Wolfgangas Amadeus Mozartas turėjo tų pačių ydų, kaip ir dabartiniai populiariosios scenos atstovai: jis buvo darboholikas, priklausomas nuo alkoholio, rūkė, LRT laidai „Klasika“ sako austrų genijaus smuiką į Lietuvą atvežęs W. A. Mozarto kūrybos mokslinių tyrimų instituto vadovas Ulrichas Leisingeris. „Gerai, kad tais laikais nebuvo daug galimybių įklimpti į narkotikus. Tačiau jis, tam tikra prasme, pats vedė save mirties link. [...] streptokokinė infekcija nesunkiai įveikė jį, sulaukusį vos 35 metų. Jeigu jis būtų buvęs nuobodus žmogus, gal būtų gyvenęs iki 100 metų, bet veikiausiai būtų rašęs nuobodžią muziką. Tad nežinau, kas geriau. Bet W. A. Mozartas [...] tikrai tapo popžvaigžde“, – įsitikinęs muzikologas.

Spalio viduryje Lietuva tapo viena iš nedaugelio šalių, į kurią, lydimas mokslininkų iš Austrijos, buvo atvežtas kompozitoriaus W. A. Mozarto smuikas. Šiuo smuiku kūrėjas griežė savo gyvenimo Vienoje laikotarpiu. Instrumento pristatymą mūsų šalyje organizavo Lietuvos ir Austrijos draugija, Zalcburgo tarptautinis fondas „Mozarteum“, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinė filharmonija bei Lietuvos muzikų rėmimo fondas.

1764 m. smuiką pagamino italų meistras Pietro Antonio dall Costa, iš jo pavardės ir kilo smuiko pavadinimas. Ir nors instrumento istorija sudėtinga ir paini, Zalcburgo tarptautinio „Mozarteum“ fondo atstovai – W. A. Mozarto laiškų ir skaitmeninio jų išleidimo skyriaus vedėja, muzikologė, smuikininkė dr. Anja Morgenstern, W. A. Mozarto kūrybos mokslinių tyrimų instituto vadovas, muzikologas dr. Ulrichas Leisingeris bei W. A. Mozarto muziejų ir archyvų skyriaus vadovė dr. Gabriele Ramsauer sako turintys pakankamai įrodymų, kad tai – didžiojo austrų genijaus instrumentas.

Jei nenorite skaityti teksto, patį interviu galite peržiūrėti šiame video:

– Ar šis smuikas – tikrai priklausė austrų genijui W. A. Mozartui?

U. Leisingeris: Po daugiau nei 200 metų negalime būti visiškai tikri. Tačiau istorija, kuri mums buvo pateikta, patikima. Instrumentas pateko į mūsų globą tik prieš trejus metus. Pradėčiau nuo fakto, kad 1799 m. leidėjas Johannas Antonas Andre įsigijo smuiką iš Konstanzos Mozart (W. A. Mozarto našlės). Kadangi J. A. Andre buvo smuikininkas, Konstanza ramiai jam perleido instrumentą. J. A. Andre gyveno iki 1842 m. ir prieš pat mirtį smuiką perdavė savo mokiniui Heinrichui Henkeliui. Būtent H. Henkelis tada ir papasakojo žurnalistams, kaip smuiką jis gavo iš savo mokytojo ir kaip J. A. Andre instrumentą perėmė iš W. A. Mozarto našlės. Konstanza patvirtinusi, kad W. A. Mocartas yra griežęs šiuo smuiku.

Instrumentas kurį laiką priklausė anglų smuikų gamintojų firmai, kuri jį laikė ypač vertingu ir niekada nepardavė. Kai 1980 m. minėtoji firma nutraukė veiklą, instrumentas prapuolė. Pasirodo, jis buvo parduotas privačiam asmeniui Vokietijoje. Tas žmogus griežė smuiku kvartete savo malonumui 25 metus. O jam baigus griežti, smuikas pateko į meno mecenatės dr. Nicolos Leibinger-Kammuller rankas. Mecenatė nenorėjo instrumento laikyti sau – suprato, kad muziejus geriau juo pasirūpins. Taip šis instrumentas ir atkeliavo į W. A. Mozarto muziejų Zalcburge.

– Žinome, kad W. A. Mozartas turėjo keletą smuikų. Kodėl būtent šis – dalla Costa – smuikas šiandien yra Lietuvoje?

G. Ramsauer: Svarbiausias ponios N. Leibinger-Kammuller noras buvo, kad instrumentas būtų rodomas Austrijoje ir užsienyje, kad juo būtų griežiama. Taigi šį smuiką rodome dažniausiai, jį atvežėme ir į Vilnių. Tačiau taip pat yra griežiama vaikiškuoju smuikeliu. Visi mūsų prižiūrimi instrumentai yra gerai išlaikyti, džiaugiamės, galėdami juos pristatyti visuomenei.

– Smuikininkai, kaip ir kiti atlikėjai, retai duoda palaikyti savo instrumentą, mat labai jį saugo. Čia – W. A. Mozarto smuikas. Kaip jaučiatės juo grieždama?

A. Morgenstern: Pirmiausia – man didelė garbė, kad galiu juo griežti. Žinoma, smuiką saugau lyg savo. O pačiu nuostabiausiu dalyku laikau tai, kad šiandien visi galime išgirsti tą patį garsą, kurį girdėjo ir mėgo W. A. Mozartas. Dažnai grojame kartu su kolega Ulrichu, kuris skambina W. A. Mozarto fortepijonu. Tada abu jaučiame magišką atmosferą, ypač koncertuodami istorinėse salėse.

– Visi trys esate muzikologijos mokslų daktarai. Šiandien, interpretuojant praėjusių epochų muziką, siekiama ją atkurti ypač tiksliai, sukuriant autentiškas sąlygas muzikai skambėti. Ar kada mėginote istoriniais instrumentais paimprovizuoti?

U. Leisingeris: Kaip ir sakėte, mes esame akademikai, tad stengiamės likti konservatyvūs. Yra puikių pianistų ir smuikininkų, kurie grodami W. A. Mozarto instrumentais būna daug drąsesni. O mes siekiame kuo tiksliau atspindėti W. A. Mozartą. Vis dėlto stengiamės išlikti kuklūs, nes negalime tiksliai pasakyti, kaip iš tikrųjų muzika buvo atliekama tais laikais. Juo labiau negalime kitiems liepti groti tik taip ir ne kitaip. Svarbiausia, kad W. A. Mozartas, kaip ir kiti praėjusių amžių kompozitoriai, yra gyvas – nuolat atsiranda naujų atlikėjų, interpretuojančių jo muziką.

– Bendraujate su W. A. Mozarto muziejaus lankytojais ir, ko gero, išgirstate įvairiausių klausimų. Kuo žmonės domisi labiausiai?

A. Morgenstern: Į muziejų atvyksta ir jaunų, ir senų žmonių iš viso pasaulio. Pagrindinis jų noras – pažinti W. A. Mozartą asmeniškai. Jie nori pamatyti kambarius, kuriuose jis gimė, augo, gyveno. Nori pajusti jo kasdienybę: kaip valgė, kur miegojo. Žmonės gėrisi portretais, juose nutapytais drabužiais, įmantriais perukais. Lankytojus ne mažiau domina ir instrumentai: kaip jie skamba, kaip pateko į mūsų globą.

– Gal žinote, koks vidutinis smuiko amžius?

G. Ramsauer: Tikiuosi – amžinybė! Kruopščiai juos prižiūrime, bet stengiamės, kad instrumentai negulėtų lentynose. Nusprendėme jų nerodyti tik kaip muziejinių relikvijų. Jie turi skambėti. Beje, dirbdama greta originalių instrumentų, supratau, kad noriu W. A. Mozarto muziką girdėti atliekamą tik jo instrumentais. Tada jaučiu, kad tikrai esu šalia savo genijaus.

U. Leisingeris: Pas mus apsilankantiems žmonėms sakau, kad instrumentai ir yra tai, kas juos gali labiausiai priartinti prie W. A. Mozarto. Daugelis žmonių galvoja, kad visi tie gražūs portretai atskleidžia anų laikų realybę. Tačiau taip nėra. Turime W. A. Mozarto aprašymus, ir jie neatitinka paveikslų. Portretai, regis, kur kas dailesni, nei W. A. Mozartas iš tiesų buvo. Ir W. A. Mozarto draugų laiškai ne visada sako tiesą. O instrumentai nemeluoja. Svarbu juos išgirsti.

Dar vienas įdomus dalykas, susijęs su muziejaus lankytojais, tas, kad susižavėjimas W. A. Mozartu visiškai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo. Pas mus atvyksta paprastų, su muzika nesusijusių žmonių, kurie be galo myli šį kompozitorių. Ir jie užduoda daug įdomesnių klausimų nei muzikantai. Kai lankėmės LRT televizijoje, vienas operatorius buvo taip susidomėjęs! Sako: „Jei čia tikrai Mozarto smuikas – tai nuostabu!“ Pamenu, Japonijoje mus vežę taksi vairuotojai tik kelionės pabaigoje sužinojo, kad ką tik pavėžėjo W. A. Mozarto smuiką. Visi jie neslėpė nuostabos ir sakė būtinai apie tai papasakos savo anūkams. Tokios akimirkos – be galo malonios. W. A. Mozartas nėra tik specialistams. Jis – visiems.

– Kokiose šalyse jau apsilankė W. A. Mozarto smuikas?

G. Ramsauer: Mūsų muziejuje, ko gero, lankėsi beveik visų šalių atstovai, o pats instrumentas keliavo į Japoniją, Kubą, Šveicariją.

U. Leisingeris: Žinote, esate privilegijuoti – W. A. Mozarto smuikas šiame amžiuje dar nėra aplankęs daug šalių. Jūs esate vieni iš nedaugelio, galintys išgirsti smuiko, kuriuo griežė pats W. A. Mozartas, muziką net keturiuose koncertuose. Pasaulyje yra labai daug smuikininkų, kurie kasdien keliauja drauge su savo instrumentais, dar vertingesniais nei W. A. Mozarto smuikas, į skirtingus taškus: iš Niujorko į Šanchajų, iš Šanchajaus į Sidnėjų. Beje, įdomu, kad prieš 250 metų Mozartų šeima galvojo keliauti į Sankt Peterburgą, ir manau, kad kelias iš Zalcburgo galėjo vesti būtent per Vilnių. Tačiau W. A. Mozartas būtų vežęsis vaikišką smuiką, nes kompozitoriui tada tebuvo dešimt.

– Kelionė – išbandymas ir jums, ir instrumentui. Kaip saugote smuiką nuo drėgmės ir kitų sudėtingų sąlygų?

G. Ramsauer: Turime specialų besikeičiantiems orams atsparų dėklą. Keliausdami galime kontroliuoti temperatūrą. Tačiau svarbiausia užduotis – nesukelti įtarimo. Esame ir keliautojai, ir apsaugininkai vienu metu. Visuomet bent du žmonės turi lydėti smuiką. Privalome ieškoti saugių seifų bankuose ar muziejuose, turime juo rūpintis. Ir visgi tai muzikos instrumentas, tad jis turi „gyventi“.

– Klausimas, kurį pateiksiu, sunkus. Tačiau tikiu, kad, būdami „mocartologai“, mėginote į jį atsakyti. Iš kur atsiranda genijai? Tokios asmenybės neatkeliauja į pasaulį dažnai.

U. Leisingeris: Genijai negimsta kasdien, tiesa. Leopoldas Mozartas [W. A. Mozarto tėvas] tai suprato ir rašė norįs pasauliui parodyti genijų, gimusį Zalcburge. W. A. Mozartas buvo apdovanotas ypatingu talentu. Tačiau kartą koncerte smuiku pagriežęs taip, lyg būtų geriausias smuikininkas Europoje, ir parašęs tai savo tėvui, gavo tokį tėvo atsakymą: „Taip, tu esi puikus, net nežinai, kiek dar gali. Bet, tik jei nuolat tobulinsiesi.“ Taigi manau, kad tai talentas ir sunkus darbas kartu. O žvelgiant į W. A. Mozarto gyvenimą, galime drąsiai teigti, kad jis buvo darboholikas. Sudėtinga paaiškinti genijų, tačiau galima prie jo priartėti. Klausimas, kaip W. A. Mozartas galėjo būti toks talentingas, kasmet ir atveda maždaug pusę milijono lankytojų į Zalcburgą, į W. A. Mozarto muziejų.

– Kartais atrodo, kad šiandien pasaulis paprastėja: stengiamės neapsunkinti savęs žiniomis, o ir virtualioji erdvė mums siūlo daug lengvų kelių. Kaip manote, ar turėtume tapti lankstesni daugeliu klausimu, ar visgi stengtis išlaikyti tradiciją?

U. Leisingeris: Pagrindinis fondo „Mozarteum“ moto atsako į šį klausimą: turėtume išlaikyti tradiciją, tačiau, žinoma, privalome tradiciją paversti gyva. Dirbdami fonde, viena vertus, atliekame sudėtingą mokslinį darbą – stengiamės pateikti kuo daugiau žinių apie W. A. Mozartą. Kita vertus, mėginame kurti įdomias, interaktyvias muzikines programas, ypač vaikams. Svarbu suprasti, kad W. A. Mozartas savo laiku buvo modernus kūrėjas, taigi ir mes šiandien stengiamės būti smalsūs ir atviri. Manau, kad visi turime dirbti, kad tradicija gyvuotų, o ne taptų muziejiniu reiškiniu.

– W. A. Mozartas buvo modernus kompozitorius, kartais sakoma, kad jis buvo populiariosos muzikos kūrėjas. Ar, jūsų nuomone, jis galėtų tapti populiarus šiandieniniame pasaulyje?

U. Leisingeris: Sudėtingas klausimas. Istorija rodo, kad daugelis menininkų buvo ir yra kitokie, šiek tiek pakvaišę žmonės. W. A. Mozartas, žinant tų laikų standartus, buvo tikrai nelengva asmenybė. Kartais jis visiškai atitrūkdavo nuo pasaulio ir žmonių, panirdavo tik į muziką, o kartais atvirkščiai – norėjo tik bendravimo su žmonėmis ir visiškai atsitraukdavo nuo muzikos. Būtų buvę labai sunku jam paliepti: „Jūs, pone Mozartai, būsite to ar kito ansamblio vadovas.“ Tai nebūtų pavykę. Kai kuriais klausimais W. A. Mozartas buvo visiškai nepatikimas, jis gyveno muzika ir muzikoje.

Matydami šiandienos žvaigždžių pasaulį, esame pripratę prie keistų asmenybių. Taigi galimybė šiandien W. A. Mozartui būti populiariam yra. Kita vertus, W. A. Mozartas turėjo tų pačių ydų, kurias turi ir šiandienos populiariosios scenos atstovai: jis buvo darboholikas, buvo priklausomas nuo alkoholio, rūkė. Gerai, kad tais laikais nebuvo daug galimybių įklimpti į narkotikus. Tačiau jis, tam tikra prasme, pats vedė save mirties link. W. A. Mozartą užklupusi liga – streptokokinė infekcija – nesunkiai įveikė jį, sulaukus vos 35 metų. Jeigu jis būtų buvęs nuobodus žmogus, gal būtų gyvenęs iki 100 metų, tačiau veikiausiai būtų rašęs nuobodžią muziką. Tad nežinau, kas geriau. Bet W. A. Mozartas tapo stebuklu, magiška figūra, lyg Elvis Presley. Jis tikrai tapo popžvaigžde.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Gerūta Griniūtė

Komentarai ()