Taip beprasmiškai Žukovas savo kariuomenę galabijo dar beveik du mėnesius. Vokiečių analitikai labai greitai išsiaiškino negudrias sovietų puolimo meno paslaptis ir apibendrino surinktą informaciją specialiame 1942 metų sausio 14 d. biuletenyje:

„... Rusų atakos paprastai vyksta pagal vieną ir visiems laikams nusistovėjusią schemą – didelėmis žmonių masėmis ir kartojasi po kelis kartus be jokių pakeitimų. Puolantys pėstininkai kompaktinėmis grupėmis palieka savas pėstininkų pozicijas ir iš didelio atstumo su šūksniais „Ura!“ puola į ataką. Karininkai ir komisarai seka iš paskos ir šaudo į atsiliekančiuosius.

Daugeliu atvejų prieš ataką vyksta žvalgyba mūšiu plačiu frontu, kuri po įsiveržimo pas priešą arba prasiskverbimo į mūsų pozicijas pereina į ryžtingą antpuolį iš užnugario ir sparnų. Atakos artilerijos rengimas atliekamas retai...

Savo atakas rusai pradeda temstant ar švintant. Pasinaudodami tamsa, rūku, pūga arba lietingu oru, prieš tai užima atakos pradines pozicijas. Atmuštos atakos kartojamos vėl netaupant pajėgų ir nieko nekeičiant. Sunkiai tikėtina, kad per vieną kautynių dieną puolantis dalinys bent kiek pakeis atakos atlikimo schemą.

Taigi rusų atakoms atremti reikia stiprių nervų ir suvokimo, kad puikūs mūsų šaulių ginklai yra pajėgūs priešintis masiniam rusų puolimui...“ […]

Vokiečių generolai taip pat mokėsi ir iki to meto gerai perprato rusų puolimo taktikos ypatybes. „Jiems puolant, paprastai nebuvo vadovavimo mūšio lauke lankstumo ir kariuomenės rūšių sąveikos. Bet pamažu rusai susikūrė šabloną, pagal kurį jie puola kartais įterpdami į jį tik nereikšmingų pakeitimų. Kartu jie palengvino vokiečiams gynybą tais atvejais, kai pajėgų santykis buvo pakenčiamas.

Puolimą rusai paprastai pradėdavo smarkiais smūgiais, kurie smogiami plačiu frontu siekiant nustatyti priešo gynybos silpnąsias vietas... Panaudodami tą ugnies ir aviacijos paramą pėstininkai, lydimi tiesioginės paramos tankų, paprastai tankiomis grandimis, nekreipdami dėmesio į didelius nuostolius, pereidavo į ataką ir tiesiog įsigrauždavo į priešo gynybą. Kai kokioje nors vietoje ryškėdavo pralauža, į mūšį buvo įvedamos mobiliosios pajėgos... Šablonu tapęs šis puolimo būdas teikdavo besiginančiai pusei galimybių sutaupyti savo pajėgų.

Iš tikrųjų šešios vokiečių divizijos atrėmė ištisų dvidešimt sovietų divizijų atakas.

Po savaitę trukusių mūšių sovietų kariuomenė buvo priversta grįžti į pradines pozicijas. Operacijos rezultatai, kaip visada, įkvepia: „Vakarų fronto armijų puolimas dėl pranašumo priešo atžvilgiu stokos ir jo gynybos tvirtumo nepasiekė ypatingų teritorinių laimėjimų, bet sukaustė gana stiprias hitlerininkų pajėgas... Nors nepavyko pralaužti priešo gynybos, priešas buvo priverstas permesti į šį ruožą tris divizijas iš operatyvinio rezervo.“

Na ir kas? Operatyviniai rezervai tam ir yra, kad, išvedami iš gilumos į grėsmingus ruožus, atmuštų priešo smūgius. Kad Kliugė rezervų turėjo, tai liudijo, jog jis buvo sumanus karo vadas. O štai sovietų karvedžiai 1942 m. jokių operatyvinių rezervų neturėjo ir net nemokėjo juos kurti. Visą savo kariuomenę jie išrikiuodavo priešakinėje linijoje, o tai leisdavo vokiečiams, kai pralauždavo frontą siauruose ruožuose, nebaudžiamiems veržtis gilyn ir apsupti sovietų kariuomenę, o apsupus – be kliūčių ją naikinti. Timošenkos, konevai, jeriomenkos tuo metu kaulydavo iš kariuomenės vyriausiosios vadovybės naujų divizijų ir armijų.

Visiškai dėsninga, kad ir ši nepavykusi fronto operacija pateko į „vietinės reikšmės mūšių“ kategoriją. Bet dėl tų „neįžymių“ kautynių generolas Galickis išklojo tiesiog šiurpią istoriją, kuri iškelia aikštėn sovietų gynybos paslaptis.

Prieš karą parengta sovietų karinė doktrina buvo agresyvi, pardon – puolamoji. Strateginės gynybos reikalai joje apskritai nenagrinėti. Buvo manoma, kad Raudonoji armija gali epizodiškai vykdyti gynybos veiksmus atskiruose ruožuose, bet tik bendro strateginio puolimo ribose. 1941 metų birželio 22 d. prasidėjo visai ne tas karas, kurį planavo raudonieji maršalai. Kadangi gynybiniam karui nesirengta, kariuomenėje neatsirado minų, kastuvų, prieštankinių granatų, spygliuotosios vielos ir daug ko kita – visa ko, ką maršalas Kulikas vadino „bailių ginklais“.

Raudonoji armija neturėjo ir lauko gynybinių ruožų įrengimo instrukcijos. Tiksliau, instrukcija buvo. Ją dar 1940 m. gruodį parengė trijų akademijų – karo inžinerijos akademijos, Frunzės karo akademijos ir artilerijos akademijos – specialistai.

Tada instrukcija buvo išnagrinėta, pripažinta tinkama ir net išspausdinta spaustuvėje. O štai jos patvirtinti nežinia kodėl nespėta, nes, ko gera, nelabai ką domino. Niekam nereikalinga instrukcija glūdėjo karo inžinerijos vyriausiosios valdybos gelmėse beveik pusę metų, nors joje buvo „itin vertingos informacijos apie tai, kaip taktiškai sumaniai įrengti gynybinius ruožus“.

Jau karo pirmąją dieną vyriausiosios karo inžinerijos valdybos viršininkui šovė mintis, kad tokio dokumento veikiančiajai armijai vis dėlto reikia, ir jo pavaduotojas per penkias minutes atliko „patvirtinimo“ procedūrą: instrukciją pasirašė ir įsakė išsiųsti kariuomenei. Bet ir ten ji ilgai buvo nereikalinga, nes, nepaisant didingų socializmo statybų, stigo kastuvų bei laužtuvų.

Ir svarbiausia tai, kad Raudonoji armija iki 1942 m. rudens, patirdama didžiulių nuostolių, be pertraukų puolė ir kontratakavo, nesivargino įrengti gynybinius ruožus (apskritai užnugaryje šimtai tūkstančių civilių gyventojų, daugiausia moterų, kažką kasė ir kažką statė, bet sovietų kariuomenė tų pozicijų neužimdavo ir paskui jomis naudojosi vokiečiai).

Teisybę sakant, ir priimta naudoti instrukcija buvo parašyta pagal „pačią pažangiausią“ karo teoriją, kuri griežtai atmesdavo „apkasų karą“. Tupėti apkasuose nesirengė, todėl tranšėjų nekasė, o išrado individualią šaulio akutę – „duobelę“ vienam kariui. Paprasta ir ekonomiška, jokių susisiekimo tranšėjų, atsarginių pozicijų ir kitokio laiko gaišimo.

Mokslinčiai matematikai įrodė, kad tiesioginio pataikymo į tokią akutę tikimybė yra maža, taigi bus mažiau nuostolių nuo priešo ugnies. Be to, primenu, apsikasinėti buvo ketinama „epizodiškai“ atskiruose ruožuose visuotinio puolimo siekiant išvaduoti užsienio proletarus nuo jų užsienio išnaudotojų priespaudos, ribose.

O iš tikrųjų paaiškėjo, kad mokėti pulti į ataką paskui ugnies bangą nepakanka, dar reikia mokėti atmušinėti priešo atakas, sukurti gynybą ir įsitvirtinti užimtuose ruožuose. Paaiškėjo, kad karys akutėje nesusiliečia su kaimynais ir gynyboje yra neatsparus. Pristatyti šaudmenis ir maistą į priešakinę liniją, evakuoti sužeistuosius, manevruoti ugnies priemonėmis ir padaliniais – viską tenka atlikti atviroje vietovėje, priešo, kuris atidengdavo ugnį į bet kokį judantį taikinį, akyse.

Bet jei „gamtiniam reikalui“ buvo galima iššliaužti naktį, kaip kuopos vadui reikėjo mūšyje permesti automatininkų grandį ar kulkosvaidžio tarnybą į grėsmingiausią ruožą? Dėl to kariuomenė patyrė beprasmiškų, niekuo nepateisinamų nuostolių. Apie buities sąlygas duobutėse nė nekalbu.

Taigi jau minėto puolimo antrąją dieną Vakarų fronto inžinerinės kariuomenės viršininkas drauge su 16-osios armijos tokiu pačiu viršininku nusprendė apžiūrėti iš vokiečių atkovotą jų gynybos priešakinę liniją. Smalsiems žvilgsniams atsivėrė ištisos tranšėjos su įrengtomis kulkosvaidžių ir šaulių aikštelėmis, susisiekimo tranšėjos, vedančios į karių poilsio žemines su, kaip įprasta fronto sąlygomis, minimaliais, bet vis dėlto „patogumais“.

Ir štai armijos vyriausiasis inžinierius „balsu pasamprotavo“: „Nesuprantu, kodėl vokiečiai taip prisirišę prie tranšėjų.“

Fronto vyriausiajam inžinieriui jo jaunesnysis kolega turėjo aiškinti, kad tranšėjos „leidžia slaptai judėti, patikimai maskuoti kovos rikiuotę, manevruoti padaliniais ir ugnies priemonėmis fronte ir į užnugarį, nuolat saugoti besiginančiuosius nuo priešo ugnies, suteikia plačių galimybių parengti atsarginių aikštelių šaudyti iš visų rūšių ginklų. Be to, tai priverčia priešą išsklaidyti ugnį per visą tranšėjos ilgį, dėl ko smarkiai sumažėja jos tankis ir efektyvumas“, taip pat leidžia padalinio kariams ilsėtis normaliomis sąlygomis, palikus pozicijose budinčius stebėtojus ir kulkosvaidininkus.

Apskritai vokiečiai, nors ir rengė „žaibo karą“, neignoravo ankstesnio karo patirties ir neišradinėjo „priešakinio mokslo“ remdamiesi nacistiniu metodu.

Į visus tuos argumentus armijos inžinerinės kariuomenės viršininkas atsakė fraze, kuri verta patekti į sovietų karinės minties lobyną:

– Tranšėja galbūt geras dalykas. Bet pamėgink ją iškasti! Kiek dirbti reikia!

Štai ji, slėpiningoji rusiška siela! Broliškuosius kapus kasti, žinoma, paprasčiau. Štai raktas į mįslės įminimą: kodėl sovietinė divizija negalėjo pralaužti vokiečių bataliono, o armija – divizijos gynybos. Ir atvirkščiai: kodėl vokiečiai taip lengvai įveikdavo sovietų pozicijas bet kokiame jų pasirinktame ruože.

Šviesusis kunigaikštis Menšikovas prieš Narvos šturmą ramino dvejojantį Petrą: „Nesikrimsk, valdove. Žmonelių pakaks.“ Stalino karvedžiai mąstė analogiškai. Raudonoji armija 1942 metais kiekvieną parą netekdavo apie 20 tūkst. nukautųjų ir sužeistųjų – po dvi divizijas. Kiekvieną dieną. Ir 1943, ir 1944 metais, ir iki pačios pergalės. Ir „išvaduoti“ Europą sovietams kainavo nė kiek ne pigiau, negu Stalingrado ir Kaukazo gynyba.

Komentarai (2)