XVII amžiaus šnipai ir slaptieji laiškai: išmonė ir fantazija tiesiog stulbina! (Video) ()
Sąmokslai, karai, pasikėsinimai, slaptoji diplomatija – XVII šimtmetis buvo tikras Europos šnipinėjimo aukso amžius. Svarbų vaidmenį agentūriniame darbe vaidino moterys: joms buvo paprasčiau išsklaidyti priešų įtarumą, ir dar joms nebuvo lygių išradinėjant neįprastus slaptų laiškų šifravimo ir maskavimo būdus. XVII amžiaus moterų-šnipių paslaptis atskleidė olandų istorikė Nadine Akkerman, o dalijasi jomis portalas „lenta.ru“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
N.Akkerman ruošėsi išleisti per Trisdešimtmetį karą austrų ištremto „žiemos karaliaus“ Pfalco kurfiurstro Fridricho V žmonos Elizabeth Stuart (1596–1662) korespondenciją. Laiškus su akivaizdžiai klaidinančia informacija Elizabeth siuntinėjo į Angliją oficialiais kanalais, o tikrasis jos susirašinėjimas vyko per Briuselį – naudojant daugybę visokiausių šifrų, rebusų ir nematomą rašalą.
„Top of Form“
Pasirodo, šiame Belgijos mieste gyveno Europos šnipinėjimo „pilkoji kardinolė“ – grafienė Maria Elisabetha Alexandrina von Thurn und Taxis. Ji vadovavo pašto skyriui ir turėjo dar vieną tarnybą – vadovavo vos ne pirmajam „juodajam kabinetui“ Europoje. Grafienės pavaldiniai atplėšdavo diplomatų ir kitų valstybės veikėjų laiškus, juos nukopijuodavo, iššifruodavo turinį, vėl užklijuodavo ir jau po poros valandų grąžindavo kurjeriams.
N.Akkerman pradėjo ieškoti archyvuose kitų moteriškos giminės atstovių-šnipių pėdsakų. Ir rado. Ten buvo ne tik aristokračių. Verbuodavo moteris, galinčias gauti svarbios informacijos – medicinos seseris, krautuvininkes, rūmų damas ir rūmų merginas aristokrates. Iš esmės kiekvienas, kas turėjo galimybę keliauti po Europą, galėjo būti įpainiotas į vieną ar kitą šnipų tinklą. Netgi vienuolės dalyvaudavo tose intrigose.
Pavesti moterims atlikti delikataus pobūdžio reikalus buvo itin patogu. Pirma, jų paprastai niekuo neįtardavo ir retai teiškratydavo. Antra, jeigu pagautą vyrą-šnipą Anglijoje pakardavo, tai moterys atsipirkdavo trimis mėnesiais kalėjimo baldais apstatytame Londono Tauerio kambaryje.
Galų gale, mažai kas tegalėjo prilygti moterimis išgalvojant naujus būdus slaptai informacijai slėpti ir šifruoti. Drauge su Masačusetso technologijos instituto darbuotojais N.Akkerman nufilmavo visą seriją videofilmų, kuriuose pasidalijo XVII amžiaus šnipinėjimo paslaptimis.
Laiškas kiaušinyje
Nedidelius laiškus moterys-agentės slėpdavo vištų kiaušiniuose. Vieną iš receptų aprašo savo 1644 metų laidos knygoje „Magiae Naturalis“ (Gamtos magija) Giambattista della Porta: išmirkyti kiaušinį acte, kad jo lukštas suminkštėtų, tada peiliu prapjauti lukšte skylę ir pro ją įkišti į vamzdelį susuktą laišką. Norint, kad lukštas vėl sukietėtų, pakanka pamerkti kiaušinį į šaltą vandenį. Kam gali šauti į galvą, kad dokumentas paslėptas pintinėje su kiaušiniais?
Šifras ir raktas
Elizabeth Stuart naudodavosi specialiais šifrais, kurių raktą turėjo ji pati ir jos korespondentai. Jos šifrus paprastai sudarydavo 24 lotyniškos abėcėlės raidės. Pavyzdžiui, „a“ buvo žymima kaip nϗ, „b“ – kaip 07, „с“ – kaip „px“, ir t.t. Dauguma vardų ir žodžių buvo koduojami skaičiais, tarkime Vengrija – 201, Transilvanija – 204, Transilvanijos kunigaikštis – 205. Vaizdo medžiagoje parodytas sero Thomo Roe (Rowe), britų ambasadoriaus Konstantinopolyje laiško iššifravimo procesas.
Pats mažiausias laiškas
Tokį laišką Frederikas Hendrikas Oranietis (1584–1647), štathalteris (srities valdytojas) ir vyriausiasis olandų kariuomenės vadas per Nyderlandų nepriklausomybės karą, padiktavo savo sekretoriui apgultame mieste. Laiškas buvo skirtas žmonai Amaliai van Solms-Braunfels (1602–1675). Norėdamas nepastebimai išnešti laišką iš miesto sekretorius sulankstė jį daug kartų ir papildomai „apklojo“ šilko pašukomis ir smalka (laku antspaudams).
Nematomas rašalas iš artišokų
1656 metų rugsėjo mėnesį moteris-šnipė rašė iš Londono savo broliui, kuris pabėgo nuo Cromwellio į Antverpeną. Baimindamasi, kad jų laiškus atplėš, perskaitys ir užantspauduos padirbtais antspaudais, ji maldavo brolį „bendrauti senuoju būdu ... artišokais“. Tikriausiai ji darė užuominą į senovinį nematomo rašalo receptą. Mokslininkai išbandė šį receptą, paėmę dygiojo artišoko (Cynara cardunculus) sulčių – jis auga Senajame pasaulyje (Europoje, Azijoje, Afrikoje) ir rudenį duoda antrą derlių, kaip tik tada, kai šnipė rašė laišką.
Pati sudėtingiausia spyna
Ši konstrukcija – tai aukščiausias laiško apsaugos nuo smalsių akių lygis. Popierinė spyna standžiai pritvirtinama prie laiško. Popieriaus juosta yra sulankstoma ir prakišama pro skyles visuose sulankstyto laiško kraštuose. Išsikišęs į išorę juostos galas užtepamas smalka ir užantspauduojamas. Vaizdo medžiagoje parodyta, kaip buvo užantspauduotas laiškas, kurį Henry Howardas, Northamptono grafas (1540-1614), siuntė savo sūnėnui serui Richardui Levesonui (1598-1661).
Sekretoriaus pagalba
Aristokratės neretai diktuodavo laiškus sekretoriams, ir abiejų pareiga būdavo pasirūpinti laiško saugumu. Čia Elizabeth Stuart padėjėjas seras Fransis Nezersole`as jos prašymu rašo laišką ir ruošiasi jį užantspauduoti, išpjaudamas keturias skyles lapo sulenkimo vietose. Elizabeth deda savo parašą, o tada sekretorius užantspauduoja laišką, naudodamas trikampio formos popierinę spyną, kuri fiksuojama smalka.
Parengė Leonas Grybauskas
