Lietuvoje rastas ypatingas tunelis – juo žydai bėgo nuo nacių (11)
Tarptautinė mokslininkų grupė baigė beveik dvi savaites trukusius archeologinius tyrimus. Jie buvo vykdomi dvejose Lietuvos žydų istorijai itin svarbiose vietose. Tyrinėtojai ieškojo tunelio, žinomo iš amžininkų prisiminimų apie Holokaustą, ir bandė tikslinti duomenis apie Vilniaus Didžiąją sinagogą ir jos kiemo pastatus. Tyrimams naudotas naujas neinvazinių tyrimų būdas – grunto skvarbos radaras ir elektrinės varžos tomografija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tarptautinę mokslininkų grupę sudarė mokslininkai iš Izraelio, Kanados, JAV ir Lietuvos. Projekto vadovas – dr. Jonas Seligmanas, Izraelio senienų tarnybos Kasinėjimų ir tyrimų departamento vadovas.
Talkino JAV studentai ir savanoriai: daliai jų apsilankymas Vilniuje buvo ne tik pirmoji viešnagė Lietuvoje, bet ir pirmasis susipažinimas su Rytų Europos šalimis.
Archeologiniai tyrinėjimai buvo vykdomi dviejose Lietuvos žydų istorijai itin svarbiose vietose: Vilniaus senamiestyje esančioje sovietmečiu (1953) nugriautos Vilniaus Didžiosios sinagogos (skveras tarp dab. Žydų ir M. Antokolskio gatvių) vietoje ir Panerių memorialiniame muziejuje – masinių Antrojo pasaulinio karo žudynių vietoje.
Tyrinėtojai ieškojo tunelio, žinomo iš amžininkų prisiminimų apie Holokaustą. Jį išsikasė ir juo sugebėjo pabėgti iš užminuotos, įtvirtintos ir akylai nacių saugotos aukų kūnų deginimo duobės dalis žydų kalinių (apie 14 iš apytikriai 80), priskirtų vadinamajai Degintojų brigadai.
Ši brigada naikino nacių vykdytų nusikaltimų pėdsakus. Ji buvo suformuota prievarta ir dirbo Paneriuose 1943 m. pabaigoje – 1944 m. pradžioje. Tunelio konstrukciją sugalvojo inžinierius Yudi Farberis, buvęs tarp Deginimo brigados kalinių.
Tyrimų metu pavyko nustatyti, kur buvo šis tunelis. Masinių žudynių vietoje, esant komplikuotoms archeologinių kasinėjimų galimybėms, tyrimams itin tiko Hartfordo universiteto (JAV) profesoriaus Richardo Freundo ne vienerius metus tobulintas naujas neinvazinių tyrimų būdas – grunto skvarbos radaras ir elektrinės varžos tomografija.
Šis metodas leidžia be realių archeologinių kasinėjimų nustatyti tikslias buvusių statinių liekanas, sudaryti detalius požeminius žemėlapius ir kuo tiksliau lokalizuoti archeologinių kasinėjimų vietą. Be kitų privalumų, šis tyrimo būdas leidžia siekti maksimalaus tyrimų efektyvumo, optimizuojant jiems reikalingas sąnaudas.
Neinvazinis tyrimas taikytas abiejose tyrimo vietose, o realūs archeologiniai kasinėjimai vyko gana nedideliame plote netoli buvusio Didžiosios sinagogos pastato.
Didžiosios sinagogos vietoje žvalgomieji tyrimai atlikti dar 2011 m. ir pakartoti 2015 m. vasarą. Tuomet nustatyta sinagogos sienų vieta (jos perimetras), lokalizuotos būtinų sinagogos interjero elementų – aron hakodešo ir bimos – vietos.
Pernai vasarą ir buvo aptikta šiųmečiams kasinėjimams pasirinkta sinagogos kiemo vieta – po žeme esantis rūsys. Mokslininkai darė prielaidas, kad tuščiose ertmėse galėjo būti ritualinė pirtis – mikva. Tačiau atlikus realius kasinėjimus pirminė hipotezė nepasitvirtino – buvo atrasta ne ritualinė, bet įprasta pirtis, kuria naudojosi Vilniaus žydų kvartalo gyventojai.
Tokio tipo vietos, kaip ir viešieji tualetai, kurių, manoma, buvo ir šioje statinių grupėje, yra labai tinkamos archeologiniams kasinėjimams, nes jose žmonės dažniau nei kitur pameta ir palieka asmeninius daiktus.
Didžiosios sinagogos tyrimai išsiskiria požiūrio kompleksiškumu. Siekiama tyrinėti ne tik sinagogos pastatą, bet ir susidaryti vaizdą apie gana prastai iš istorinės ikonografijos žinomą jos aplinkinę teritoriją – istoriškai daug skirtingų funkcijų turėjusį sinagogos kiemą schulhoyf.
Jame telkėsi daug skirtingos paskirties pastatų: nuo bibliotekų, šventų tekstų studijavimo vietų, mažesnių sinagogų iki, šiandien atrodytų, sakraliai vietai visai netinkančių mėsinių.
Beje, jų sinagogų prieigose būta daugelyje Lietuvos vietų. Šio sprendimo ištakos siekia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštytę, kai krikščionių mėsininkų amatininkų cechai siekė riboti ir kontroliuoti žydų mėsininkų veiklą.
Tokius sprendimus lėmė ne tik ekonominės konkurencijos sumetimai, bet ir galimybė kontroliuoti mėsos įsigijimą dažnų katalikiškų pasninkų metu. Kaip kontrolės priemonė susiklosčiusi tradicija – sutelkti prekybą košerine mėsa sinagogų kiemuose – liko ir vėlesniais laikais.
Atliktų kasinėjimų vietoje aptikta nemažai skirtingos rūšies artefaktų: buvusio statinių dekoro fragmentų (čerpės, glazūruoti kokliai, stiklas, plytos) ir žinių apie gyventojų mitybą galinčių suteikti radinių – gyvulių kaulų.
Tarptautinės mokslininkų grupės vykdytus tyrimus ir jų atradimus plačiai nušvietė užsienio žiniasklaida, buvo kuriamas mokslinės dokumentikos filmas. Mokslinės dokumentikos televizija „Nova“ fiksavo archeologinių tyrimų darbus ir bendraudama su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docente Jurgita Verbickiene plačiau domėjosi ne tik Didžiosios sinagogos aplinkos istorija ar Holokaustu, bet ir Lietuvos žydų istorija, paveldo būkle (naujausius jo populiarinimo būdus pristatė Istorijos fakulteto doktorantas Darius Sakalauskas).
