Archeologai atkuria tragišką Varėnos partizanų bunkerio sunaikinimą  (0)

Varėnos rajone archeologinių tyrimų metu buvo rasti Dainavos apygardos partizanų palaikai. Kaip pranešė tyrimus vykdęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), atliekant detalius Partizano Kazimieraičio rinktinės DLK Vytauto tėvūnijos Genio būrio bunkerio tyrimus, netoli jo buvo rasti 1952 m. gegužės 20 d. žuvusių keturių Partizano Kazimieraičio rinktinės partizanų palaikai.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Norėdami apie tai sužinoti daugiau, kalbiname tyrimų koordinatorių, LGGRTC „Gyvosios atminties“ programos vadovą Dalių Žygelį ir detaliuosius archeologinius tyrimus atlikusį archeologą dr. Gintautą Vėlių. - Papasakokite, kas paskatino Genio būrio partizanų bunkerio ir jo aplinkos tyrimus? Dalius Žygelis: Šių metų pavasarį LGGRTC gavo Seimo nario Algio Kašėtos raštą, kad Varėnos rajone, Zervynų–Palkabalių miške, yra partizanų bunkeris, kurį reikėtų ištirti, nes ten turėtų būti užkasti žuvusių partizanų kūnai. Tą vietą jis gerai žinojo, nes, prieš tapdamas Seimo nariu, buvo vienas žymiausių ir labiausiai patyrusių Dainavos partizanų apygardos tyrinėtojų. Beveik tuo pat metu buvo gautas ir vieno iš žuvusių partizanų sesers Marytės Lukoševičiūtės raštas dėl brolio palaikų paieškos ir identifikavimo. Su prašymu rasti žuvusių partizanų palaikus kreipėsi ir Varėnos šaulių kuopa. Gavus šiuos prašymus, atlikau paruošiamąjį darbą. Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) peržiūrėjau kelias bylas ir vienoje jų radau aktą apie 1952 m. gegužės 20 d. įvykius. Jame buvo rašoma, kad tą dieną MGB 2N valdybos agentų smogikų grupė aptiko partizanų bunkerį, kuriame mūšio metu žuvo keturi partizanai. Po mūšio įvyko žuvusiųjų kūnų atpažinimas. Žuvusiųjų vardai surašyti minėtame akte: Vytas Lukoševičius, Vytas Sadauskas, Jonas Pečukonis ir Antanas Česnulevičius. Svarbu yra tai, jog akte buvo pažymėta, kad „kūnai užkasti vietoje“ – ši frazė leido tikėtis rasti partizanų palaikus, todėl pradėjome archeologinius tyrimus. - Ar byloje buvo rašoma, kokiu būdu agentai smogikai aptiko partizanų bunkerį? D.Ž.: Grupės vadas Petras Vaitkus-Genys gegužės 17 d. buvo iškviestas į susitikimą su kitos partizanų grupės vadu, kuris jau prieš tai buvo areštuotas ir MGB metodais priverstas dirbti išvien su agentais smogikais. P.Vaitkus-Genys buvo suimtas ir iš karto apklaustas. Iš tardymo protokolo matyti, kad jis nurodė, kaip atrodo grupės bunkeris, kas jame gyvena, kokia ginkluotė – viskas buvo išsiaiškinta. Tikriausiai buvo naudotos fizinio poveikio priemonės ir neapsieita be psichologinio teroro, kadangi P.Vaitkaus žmona ir trys maži vaikai buvo ištremti į Sibirą. Galbūt jam buvo pažadėta, kad juos grąžins iš Sibiro. Patyręs ir užsigrūdinęs partizanas, kuris nuo 1944 m. iki 1952 m. buvo miške, ne jaunuolis – 1910 m. gimimo – vis dėlto sutiko parodyti, kur yra bunkeris, ir atvedė prie jo agentus smogikus. 1952 m. vasarą juo buvo pasinaudota dar keliose agentų smogikų akcijose, siekiant sunaikinti paskutinius Dzūkijos partizanus, bet tų pačių metų rudenį jam buvo iškelta byla ir 1953 m. sušaudytas. Tam, kad partizanas Genys ateityje galėtų būti agentų smogikų parankinis, jo suėmimas turėjo likti paslaptyje – to negalėjo žinoti aplinkiniai, jokie ryšininkai, net ir stribai. Todėl tuos keturis bunkeryje buvusius partizanus likvidavo, ir, kaip mes manome, net nesiūlė pasiduoti – juos reikėjo tiesiog sunaikinti. Bunkeryje buvo jauni dvidešimtmečiai partizanai, ir kokių nors duomenų saugumiečiai iš jų vargu ar galėjo gauti. Jei kas ir turėjo ryšių su pagrindiniais Dzūkijos partizanų vadais, tai tik grupės vadas, kuris buvo paimtas gyvas. Todėl bunkeryje buvusiems partizanams net nebuvo siūloma pasiduoti ir išeiti gyviems, o iš karto buvo mėtomos granatos. Ne tik ataskaitose minimi granatų sprogimai – tą parodė ir archeologiniai tyrimai. Radome ir granatų žiedų, ir granatų liežuvėlių. - Koks tai buvo bunkeris? D.Ž.: Grupės vadas P.Vaitkus tardymo metu gana detaliai papasakojo, kaip atrodė bunkeris. Įdomu yra tai, kad bunkeris buvo ne užmaskuotas požeminis, o, kaip įvardijama tardymo protokole, specialiai pastatyta žeminė, kurios plotas 9 m2, viršutinė dalis kaip nedidelė 1 metro aukščio samanomis apaugusi aukštuma, kurią sunku išskirti iš aplinkos. Žeminė turėjo du langus-ambrazūras. Jų dydžio nustatyti neįmanoma, galima tik spėlioti, nes bunkeris visiškai sudegė. Kodėl jis sudegė, vėl galima tik spėlioti, bet gaisras buvo didelis, ne lokalus – visos konstrukcijos yra visiškai sudegusios ir išsilydęs net stiklas. - O partizanai? Ar jie sudegė gyvi viduje? Ar pavyko kam nors prasiveržti? D.Ž.: Iš MGB dokumentų galime spręsti, kad partizanai iš karto nežuvo. Yra išlikusi ataskaita Maskvai, Valstybės saugumo ministrui Ignatjevui. Joje rašoma, kad gerai įrengtoje, į dzotą panašioje žeminėje, stipraus susišaudymo metu likviduoti partizanai ir lengvai sužeisti spec. agentai smogikai „Aušra“ ir „Žilvitis“. Akivaizdu, kad partizanai nežuvo į bunkerį įmetus pirmąsias granatas. Ko gero, buvo paleista šūvių serija, o gal ir iš tiesų vyko smarkus susišaudymas, kurio metu kilo gaisras, tačiau ataskaitoje apie tai nedetalizuojama. Tai viskas, kas mums buvo žinoma iki pradedant archeologinius tyrimus. - Dėl archeologinių tyrimų atlikimo buvo kreiptasi į jau turintį patirties dr. Gintautą Vėlių? Gintautas Vėlius: Taip, tai – jau trečias bunkeris, kurį tyrėme bendradarbiaudami su LGGRTC. Šis bunkeris skyrėsi nuo Mėnaičiuose ir Balandiškyje kasinėtų tuo, kad buvo įrengtas miške, atviroje teritorijoje, o ne sodyboje, po pastatu. Be to, kitokia bunkerio konstrukcija – antžeminio pobūdžio. Ir pats bunkerio likimas kitoks. Jeigu anksčiau minėti bunkeriai nebuvo šturmuojami ir juos slėpdami užpylė patys šeimininkai, tai šiuo atveju bunkeris buvo sunaikintas puolimo metu. Istorija padiktavo ir pačią archeologinių tyrimų metodologiją. Archeologiniais tyrimais buvo stengiamasi nustatyti puolimo eigą, kiek yra teisingos kagėbistų ataskaitos, kiek jos išpūstos giriantis Maskvai ir pabandyti atsakyti į klausimą, kaipgi iš tiesų klostėsi tragiški tos dienos įvykiai. - Ar pavojinga kasinėti bunkerius? G.V.: Taip. Nors šiuo atveju po gaisro viskas turėjo būti sudegę ir susprogę, bet ką gali žinoti... Tačiau juk kasame ne kastuvais. Šiuo atveju tyrinėjome apie mėnesį, valėme mentelėmis, viską reikėjo persijoti. Metodika taikoma lygiai tokia pati, kaip kasinėjant priešistorinį objektą, tarkim, viduramžių sodybą. - Nuo ko pradėjote archeologinius tyrimus? G.V.: Iš pradžių, naudodami metalo detektorius, tyrėme gan didelę teritoriją aplink bunkerį. Tikėjomės surinkti puolimo metu paliktas šovinių tūteles, galbūt aptikti granatų žiedus – visa tai, kas susiję su bunkerio aplinka. Jau tyrimo aplink bunkerį rezultatai parodė, kad būta stipraus puolimo, lokalizuotos bent kelios vietos, kuriose stovėjo šauliai, ten buvo didžiuma šovinių tūtelių. Jų surinkta ne viena dešimtis. D.Ž.: Reikėtų paminėti, kad mūšis buvo artimas. Apėjome teritoriją 150 metrų spinduliu tikėdamiesi, kad buvo tolimas šaudymas. Nereikėtų pamiršti, kad tuo metu bunkeris buvo jaunuolyne, matomas tik iš gan arti.

- Nejaugi per tiek metų išliko tūtelės?

G.V.: Tūtelės buvo rastos po miško paklote. Sprendžiant iš jų aiškėja, kad naudoti įvairūs ginklai: ir automatiniai, ir ne. Leistos signalinės raketos, bent keturios. Galbūt jos buvo naudotos bandant padegti bunkerį, o gal signalizavo apie operacijos pradžią ar pabaigą – sunku pasakyti.

Kasinėjant ne tik bunkerio erdvę, bet ir didesnę perkasą, konstatuota, kad po puolimo sudegusio bunkerio turinys buvo išmestas į paviršių. Matyt, ieškota ne tik kūnų, ginklų, bet ir kitų daiktų, kadangi tai buvo reikalinga MGB ataskaitai.

D.Ž.: Minėtoje ataskaitoje išvardyta tai, ką rado saugumiečiai. Visų pirma daug ginklų (keturi automatai, penki šautuvai, trys pistoletai ir šešios dėtuvės), kurie netinkami naudoti, nes jų medinės dalys pažeistos gaisro, o metalinės – sprogimų. Toliau ataskaitoje įvardijamas rastas audinys – 30 metrų (50 proc. netinkamas), 29 pakeliai kavos. Beje, nors saugumiečiai surinko daug ginklų, bet ne viską. Mes suradome dar vieną pistoletą ir dar vieną šovinių dėtuvę.

G.V.: Kalbant apie tyrimų specifiką, galima pasakyti, kad tyrimai buvo ilgi ir sudėtingi: visos bunkerio medinės konstrukcijos sudegė, jis buvo visas išrinktas ir išmestas į paviršių po puolimo, paskui viskas buvo sumesta atgal ir užpilta storu, maždaug 1,5 metro smėlio sluoksniu. Detalesnės bunkerio rekonstrukcijos galimybė iš karto atkrenta. Nesuardytas radome tik gan gerai išlikusias visai suanglėjusias grindis. Tai rodo, kad ugnis buvo pasiekusi kiekvieną bunkerio kampelį. Nustatėme lentų ilgį, plotį ir storį. Paaiškėjo, kad bunkeris, kaip ir minima ataskaitoje, tikrai buvo 3x3 metrų dydžio. Pagal išsibarsčiusias stiklo šukes ir langų rėmelių detales nustatėme tikslias vietas, kur buvo dvi šaudymo angos. Išsiaiškinome durų vietą, įėjimo į bunkerį pobūdį.

Būtent ties langeliais ir durimis aptikti trys užpuolikų į bunkerį įmestų granatų žiedai. Pagal atramas, buvusias įleistas į bunkerio grindis, bandysime rekonstruoti, kur, kokiose vietose buvo gultai. Pagal radinių aptikimo vietą galime pasakyti, kur kokie daiktai puolimo metu buvo: galbūt viename bunkerio kampe kabėjo partizanų švarkai, kadangi tenai buvo aptiktos sagos su Vyčiu (patys drabužiai sudegė), kitoje vietoje radome daugiau daiktų, susijusių su virtuve ir jos reikmenimis (keptuvė, tarka, peiliai, šakutės, lėkščių šukės) – tai rodo, kad bunkeryje buvo ir tam skirta erdvė.

Radiniai gan detaliai iliustruoja partizanų gyvenseną ir buitį. Aptikome ir šildymo sistemos elementų – krosnelės korpuso, kojelių ir kamino detalių. Buvo ir tokių daiktų, kokių archeologas retai kada tikisi rasti – knyga. Toks gaisras, karštis, atrodo, kaip galėjo išlikti knyga, bet apdegė tik viršeliai ir dalis puslapių, o vidus negavo deguonies ir kažkiek puslapių bei teksto išliko. Kol kas neturėjome galimybės perskaityti, bet vėliau analizuosime knygos turinį.

- Ar pagal matmenis negalėtų būti maldaknygė?

D.Ž.: Ne, knyga didoka, standartinio dydžio. Nors Biblija gali būti. Baimindamiesi pažeisti knygą, kol kas nebandėme jos vartyti, tačiau vėliau atliksime išsamius tyrimus.

G.V.: Kad partizanai buvo pamaldūs, rodo rastas rožinis. Jis taip pat buvo apdegęs, bet, matyt, laikytas kišenėje ar kur nors kitur, todėl išliko.

Iš viso rasta daugiau kaip 800 radinių, neskaičiuojant architektūrinių detalių – vinių. Daugiausia rasta kulkų ir jų tūtelių. Daugelio šovinių partizanai nespėjo panaudoti, jų tūtelės aptiktos susproginėjusios nuo karščio bunkerio viduje. Surasta daug sagų, sagčių, grandžių ir kitų uniformų detalių. Gan daug aptikta radijo imtuvo akumuliatorių.

Dalis radinių iliustruoja ne tiek karo realijas, kiek žmonių kasdienio gyvenimo istoriją: tarkim, žibalinė lempa, siūlų ritės, pieštukai, jų fragmentai, žiogeliai, kiti daiktai, – tiesiog visa tai, ką galima rasti bet kurioje to meto sodyboje. Tai buvo daiktai, reikalingi žiemą vasarą gyvenant tokiomis sąlygomis. 

Šalia vienos bunkerio sienų, greta įėjimo, partizanai buvo išsikasę 2x2 metrų dydžio duobę, kurios dugnas buvo grįstas lentomis, o prie vienos sienelių įrengtas suoliukas. Matyt, įduba prie įėjimo buvo tam, kad kiekvieną kartą einant į lauką kad ir parūkyti (po suoliuku aptikome cigarečių kandiklį) nereikėtų galvos per aukštai iškišti.

- Kas dabar laukia tų radinių?

G.V.: Iš pradžių juos reikėtų sutvarkyti, aprašyti, nufotografuoti, kokie jie yra iki restauravimo. Kai kuriems neaiškiems daiktams reikės daryti rentgeno nuotraukas, o vėliau restauratoriai nuspręs, kuriuos iš jų įmanoma išgelbėti.

D.Ž.: Pasitarsime su Genocido aukų muziejaus darbuotojais ir nuspręsime, ką būtų prasminga įtraukti į eksponatų sąrašus – tiems radiniams skirsime ypatingą dėmesį. Pvz., jau minėtą knygą reikėtų konservuoti ir išsiaiškinti jos turinį. Yra ir kitų įdomių radinių – Čenstakavos Dievo Motinos medalėlis, skirtas 1830 ir 1863 metų sukilimams paminėti, puodelis iš artilerijos sviedinio, skautų ženkliukas ir žalvarinė kokarda su Vyčiu.

- O ar radote žuvusių partizanų palaikus?

G.V.: Pačiame bunkeryje žuvusiųjų palaikų mes neaptikome, tik tris nedidelius apdegusių kaulų (skruostikaulio, žastikaulio) fragmentus. Galime daryti išvadą, kad tai galėjo būti sprogimų metu nuplėštos kūnų dalys. Nusprendėme tuo neapsiriboti ir patikrinti bunkerio aplinką. Radome keletą žemės įdubimų, kurie akivaizdžiai yra ne gamtos darinys, o žmogaus rankų darbas. Išsiaiškinę su girininkijos atstovais, kad tai – ne jų veiklos padariniai, porą įtartinų vietų nusprendėme patikrinti. Vienoje jų, esančioje apie 15 metrų į Šiaurę nuo bunkerio, atsidengė maždaug metro pločio ir dviejų metrų ilgio duobės kontūrai.

Pamatėme, kad toje vietoje buvo kasta maždaug kapo duobės matmenis atitinkanti duobė, ir galų gale pavyko aptikti pirmuosius žuvusiųjų kaulus. Bėda ta, kad nė vienas iš jų negulėjo anatomine tvarka, t. y. atskiri šonkauliai, kūno dalių kauleliai... Aišku, galėjo būti sumestos atskiros granatų sprogimų suniokotų kūnų dalys, be to, kūnai turėjo būti labai apdegę. Anot vietos gyventojų liudijimų, kurį laiką po šio įvykio miške mėtydavosi žvėrių ištampyti žmonių kaulai. Taigi žuvusiųjų kūnai buvo užkasti gana negiliai ir miško žvėrys padarė savo juodą darbą.

Kitą dieną tyrimus pratęsėme su Varėnos prokuratūros atstovais. Kasėme gilyn, radome dar nemažai pavienių kaulų, kurie priskirtini mažiausiai dviem individams. Ir tik pačiame duobės dugne aptikome beveik sveikus vieno asmens griaučius. Kūnas įmestas į duobę nepagarbiai, veidu žemyn, kas yra akivaizdus MGB braižas. Prie palaikų radome svarbų radinį – sagą su Vyčiu. 

Šis atvejis turbūt pirmas istorijoje, kai kryptingų archeologinių tyrimų ir paieškų metu, kompleksiškai naudojant archyvinę medžiagą ir liudininkų prisiminimus, buvo rasti partizanų palaikai.

- Bet, kaip suprantu, tyrimo darbai dar nebaigti?

G.V.: Archeologiniais kasinėjimais darbas tikrai dar nesibaigia. Tęsis kabinetiniai darbai: radinių tvarkymas, ataskaitų rašymas ir brėžinių braižymas. Tai – kruopštus darbas, reikalaujantis ne mažiau laiko nei kasinėjimai. Teks konsultuotis su karo istorikais, teismo medicinos ekspertais. Ekshumuojant kūnus buvo surastos trys kulkos krūtinės srityje. Dabar laukiame teismo medicinos prof. Rimanto Jankausko partizanų palaikų tyrimo išvadų. Galutinė tyrinėjimų ataskaita bus parengta prieš Kalėdas.

- Ar planuojate daugiau archeologinių tyrimų Laisvės kovų vietose?

D.Ž.: Ką tik baigėme tyrimus buvusio Dusetų stribyno kieme. Nors dar anksti vertinti, bet gali būti, kad radome keturių „Audros“ būrio partizanų palaikus.

Agentai-smogikai – kgb „išradimas“

Agentas-smogikas – valstybės saugumo organų agentas, vykdantis specialias užduotis, kuriose naudojamos kovinės priemonės. A.-s. verbuojami paprastai iš sovietinių patriotų, dėl idėjinių paskatų pasiryžusių imtis ryžtingų veiksmų, susijusių su pavojumi gyvybei, turinčių atitinkamų galimybių ir būtinų asmeninių savybių. Kaip A.-s. taip pat gali būti naudojami KGB organų sučiupti ir užverbuoti priešininko diversinių-žvalgybinių grupių ir nacionalistinių gaujų dalyviai. 1940–1950 m.

Vakarų Ukrainos ir Pabaltijo teritorijose a.-s. paprastai verbuodavo iš nacionalistinio pogrindžio dalyvių. Kai tai daryti tikslinga, a.-s. suburiami į agentūrines-kovines grupes. A.-s. tarnauja kaip KGB kontržvalgybos padalinių rezervas kovai su priešininko diversinėmis-žvalgybinėmis grupėmis ir nacionalistinėmis gaujomis ypatingu periodu arba karo metu.

Kontržvalgybos žodynas, Maskva. 1972. Redaktoriai L.V.Kalenskaja, J.I.Smirnovas, psl. 6–7.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Atgimimas
Autoriai: Vilma Juozevičiūtė
(3)
(0)
(3)

Komentarai (0)