Jau daugiau kaip dešimt metų praėjo nuo to laiko, kai JAV kariuomenė atsisakė paskutinės „Peacekeeper“ raketos.

Tačiau pulkininkas leitenantas Peteris Aguirre`as vis dar mena priplėkusį karinių dažų ir užsistovėjusio oro kvapą, kuris supdavo jį per ilgus budėjimus vienoje iš raketų kovinės parengties būstinių, įkurtų po F. E. Warreno oro pajėgų baze netoli Vajomingo Šajeno miesto.

P. Aguirre`o darbo diena prasidėdavo nuo nusileidimo 30 metrų po žeme – tai kelionė, kurią netrukus galės patirti visi lankytojai, rašo smithsonianmag.com. JAV oro pajėgų ir Vajomingo valstijos pareigūnai dabar stengiasi užfiksuoti kiekvieną detalę vienintelėje likusioje „Peacekeeper“ raketų paleidimo komplekse „Quebec – 01“ – Šaltojo karo tvirtovėje su šiurpia praeitimi.

„Sunku perteikti tą jausmą, kuris apima apačioje, tačiau tai daug kuo primena buvimą povandeniniame laive“, - P. Aguirre`as pasakojo svetainei smithsonianmag.com. – Tų garsų ir kvapų neįmanoma pamiršti“.

P. Aguirre`as ir 400-osios raketų eskadrilės narių komanda prižiūrėjo balistines raketas „Peacekeeper“, kurios kadaise buvo galingiausi JAV oro pajėgų ginklai, ir buvo atsakingi už šių raketų detonavimą, jei iškiltų tokia būtinybė (laimė, ji niekada neiškilo).

Raketų „Peacekeeper“, apginkluotų dešimčia kovinių galvučių, ilgis siekė 71 pėdą (21,6 m), o svoris – 88 tonas. Raketos, galinčios nuskrieti maždaug 6 tūkst. mylių (9600 km), buvo aiškus įspėjimas Sovietų sąjungai, kad Jungtinės Valstijos bet kuriuo momentu yra pasirengusios visuotiniam branduoliniam karui.

Užduotis stebėti raketas iš pradžių gali skambėti kaip paprastas darbas, tačiau jį lydėjo daugybė pavojų. Nors požeminę bazę saugojo masyvios plieninės durys ir betonas, visuomet egzistavo galimybė, kad paleidimo metu kažkas įvyks ne taip.

Kad sumažintų pavojaus tikimybę, kariuomenė kiekviename bunkeryje įrengė avarinį tunelį ir raketų prižiūrėtojams pareiškė, kad blogiausiu atveju jie galės išsikasti į paviršių kastuvais.

Šaltojo karo metais ši bazė buvo laikoma JAV karinių oro pajėgų branduolinio arsenalo epicentru – čia nuo 1986 iki 2005 metų buvo saugomos galingiausios ir moderniausios amerikiečių raketos.

Raketų „Peacekeeper“ galiausiai buvo atsisakyta pagal dvišalę Strateginių ginklų mažinimo sutartį (Strategic Arms Reduction Treaty, START II Treaty). Per dešimt metų nuo 2005-ųjų oro pajėgos iš šios bazės išgabeno visas branduolines galvutes ir raketų komponentus, likusias raketų šachtas užpylė cementu ir atjungė požeminius įspėjimo įrengimus.

Dabar kariškiai stengiasi atkurti ir rekonstruoti darbo „Quebec - 01“ patirtį, pradedant nuo 30 m važiavimo liftu po žeme ir baigiant masyviomis 1,2 m pločio durimis, kurios turėjo apsaugoti kariškius raketos sprogimo atveju.

Šiuo metu darbininkai vėl montuoja atgal visą įrangą, kuri kadaise buvo bazėje „Quebec – 01“, kai ji funkcionavo visu pajėgumu (žinoma, išskyrus pačias raketas). Jeigu viskas vyks pagal planą, karinės oro pajėgos šią vietą 2017 metais perleis Vajomingo valstijos parkų ir kultūrinių išteklių agentūrai.

Tikimasi, kad bazė savo duris lankytojams atvers 2019 metais. Nors ekskursijų planai vis dar rengiami, manoma, kad lankytojai galės nusileisti į „Quebec – 01“ ir bus lydimi gidų, kuriais dirbs buvę raketų prižiūrėtojai.

„Šaltasis karas buvo milžiniška JAV istorijos dalis, ypač Kūdikių bumo kartai, kuri gyveno jo metu, - smithsonianmag.com sakė Vajomingo valstijos parkų ir kultūrinių išteklių agentūros direktorius Milwardas Simpsonas. – Visuomenę vis labiau domina branduolinis turizmas, ir labai svarbu, kad mes išsaugotume šią istoriją, ypač turint galvoje, kad „Peacekeeper“ buvo viena iš veiksnių, padėjusių nutraukti Šaltąjį karą“.

Nors už Šaltojo karo pabaigą nėra atsakingos vien tik raketos „Peacekeeper“ (prie to prisidėjo tokie įvykiai kaip Berlyno sienos griuvimas ir Sovietų bloko subyrėjimas), jos buvo pasitelktos prie šalių derybų stalo.

Karinių oro pajėgų vado pavaduotojas Ronaldas Sega kartą sakė, kad šie ginklai „buvo puikiai stabilizuojanti jėga vis nestabilesniame pasaulyje“.

Tačiau „Peacekeeper“ šlovės laikmetis ilgai neužsitęsė: šiuos ginklus visose Jungtinėse Valstijose galiausiai pakeitė raketos „RV Minuteman III“, prie kurių buvo pereita pagal dabartinę JAV karinių oro pajėgų tarpžemyninių balistinių raketų (ICBM) programą.

Kai bus galutinai atidaryta, „Quebec – 01“ prisijungs prie kitų išsaugotų raketų muziejų, įskaitant Ronaldo Reagano raketų „Minuteman“ vietovę Šiaurės Dakotoje, Raketų „Minuteman“ nacionalinę istorinę vietovę Pietų Dakotoje ir Raketų parką Veldo apygardoje už Kolorado Grylio miesto.

Be to, pačią (deaktyvuotą) raketą „Peacekeeper“ galima išvysti JAV karinių oro pajėgų nacionaliniame muziejuje netoli Ohajo valstijos Deitono miesto.

Kai kam idėja lankytis bazėje, kur kadaise buvo laikomi branduoliniai ginklai, gali atrodyti pavojinga, tačiau šios bazės 90-osios civilinės inžinerijos eskadrilės kultūrinių išteklių vadovas Travisas Beckwithas teigia, kad vyriausybė atliks aplinkosaugos tyrimus, kad užtikrintų, jog ši vieta yra saugi lankytojams. Iki šiol jokių branduolinio užterštumo ženklų dirvožemyje nerasta.

„Siekiame, kad tokie tyrimai būtų nedelsiant atlikti, - sakė T. Beckwithas. – Galimas užterštumas yra mūsų pagrindinis rūpestis“.

Kadangi raketos buvo gaminamos kitoje vietoje, o uždarose bazės patalpose jų priežiūrai niekada nebuvo naudojami stiprūs tirpikliai, kariuomenė šiuo metu tik siekia pašalinti asbestą, švino turinčius dažus ir kitus teršalus, kurie būdavo naudojami senuose statybų projektuose.

Duris lankytojams atvėrusioje bazėje nebus jokių tikros ginkluotės pėdsakų. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to nukentės jos autentiškumas.

„Mažai žmonių pasaulyje gali pasigirti, kad jiems teko lankytis požeminėje raketų kovinės parengties bazėje, - sakė M. Simpsonas. – Netrukus „Quebec – 01“ lankytojai galės išvysti šią vietą raketų prižiūrėtojų akimis, baigiant sprogimo durų grafičiais, kuriuos jie paliko po savęs“.

Kaip ir naikintuvų pilotai, kurie karo metais savo lėktuvus papuošdavo vadinamu „nosies menu“, raketų prižiūrėtojai kovinės parengties patalpoje, arba „kapsulėje“, paliko savo pačių neištrinamų ženklų.

M. Simpsonas per naujausią apžiūrą ypač atkreipė dėmesį į vieną piešinį, vaizduojantį picos dėžę su žodžiais „garantuojama per 30 minučių ar greičiau“ – tai užuomina į laiką, per kurį „Peacekeeper“ turėdavo pasiekti savo taikinį už Atlanto.

Ši patirtis paliko žymes ir patiems raketininkams. P. Aguirre`as vis dar pamena, kaip dirbo per rugsėjo 11-ąją – tai buvo vienintelis kartas, kai pamanė, kad reikės paleisti raketą. „Kai tai įvyko, miegojau kaip negyvas, ir mano pavaduotojas mane pažadino, - pasakojo jis. – Nežinojau, kas dabar bus, ir iš visų momentų mano gyvenime šis buvo pats baisiausias“.

Dabar, kai iš bazės buvo išvežtos visos branduolinės raketos, P. Aguirre`as pradėjo dirbti 214-ųjų specialiosios paskirties pajėgų operacijų vadovu. Tačiau raketų bazėje praleisti miestai įsirėžė jam į atmintį.

„Man tai buvo labai siurrealistinis momentas, - teigė P. Aguirre`as, neseniai vėl apsilankęs šioje bazėje. – Keista žinoti, kad žmonės leisis čia į ekskursijas. Kita vertus, puiku, kad šalis suteiks galimybę aplankyti istorinę vietą“.

Atsidūrus 30 m po žeme ir apsuptam ginkluotės valdymo pultų, karinių daiktų bei įspėjimo sistemų, gali būti sunku patikėti, kad Šaltasis karas tikrai baigėsi.

Komentarai (0)