Leonardo Di Caprio Oskarą atnešęs vaidmuo paremtas ištiso epo verta istorija. Hugh Glassas, pėdsekys, medžiotojas ir prekiautojas gyvūnų kailiais buvo realus asmuo, išgyvenęs akistatą su lokiu ir savo bendražygių paliktas mirti Pietų Dakotos miškuose.

Nors ir nėra patvirtintų duomenų, kaip iš tiesų viskas nutiko, siūlome jums detalią istoriją, kas buvo Hugh ir kodėl jo istorija Leonardo atnešė taip ilgai lauktą „Oskarą“.

Tapo Amerikos mitu

Pamačius Glassą po akistatos su žvėrimi, buvo aišku, kad jo dienos suskaičiuotos. Su juo keliavusiems vyrams užteko pažvelgti į tai, ką su jo kūnu padarė 3 colių ilgio grizlės nagai. Per visur besiliejantį kraują švietė išmėsinėtas skalpas, veidas, krūtinė, rankos ir plaštakos, kiaurai perkąstas petis.

Jam kvėpuojant gerklėje gurguliavo kraujas. Vienintelis patyrusius medžiotojus nustebinęs dalykas buvo tai, kad Glassas apskritai dar kvėpavo. Kartu su majoro Andrew Henrio būriu jis 1823 m. vasarą kovojo su Misūrio aukštupio indėnų gentimis dėl bebrų kailių medžioklės vietų, tad jo ištvermė jų nestebino. Tačiau niekas iš šių vyrų nebūtų įtaręs, kad Glassas taps herojumi, o jo išgyvenimo istorija – Amerikos mitu. Matydami jį sumaitotą visi mane, kad jam jau paskutinioji.

Ekspedicija ir taip buvo patyrusi didžiulių nuostolių. 17 vyrų pribaigė indėnai, su kuriais jie kovojo dėl medžioklės plotų. Arikara genties indėnų atakos privertė ekspediciją trauktis nuo Misūrio upės ir laiveliais irtis į vakarus link Didžiosios upės slėnio.

Besibaigiant vasarai likusi saujelė vyrų tebesigydė mūšiuose gautas žaizdas, tarp jų ir senis Glassas, tačiau jo sužalojimai buvo niekis palyginus su tuo, ką jam padarė grizlė. Tarp vyrų jis išties buvo senas, gerokai peržengęs trečią dešimtį, ir tinkantis į tėvus tokiems berniūkščiams kaip Jimas Bridgeris, vos antrus metus medžiojančiam kailinius žvėrelius. Tačiau vyrai seniu jį vadino iš pagarbos – Glassas buvo vienišius, mėgęs elgtis savaip ir neatsižvelgti į kitus. Vis dėlto jo drąsa ir sugebėjimai buvo vertinami, nes jis niekada nesitraukdavo iš kovos.

Glassą apsupusių žmonių grupelėje buvo ne vienas, mąstantis, kad jo mirtis būtų geriausia išeitis. Toks leisgyvis kaip jis kėlė grėsmę jų visų išlikimui. Besitraukdami nuo juos persekiojančių Arikara genties indėnų, jie buvo ypač pažeidžiami.

Majoras Henris įsakė grupelei laikytis kartu kelionėje link Jeloustono upės, šalia kurios buvo kailių prekybos punktas. Jiems reikėjo išlikti nepastebėtiems ir judėti kaip įmanoma greičiau, tačiau naktį užpulti indėnų jie buvo priversti atsišaudyti, taip prarasdami dar daugiau vyrų ir tylos priedangą. Glasso kova su grizle ir jo kančios šauksmai po jos taip pat ne ką gelbėjo. Ekspedicijai ant kulnų lipo nebe vien Arikara gentis – į kovą jungėsi Asiniboinai, Sijai ir Hidatsai, ir net iki tol baltiesiems gan draugiški Siksikai, dar žinomi kaip juodapėdžiai. Grupelei reikėjo kuo skubiau trauktis, jei norėjo išgyventi. Tačiau jie turėjo kliūtį – vos kvėpuojantį mirštantį Glassą.

Prisimindami jo drąsias kovas su puolančiais indėnais, pagalbą slaugant sužeistus bendražygius, vyrai negalėjo jo palikti likimo valiai. Dar daugiau, nepaisant rūsčios išorės, Glassas turėjo sugebėjimų rašyti pakankamai mandagiai ir tinkamu tonu, todėl jo mirštantys bendražygiai perduodavo žinutes, kurios turėtų pasiekti jų šeimas.

Rašydamas laiškus mirusiųjų artimiesiems jis nepamiršdavo paminėti, kad visi jie mirė garbingai ir palydėti maldomis. Todėl sąžinė neleido pasielgti kitaip – bendražygiai savo marškinių atraižomis aptvarstė jo žaizdas ir paliko nakčiai, slapčia tikėdamiesi, kad ryto jis nebesulauks. Bet kaip visi klydo. Pakilus saulei sumaitotas kūnas vis dar kvėpavo.

Paliko mirštantį

Tolesnė istorija suklijuota iš atskirų pasakojimų. Dalį jų, manoma, perdavė pats Glassas, kitą dalį – kailinių žvėrelių medžiotojas Allenas, taip pat dalyvavęs ekspedicijoje. Jo pasakojimu, majoras Henris įsakė iš šakų nupinti neštuvus ir jais gabenti dejuojantį ir kraujuojantį Glassą kartu su visa grupe. Tačiau kelionė tapo nepakeliamai sunki. Po kelių dienų paaiškėjo, kad jie juda per lėtai. Pasiekę nedidelį miškelį su šaltiniu, visiškai netoli Didžiosios upės atšakų, jie turėjo nuspręsti, ką darys toliau, nes tokiu būdu tęsti kelionę buvo tolygu visai grupei pasirinkti mirtį.

Majoras norėjo Glassą palikti miškelyje, kur jam pavyktų atsigauti arba ramiai mirti, bet jis pageidavo dviejų savanorių, kurie liktų ir tinkamai jį palaidotų. Jis nemanė, kad tai užtruks, ir jie spėtų pasivyti visą grupę. Už tai buvo pasiūlytas nemenkas atlygis, vertas kelių mėnesių uždarbio, tačiau nei Allenas, nei joks kitas patyręs medžiotojas nenorėjo rizikuoti savo galva dėl tų pinigų.

Po kelių minučių tylos prabilo du vyrai. Jau minėtas jaunuolis, Jimas Bridgeris, kuriam labai reikėjo pinigų išlaikyti save ir seserį, be to, jam nesvetimas buvo ir jaunatviškas optimizmas ir geraširdiškumas, ir kitas, Johnas S.Fitzgeraldas. Kol vyrai nepersigalvojo, majoras Henris su grupe skubiai juos paliko.

Fitzgeraldas su Bridgeriu liko vieni, kartu su krauju gargaliuojančiu kūnu. Jie negalėjo jam padėti, nebent įlašinti į sumaitotą gerklę vandens ar nuvaikyti muses. Praėjus nakčiai buvo aišku, kad sulig kiekviena valanda jiems vis labiau gresia būti užkluptiems indėnų, sekančių visų jų pėdsakais. Praėjo diena, kita, ir buvo aišku, kad vyrai patys kasasi sau kapą, o jų viltys prisijungti prie nutolusios grupės blėsta.

Fitzgeraldas ėmėsi įtikinėti vaikiną, kad jiems būtina keliauti, nes Glassas vis tiek miršta, tik tai per ilgai trunka. Jie ir taip išbuvo ilgiau nei majoras Henris galėjo tikėtis, už savo pinigus atidirbo, tačiau likdami rizikavo pasekti paskui Glassą. Niekas jų nekaltins, kad gelbėjo savo galvas. Jaunasis Bridgeris nusileido, tačiau Fitzgeraldas norėjo ne vien pinigų, bet ir garbės už savo pokalbį. Buvo sutarta, kad majoras išgirs istoriją apie tai, jog senis Glassas pasimirė ir buvo palaidotas. Tam buvo būtina surinkti jo daiktus – juk kam lavonui reikalingas ginklas, parakas, šaudmenys, peilis ar titnago skiltuvas. Kalnuose neįprasta palikinėti tokį turtą, tad kažkam tikrai kiltų klausimų.

Išgyventi išmokė indėnai

Gal Brigeris ir nesutiko taip apiplėšti vis dar dejuojantį ir kvėpuojantį žmogų, tačiau neturėjo pasirinkimo. Nuvilkę Glasso kūną prie vandens ir pasiėmę jo daiktus, vyrai išėjo vytis savo bendražygių. Visgi, jie neįvertino, kad karščiuojančioje ir sąmonę vis prarandančioje galvoje verda pyktis tokiems bailiams ir vagims kaip jie. Tai nebuvo pirmas kartas, kai Glassas buvo arti mirties, ir jis nesiruošė taip paprastai pasiduoti. Jau buvęs sučiuptas ir kankintas Paunių genties indėnų, stebuklingai išgyvenęs ir susidraugavęs su jų vadu, Glassas žinojo, kad sugeba išgyventi.

Vis prabusdamas nuo karštinės, jis nušliauždavo atsigerti vandens ar sukramtyti kelių buivolo uogų, augančių ant krūmo prie šaltinio. Po kelių dienų jam pavyko akmeniu užmušti ir išskrosti žiemos miegui besiruošiančią ir jau apatišką barškuolę, kurios mėsą jis rijo žalią. Truputį atsigavęs Glassas nusprendė judėti toliau, tačiau pabandęs atsistoti suvokė, kad kojos jo nelaiko.

Kad ir kaip norėjo sekti paskui jį palikusius bendražygius, tai buvo per daug pavojinga. Vienintelis protingas kelias buvo keliauti link Kiowa forto, kuriame buvo prancūzų kailių supirkimo punktas. Tad Glassui beliko šliaužti link upės ir keliauti pasroviui, kur turėtų būti fortas. Ir jis šliaužė, vis prarasdamas sąmonę ir ją vėl atgaudamas, metras po metro, grybšnis po grybšnio.

Nosimi ardamas molį Glassas prisiminė ir tai, kad iš Paunių genties išmoko ten rasti ir maisto. Jis ieškojo valgomų šaknų ir paukščių lizdų su kiaušiniais. Aptikęs bizono griaučius, laužė jų kaulus ir siurbė lauk kaulų čiulpus. Jo nušliaužiami maršrutai ilgėjo, o jis pats neleido sau pagalvoti apie tai, koks tolimas kelias ir atšiauri žiema jo laukia.

Didžiausia jo sėkmė buvo vilkų ruja, sumedžiojusi bizono jauniklį. Nubaidęs vilkus, jis puolė prie gyvulio liekanų – išdraskytos mėsos, kurios dar nespėjo suėsti vilkai. Kelias dienas mitęs kruvina žalia mėsa Glassas pakankamai sustiprėjo, kad galėtų atsistoti abejomis kojomis, tačiau žaizdos nugaroje, kurių jis nepasiekė išsivalyti, buvo aptekusios lervomis, likusios po truputį traukėsi ir gijo.

Palengva judėdamas link Misūrio upės ir Kiowos forto, jis kentėjo žvarbias spalio naktis, ir gal nebūtų pasiekęs savo tikslo, jei nebūtų sutikęs Sijų genties indėnų, kurie jį išgelbėjo, nepaisydami priešiškumo baltiesiems – išvalė jo žaizdas ir nukreipė teisingu keliu forto link. Atsidūręs ten, savo istoriją jis pasakojo paskubomis – prancūzai iš forto išsiuntė pirogą Misūrio aukštupio link, kur tikėjosi atnaujinti kailių prekybą, o Glassas atsidūrė kur kas arčiau Henrio forto prie Jeloustono upės, ir planavo savo kerštą.

Pakeliui link indėnų kaimo, su kuriuo prancūzai planavo atnaujinti prekybą kailiais, Arikara gentis juos užpuolė, išgyveno tik Glassas ir vertėjas, Toissaintas Charbonneau. Vertėjui pavyko išsisukti, nes buvo naudingas, o Glassas per atsitiktinumą buvo išlipęs iš laivelio, kai indėnai netikėtai puolė.

Jam pavyko pasičiupti žirgą ir pasprukti nuo persekiotojų. Jis keliavo Henrio forto link, pakeliui sustojęs mažyčiame Tiltono forte kiek pailsėti. Jo istorija ten buvo sutikta su susižavėjimu, tačiau Glassas neketino sustoti, tad forto gyventojai jį perkėlė per upę, kur mažiau tikėtini buvo nedraugiškų indėnų užpuolimai, ir jam teko kelionę link Jeloustono upės žiočių tęsti pačiam.

Išsigando „prisikėlusio lavono“

Beveik mėnesį jis stūmėsi per kone arktinį šaltį ir pūgas, kol priešais save pamatė Henrio forto sienas. Tačiau kaminai jame nerūko, podėliai buvo tušti, o fortas apleistas – majoras Henris su jo buvusiais bendražygiais buvo pasitraukęs piečiau. Jam beliko sekti iš paskos.

1823-ųjų Glassas pasiekė naują statinį – šalia Jeloustono intako, Bighorno upės suręstus įtvirtinimus. Tačiau jo ten niekas nelaukė – vyrai šiltai tupėjo viduje, gurkšnodami iš bokalų ir palydėdami metus. Jo pasirodymas sukėlė išgąstį – kaip galėjo prisikelti lavonas.

Lavonas, kuris prisistatė seniu Hugh Glassu, taip sukeldamas šurmulį ir daugybę klausimų. Visi džiūgavo jį išvydę, išskyrus vieną – jaunąjį Jimą Bridgerį. Suakmenėjęs iš baimės, jis klausėsi Glasso pasakojimo, o jam priėjus tą istorijos dalį, kad norėdamas atkeršyti jis sukorė šitokį kelią, Bridgeris suvokė, kad jo jau niekas neišgelbės. Vėliau pats Glassas sakė, jog jaunuolio išraiška buvo tokia pasigailėtina, jog jis nesugebėjo nuspausti gaiduko. Kad ir kaip bebūtų, labiausiai Bridgerį nubaudė jo paties sąžinė ir supratimas, kaip siaubingai jis pasielgė.

Tačiau su Johnu Fitzgeraldu buvo kitaip. Vyresnis, klastingesnis, labiau patyręs, jis tikrai nesigailėjo savo poelgio, tačiau Glassui pirmiau reikėjo jį rasti. Ironiška, tačiau kol jis šliaužė link Misūrio aukštupio, Fitzgeraldas su kitais dviem medžiotojais keliavo žemyn ta pačia upe, prasilenkęs su Glassu, ir, ko gero, jau buvo pasiekęs Atkinsono fortą.

Glassui ir vėl teko leistis į kelią. Kartu su keturiais savanoriais vyrais jis patraukė valtimis Misūrio ir Atkinsono forto link. Pakeliui juos užpuolė indėnai, išblaškydami būrį ir palikdami nežinioje, kas išgyveno, o kas žuvo. Glassui pavyko pasislėpti oloje prie pat upės, o du jo bendražygiai buvo nukauti.

Kiti du pavasario pabaigoje sėkmingai pasiekė Atkinsono fortą ir pranešė, kad Glassui ir kitiems nepavyko pasprukti nuo indėnų, bet jie ir vėl suklydo. Glassas, praradęs visus savo ginklus, likęs tik su peiliu ir titnago skiltuvu, vasaros pradžioje sėkmingai pasiekė Kiowos fortą, o iš jo – Atkinsono, ten pasakodamas savo istoriją reikalavo Fitzgeraldo galvos ir savo šautuvo, kurį šis buvo pavogęs. Fitzgeraldą gelbėjo tai, kad jis jau buvo įsirašęs į armiją, o civilis neturėjo teisės žudyti kario. Glassui teko pasitenkinti tuo, kad sutrypė jo reputaciją, atgavo ginklą, o jam simpatizuojantys vyrai suaukojo nemažą sumą pinigų.

Glasso tolesnis gyvenimas anaiptol netapo ramus. Su kita medžiotojų grupe jis patraukė Santa Fe link, toliau gyvendamas laisvą ir nepriklausomą medžiotojo gyvenimą. Galų gale jo gyvenimas baigėsi vėl jį sučiupus indėnams, tiems patiems iš Arikara genties.

Beveik po dešimties metų nuo jo žygio, kartu su dviem kitais medžiotojais Glassas buvo sučiuptas prie Jeloustono upės. Indėnai nujojo mojuodami jo taip brangintu ir saugotu ginklu, o Glassas akis užmerkė kartu su besibaigiančiais tokių klajoklių kaip jis laikais.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Kornelija Dūdaitė

Komentarai (0)