Po pergalės prieš prancūzus Egipte 1801 m. anglai nutarė nugabenti smėlynuose rastą senovės faraonų obeliską į Londoną. Įgyvendinti sumanymą sutrukdė lėšų stygius. Britų vyriausybė, turėjusi daug išlaidų kare, atsisakė apmokėti obelisko transportavimo išlaidas. Britai jį laikinai pastatė Aleksandrijoje tikėdamiesi jį pargabenti į Londoną. Geresnių laikų teko laukti net 70 metų.
Obeliską egiptologai pavadino „Kleopatros adata“. Gal jis būtų iki šiol stovėjęs Aleksandrijoje, jei ne garsaus chirurgo sero Erasmo Vilsono (1809–1884) labdara. Obeliskui pargabenti jis nepagailėjo maždaug 10 tūkst. svarų sterlingų – tais laikais tai milžiniška pinigų suma.
„Kleopatros adata“ – 28 metrų aukščio akmens monolitas, svėrė daugiau nei 300 tonų. Joks įprastas transportinis laivas netiko tokiam kroviniui gabenti. Teko kurti nepaprastą laivą. Užduotis buvo patikėta anglų inžinieriui Džonui Diksonui. Jis sukonstravo maždaug 40 m ilgio ir 4,5 m skersmens cigaro formos plieninį tuščiavidurį cilindrą. Jame turėjo tilpti obeliskas. Cilindro apačia buvo užpildyta balastu. Korpuso viršuje sumontuotas tiltelis su kabina 9 asmenų įgulai, vairinė ir stiebas burei iškelti.
„Kleopatra“ pavadintas laivas nesirengė plaukti pats. Stiebe iškelta burė galėjo pagelbėti tik avarijos atveju. Ilgame kelyje iki Londono „Kleopatrą“ turėjo vilkti garlaivis „Olga“.
1877 m. rugsėjo 21 d. obeliską gabenančios „Kleopatros“ kapitonas Henris Karteris sukomandavo pradėti kelionę iš Aleksandrijos į Londoną. Paaiškėjo, kad kelionė nebus lengva. Dėl sunkaus krovinio ir balasto apvalus laivo korpusas vos kyšojo vandens paviršiuje. Bangos laisvai ritosi net per tiltelį, kur pasikeisdami budėjo „Kleopatros“ jūreiviai. Garlaivis „Olga“, vilkdamas paskui save geležinį monstrą, judėjo į priekį sraigės greičiu. Kelionė per Viduržemio jūrą iki Gibraltaro užtruko vos ne mėnesį.
Biskajos įlankoje užklupo 12 balų audra. Nepaisant balasto, laivas cilindras siaubingai svyravo, bangos aplaužė ir užliejo įgulos kabiną, vairininkų pastangos laikytis vilkimo kurso buvo bevaisės. „Olgos“ kapitonas per audrą nutarė pasiųsti gelbėjimo valtį, kuri paimtų beviltiškoje padėtyje atsidūrusią „Kleopatros“ įgulą.
Pirmasis bandymas gelbėti „Kleopatros“ jūrininkus baigėsi tragiškai. Didžiulė banga pasiglemžė valtį kartu su 6 jūreiviais. Tikslą pasiekė tik antroji valtis. Ji ne tik pargabeno visus „Kleopatros“ žmones, bet ir atnešė blogą žinią apie pirmosios valties žūtį. „Olgos“ kapitonas nusprendė nukirsti puskilometrio ilgio lyną, kuriuo buvo surištas su „Kleopatra“.
„Olga“ pasiekė Anglijos krantus. Vietoj britų laukiamo obelisko ji atgabeno žinią apie 6 jūreivių žūtį ir pamestą „Kleopatrą“. Po 60 parų britų laivai aptiko bangų ir vėjų nešiojamą, bet audros nepaskandintą „Kleopatrą“. Radinys pirmiausia buvo nuvilktas į Lisaboną, o vėliau nutemptas į Londoną.
Keturis mėnesius trukusios dramatiškos „Kleopatros adatos“ kelionės pabaigą Anglijos sostinė pasitiko saliutuodama patrankų salvėmis ir minios šurmuliu Temzės krantinėse. 1878 m. „Kleopatros adata“ buvo atidengta Viktorijos krantinėje prie Temzės, kur stovi iki šiol, o vienam reisui atlikti statyta „Kleopatra“ nukeliavo į metalo laužą.
