusios Ramiojo vandenyno salos atiteko Japonijai, Naujoji Gvinėja – Australijai, Samoa salos – Naujoji Zelandijai.

Šalies viduje infliacija suskaldė viduriniąją klasę ir nuteikė vieną grupę prieš kitą, todėl nė viena politinė partija negalėjo jų suvienyti, rašo Richardas Evansas. Istorikas pažymi, kad ne mažiau svarbus Pirmojo pasaulinio karo palikimas Vokietijai buvo viduriniosios klasės moralinė dezorientacija ir žiaurumo kultas, klestėjęs ne tik veteranų organizacijose, bet ir tarp jaunimo, susiskaldžiusio į dvi radikalias stovyklas: revoliucionierius komunistus ir kraštutinius dešiniuosius nacionalistus. 1918, 1919, 1920 ir 1923 m. šalyje vyko kairiųjų ir dešiniųjų sukilimų bandymai. Nuo 1924 iki 1929 m. gatvių kovose žuvo mažiausiai 170 žmonių iš įvairių karinių būrių, o nuo 1930 m. kovo iki 1931 m. kovo gatvių ir aludžių susirėmimuose žuvo ne mažiau kaip 300 žmonių.

Šiame kontekste jau 1923 m. tarp visų dešiniųjų partijų ypač išsiskyrė viena – NSDAP. Nors 1928 m. gegužę naciai, vadovaujami Adolfo Hitlerio, surinko tik šiek tiek daugiau nei 2,5 ％ balsų, iki 1929 m. rudens situacija smarkiai pasikeitė: spalio mėnesį žlugo Volstrito birža, „įtraukdama Vokietiją ir visą pasaulį į gilų ekonominį krizę“, rašo Evansas.

„KAPITALIZMO APOTEOZĖ“

Knygoje „Finansų valdovai. Bankininkai, kurie pakeitė pasaulį“ Liakvatas Ahmadas aprašo šį globalų kolapsą:

„Gamybos apimtys visur mažėjo – JAV ir Vokietijoje, kur krizė buvo labiausiai juntama, jos sumažėjo 40 ％. Pramonės įmonės visame pasaulyje – nuo automobilių gamyklų Detroite iki plieno gamyklų Rūre, nuo šilko fabrikų Lione iki laivų statyklų Tainsaide – buvo uždaromos arba dirbo tik dalinai. Dėl paklausos sumažėjimo įmonės buvo priverstos sumažinti kainas 25 ％. Pramoninių valstybių miestus užplūdo bedarbių minios.

Istorikas Arnoldas Toynbee rašė:

„1931 m. žmonės visame pasaulyje rimtai diskutavo apie galimybę, kad vakarietiška visuomenės sistema gali žlugti ir nustoti funkcionuoti“. O žinomas ekonomistas Johnas Keynes 1931 m. vasarą savo klausytojams Čikagoje sakė: „Šiuo metu mes esame didžiausios šiuolaikinio pasaulio katastrofos, kurią lėmė beveik išskirtinai ekonominiai veiksniai, viršūnėje. Man pranešė, kad Maskvoje šią krizę laiko paskutine, kapitalizmo apogėjumi, ir mano, kad esama visuomenės struktūra jos neišgyvens“.

Vaikas po rinkos uždarymo ieško maisto šiukšlyne. Berlynas, apie 1930 m.
© Collection Roger-Viollet / Roger-Viollet via AFP

Amerikos bankai skubiai atšaukė paskolas, kuriomis po 1924 m. pavyko sustabdyti šuoliuojančią infliaciją ir pradėti Vokietijos ekonomikos atsigavimą. Tai sukėlė grandininę reakciją: Vokietijos bankai atšaukė paskolas Vokietijos įmonėms, o šios buvo priverstos paskelbti bankrotą ir masiškai atleisti darbuotojus. 1931 m. liepos mėn. žlugo trečias pagal dydį Vokietijos bankas – Danatbank, o tai paskatino gyventojus masiškai atsiimti indėlius ir sukėlė kapitalo nutekėjimą iš šalies.

Per dvejus metus po Didžiosios depresijos pradžios apie 6 milijonai vokiečių neteko darbo, o dar milijonai žmonių buvo priversti dirbti ne visą darbo dieną už ne visą atlyginimą. Bedarbystės apdraudimo sistema buvo sugriauta, krizė ištiko ir žemės ūkį, todėl didžioji dalis gyventojų tiesiog liko be pragyvenimo šaltinio.

„1930 m. rugsėjo mėn. rinkimuose naciai, sumaniai pasinaudodami bedarbių baimėmis ir nerimu bei kaltindami dėl Vokietijos sunkios padėties visus iš eilės – sąjungininkus, komunistus, žydus, – surinko beveik 6,5 milijono balsų, padidindami savo atstovavimą Reichstage nuo 12 iki 107 vietų ir tapdami antra pagal dydį parlamentine grupe. Gatvėse nuolat kildavo susirėmimai tarp nacių ir komunistų“, – rašo Liakvatas Ahamedas.

Tuo pačiu metu visuomenėje, apimtoje visiško beviltiškumo, augo komunistų palaikymas, kurie 1932 m. lapkričio mėn. gavo 17 ％ balsų ir 100 vietų Reichstage. Bet tai ir tapo paskutiniu trigeriu: komunistų pažadai sunaikinti kapitalizmą ir sukurti sovietinę Vokietiją taip išgąsdino viduriniosios klasės atstovus, protestantų ūkininkus, pramonės magnatus ir bankininkus, kad jie, vis labiau žavėdamiesi NSDAP idėjomis, ėmė masiškai palikti savo dešiniuosius judėjimus ir jungtis prie nacių.

Didžioji depresija tapo lemiamu XX amžiaus ekonominiu įvykiu, mano Liakvatas Ahamedas: „Nė viena šalis neišvengė jos gniaužtų, daugiau nei dešimt metų pasaulio ekonomika negalėjo atsigauti nuo jos padarinių, ji nuniokojo visus socialinio ir materialinio gyvenimo aspektus ir sugadino visos kartos ateitį. Ji sukėlė masinius neramumus Europoje, pradėjo „negarbingą dešimtmetį“ ir atvedė į valdžią Hitlerį, dėl ko didelė dalis pasaulio buvo įtraukta į Antrąjį pasaulinį karą, kuris pasirodė esąs kur kas baisesnis už Pirmąjį“.

1933 m. sausio 30 d. Veimaro Respublikos prezidentas Paulius von Hindenburgas paskyrė Adolfą Hitlerį Reicho kancleriu.

„Iki 1933 m. liepos mėn. naciai jau buvo beveik visiškai parengę režimo, kuris valdė Vokietiją iki savo pralaimėjimo beveik 12 metų, politiką, – rašo Richardas Evansas. – Jie pašalino atvirą opoziciją visais lygiais, sukūrė vienpartinę valstybę ir koordinavo visas pagrindines Vokietijos visuomenės institucijas.“

AUTOMAGISTRALĖS IR VESTUVIŲ PASKOLOS

Praėjus dviem dienoms po paskyrimo reichskancleriu, 1933 m. vasario 1 d., Hitleris savo pirmojoje radijo kalboje paskelbė, kad pagrindinis jo vyriausybės tikslas – „per ateinančius ketverius metus išgelbėti vokiečių darbininkus nuo masinio ir visuotinio nedarbo“. Jei 1929 m. viduryje darbą turėjo 20 milijonų vokiečių, tai 1933 m. sausio mėn. – tik 11,5 milijono.

Berlynas. Alaus restoranas. Pirmoji 1930-ųjų pusė
© Collection Roger-Viollet / Roger-Viollet via AFP

Dar savo rinkimų programoje NSDAP akcentavo visuomeninių darbų idėją kaip priemonę kovai su nedarbu. Turėta omenyje tokie projektai kaip pelkių nusausinimas, kanalų ir tiltų, mokyklų ir ligoninių statyba. Iki 1933 m. pabaigos vyriausybė tokiems projektams įgyvendinti skyrė iš viso 5 milijonus reichsmarkių.

Tačiau pagrindinis projektas, kuris buvo ir propagandinis, ir skirtas nedarbo mažinimui, tapo naujo tipo kelių – greitkelių – statyba. 1933 m. vasario 11 d. Berlyno tarptautinėje automobilių parodoje Hitleris pareiškė, kad šalies kelių būklė turi tapti pagrindiniu „tautos gerovės“ požymiu.

„Aistringas automobilių mėgėjas Hitleris per rinkimų kampanijas automobiliu apkeliavo visą šalį. Todėl nauji keliai turėjo eiti per vaizdingas vietas. Greitkeliai taip pat atliko rasinę funkciją, priartindami vokiečių vairuotojų sielas prie miškų, kalnų ir laukų jų gimtosios žemės ir išreikšdami nordiškos rasės susižavėjimą nuotykiais, greičiu ir stipriais pojūčiais“, – rašo Richardas Evansas.

Istorikas pasakoja: Hitleris asmeniškai labai domėjosi, kur bus tiesiami greitkeliai, ir nurodė projektus patikėti ne inžinieriams, o architektams. Taip atsirado milžiniški tiltai per upes ir tarpeklius, dvipusio eismo keliai, kertantys kalvas, pylimai ir prakasos į kraštovaizdį, taip pat įvairių rūšių augalai, pasodinti pakelėse. Dėl viso to, Evanso nuomone, Vokietijos greitkeliai tapo „vienu iš nuostabiausių Ⅲ reicho kūrinių“, išlikusių iki mūsų dienų, taip pat leido suteikti darbą šimtams tūkstančių vokiečių vyrų – 1935 m. birželio mėn. kelių tiesimu užsiėmė ne mažiau kaip 125 tūkst. žmonių.

Be to, Hitleris paskelbė apie paramą autosportui ir mokesčių sumažinimą automobilių savininkams. Dėl to nuo 1933 m. kovo iki birželio mėn. automobilių pramonės darbuotojų skaičius Vokietijoje išaugo 40 ％. Iki metų pabaigos automobilių gamyba padvigubėjo, palyginti su 1932 m., o iki 1935 m. – dar kartą padvigubėjo. 1936 m. naujaisiais greitkeliais važinėjo beveik milijonas lengvųjų automobilių.

Automobilis po tiltu greitkelyje Reichsautobahn, Vokietija, 1930-ieji metai
© KARL HEINRICH LAMMEL / United Archives/Lämmel / mauritius images via AFP

Kitas nacių išradimas buvo idėja, kuri tapo 1933 m. birželio 1 d. priimto įstatymo dėl nedarbo mažinimo pagrindu – pašalinti moteris iš darbo rinkos. Ši iniciatyva buvo labai patraukli gyventojams: jaunos poros, ketinančios susituokti, galėjo kreiptis į valstybę dėl beprocentinės paskolos iki tūkstančio reichsmarkių (tai buvo šiek tiek daugiau nei pusė vidutinio metinio darbininko pajamų). Paskola buvo be palūkanų, bet buvo viena sąlyga: nuotaka turėjo palikti darbą iki vestuvių ir negrįžti į darbo rinką, kol paskola nebus grąžinta. Be to, šią valstybės paskolą buvo galima grąžinti po 1 ％ nuo bendros sumos per mėnesį, tai reiškia, kad jos maksimalus terminas galėjo siekti 8,5 metų.

Tą patį mėnesį išleistas papildomas dekretas prie įstatymo sumažino valstybės grąžintiną paskolos sumą ketvirtadaliu už kiekvieną šios poros vaiką. Taigi, turėdama keturis vaikus, pora buvo visiškai atleista nuo paskolos grąžinimo.

„Žinoma, paskolos buvo suteikiamos tik poroms, pripažintoms arijų, – rašo Richardas Evansas. „Norėdami įrodyti, kad turi teisę gauti paskolą, pareiškėjai turėjo praeiti medicininę apžiūrą. Be to, siekiant skatinti gamybą ir įsitikinti, kad pinigai naudojami teisingai, paskolos buvo išduodamos ne grynaisiais pinigais, o vekseliais baldams ir buitinei technikai įsigyti.“

Taip naciai nušovė kelis zuikius: kovojo su nedarbu, skatino vartotojų paklausą, įdiegė visuomenėje rasinio grynumo politiką ir propagavo moterims vienintelį skatinamą gyvenimo būdą – Kinder, Küche, Kirche (vaikai, virtuvė, bažnyčia), kad jos nenustotų gimdyti būsimų reicho kareivių. 1934 m. rugsėjo mėn. nacionalsocialistinių moterų mitinge Hitleris pasakė, kad moterų emancipacijos idėja „buvo žydų intelektualų išradimas“. Ⅲ reiche, paskelbė jis, „vyro pasaulis yra valstybė, moters pasaulis yra jos vyras, jos vaikai ir jos namai“.

Richard Evans nuomone, ši iniciatyva tik pakeitė bendrą nedarbo statistiką, bet neišsprendė problemos, nes moterys iš tikrųjų neužleido vietos darbo rinkoje vyrams, nes vargu ar bedarbis plieno liejikas būtų ėjęs dirbti į audimo fabriką. Be to, dabar kaip dirbantys buvo registruojami ir tie, kurie atliko privalomąją tarnybą, ir tie, kurie dirbo namų ūkyje ir fermose (daugiausia moterys). Taigi Vokietijoje buvo mažiausiai 1,5 milijono „nematomų bedarbių“.

Tačiau 1934 m. oficiali statistika rodė, kad nedarbas sudarė mažiau nei 50 ％ ankstesnių dvejų metų rodiklių, o ilgą laiką darbo neturėjusių vokiečių skaičius sumažėjo 60 ％. 1935 m. bedarbių buvo 2,2 milijono, o 1937 m. – mažiau nei milijonas.

„Hitlerio pasigyrimai, kad jis išspręs nedarbo problemą per ketverius metus, pasiteisino, – rašo istorikas. – Tikėjimas, kad Hitleris tikrai atkūrė Vokietijos ekonomiką, tapo pagrindiniu veiksniu, lėmusiu, kad tauta priėmė jo režimą“.

HJALMARO SCHACHTO SPINDESYS IR SKURDAS

Pirmaisiais savo valdymo metais naciai bandė išsklaidyti verslo sluoksnių nuogąstavimus, duodami suprasti, kad pirmiausia siekia ekonominio stabilumo. Jau 1933 m. kovo 17 d. jie žengė svarbų žingsnį šia linkme: Reichsbanko prezidentu buvo paskirtas Hjalmaras Schachtas, puikus finansininkas su nepriekaištinga reputacija, kuriam Vokietija buvo dėkinga už hiperinfliacijos įveikimą 1923 m. Tai padėjo sukurti tęstinumo jausmą ir įtikinti verslo sluoksnius, kad radikalių ekonominių reformų nenumatoma.

Hjalmaras Schachtas yra toks svarbus Ⅲ reicho ekonomikai, o jo karjera ir likimas yra tokie reikšmingi, kad juos verta aprašyti atskirai. Juk būtent Schachtos buvo Hitlerio ekonominio stebuklo autorius ir iš pradžių mėgavosi fiurerio besąlygišku pasitikėjimu.

„Oficialiuose renginiuose, į kuriuos kiti ministrai ateidavo su uniformomis ir batais, jis visada išsiskirdavo savo pilku civiliniu kostiumu su aukšta balta marškinių apykakle“, – rašo Richardas Evansas. „Lieknas ir išoriškai nepretenzingas, be rėmelių akinius nešiojantis, jis visada atrodė atsiskyręs ir moksliškas, o tai smarkiai kontrastavo su kitų nacių lyderių grubia energija. Jis taip pat smarkiai skyrėsi nuo jų savo kilme.“

Hjalmaras Schachtas baigė politekonomijos studijas Miuncheno universitete, dirbo žurnalistu, mokėsi prancūzų kalbos Paryžiuje ir parašė daktaro disertaciją apie Britanijos ekonomiką. 1930 m. Schahtas atsistatydino iš Reichsbanko prezidento pareigų, nes kategoriškai nesutiko su vadinamojo Jungo plano, antrojo Vokietijos reparacijų mokėjimo plano, kurį vokiečiai patvirtino 1929 m. referendume, nuostatomis. Schahtas reikalavo sumažinti reparacijų mokėjimų dydį ir pakeisti jų terminus.