Nors pražudė daugiau nei 300 mergaičių, Pedro Lopezas atsipirko vos 14 metų psichiatrinėje ligoninėje, iš kur už gerą elgesį buvo paleistas anksčiau laiko. Kai P. Lopezas kalėjo Ekvadore, žurnalistui Ronui Laytneriui pavyko gauti išskirtinį jo interviu. R. Laytneris papasakojo šiurpą savo patirtį.

Pedro Lopezas dar žinomas kaip Andų monstras. 1983 metaus jis buvo pripažintas kaltu Ekvadore nužudęs 110 mergaičių. Vėliau, jau gydomas Bogotos psichiatrinėje ligoninėje, prisipažino dėl dar 240 nužudymų. Nors ir nužudė tiek žmonių, 1998 metais iš ligoninės už gerą elgesį buvo paleistas. Nuo tada jo niekas nei matė, nei girdėjo, rašo all-that-is-interesting.com.

Pedro Lopezas didžiąją gyvenimo dalį blaškėsi tarp įvairių kalinimo įstaigų ir gyvenimo laisvėje. Kai jam buvo aštuoneri, motina jį išmetė iš namų, nes užtiko tvirkinantį savo jaunesniąją seserį. Per ateinančius dešimt metų jis virto automobilių vagimi, kuris pasisavindavo be priežiūros paliktas mašinas ir parduodavo jas vietos dirbtuvėms, kur jos buvo išrenkamos ir parduodamos dalimis.

Jis buvo sulaikytas dėl vagysčių ir kurį laiką praleido kalėjime. Per tą laiką, kaip tvirtina pats, jis nužudė kelis kitus jį užpuolusius kalinius. Vėliau P. Lopezas sakys, kad būtent pirmoji laisvės atėmimo bausmė jį ir paskatino žudyti mergaites. Tyrėjams per apklausas jis yra gyręsis, kad 1978 metais iš viso buvo nužudęs 100 mergaičių – maždaug tris per savaitę, o aukų ieškodavo net trijose šalyse: Kolumbijoje, Peru ir Ekvadore.

Šiurpioje jo biografijoje buvo nutikimas, kai jį, bandantį pagrobti devynerių metų mergaitę, sučiupo Ayachucos bendruomenės nariai. Remiantis genties įstatymais, žmogus, sučiuptas bebandantis įvykdyti tokį nusikaltimą, sulaukia šiurpios bausmės – jis palaidojamas gyvas. Nepaisant to, gentį tuo metu lankęs misionierius iš Vakarų genties vyriausiuosius įtikino P. Lopezą perduoti Peru policijos pareigūnams, kurie turėjo pasirūpinti, kad jis sulauktų deramos bausmės.

Dokumentinis filmas apie P. Lopezą

Peru pareigūnai, kad ir kaip tai būtų keista, P. Lopezą deportavo atgal į jo gimtąją Kolumbiją, taip ir nepatraukę jo baudžiamojon atsakomybėn. Vos tik grįžęs į gimtinę, nusikaltėlis ir toliau žudė, kartais kraują praliedamas ir Ekvadore. 1980 metais P. Lopezas galiausiai buvo sučiuptas. Jis įkliuvo bebandydamas nusivilioti vietos gatvės pardavėjo dukrą.

Per apklausą jis pripažino savo kaltę dėl pirmųjų 110 nužudymų. Iš pradžių policijos pareigūnai jo žodžius vertino skeptiškai, tačiau viskas pasikeitė, kai potvynis demaskavo vienos iš aukų palaikus. P. Lopezas noriai bendradarbiavo su pareigūnais ir parodė, kur yra dar 53 aukos. Jam pateikti kaltinimai nužudžius tik 110 mergaičių, nors jis pats ir tvirtino, kad aukų skaičius žymiai didesnis, tam tuo metu paprasčiausiai nebuvo įrodymų. Jam skirta 16 metų laisvės atėmimo bausmė – didžiausia, kokią tik numatė Ekvadoro įstatymai.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad kaltinamasis yra psichikos ligonis, tad nuspręsta, kad jis bausmę atliks psichiatrinėje ligoninėje. Už gerą elgesį jis iš ten išėjo kiek anksčiau – išbuvęs tik 14 metų. Jo paleidimo sąlygos atrodė labai keistai: jis turėjo susimokėti 50 dolerių ir laikytis tam tikrų taisyklių, tačiau, išėjęs į laisvę, jis pradingo tarsi į vandenį. Taigi nuo 1998 metų jo niekas nebematė.

2002 metais Kolumbijos policija išdavė jo arešto orderį, nes įvykdytas nusikaltimas, kurio detalės įtartinai priminė P. Lopezo žudymo braižą. Jis taip ir nebuvo rastas. Kai P. Lopezas kalėjo Ekvadore, žurnalistui R. Laytneriui pavyko gauti išskirtinį (ir vienintelį) jo interviu.

Pasikalbėti su žiniasklaidos atstovu jis sutiko tik su viena sąlyga: jeigu pokalbiui vertėjaus daili kalėjimo vadovo dukra. Žurnalistas pasakoja, kad kalėjimo viršininkas Victoras Lascaño pristatė jį Andų monstrui. „Aš nekaltai ištiesiau jam ranką“, – prisimena žurnalistas.

„Jis buvo nustebęs. Tikriausiai niekas jo nebuvo palietęs nuo to laiko, kai jis buvo įkaltintas. Jis ėmė spoksoti man į akis, tada suėmė mano ranką ir pradėjo spausti. Jo didžiulė ranka, kuri su tokia jėga suspausdavo jaunų merginų kaklą, kad kai kurioms jų išsprogdavo akys, dabar nusitaikė į mane. Mano ranka nutirpo. Jei būčiau mūvėjęs žiedą, mano pirštai būtų lūžę. Dabar gi jie ėmė tinti, pritvinkę kraujo. Jau maniau pradėsiąs rėkti, tačiau staiga jis ranką atleido ir nusišypsojo“, – šiurpia patirtimi dalijasi R. Laytneris.

Pasak žurnalisto, matyt tuomet Andų monstras ir nusprendė duoti vienintelį interviu. Susirinkusiems jis pasiskundė nesilietęs prie moters daugiau nei dešimt metų, todėl duosiąs interviu tik tuo atveju, jeigu galės paliesti kalėjimo direktoriaus dukters rankas.

Visi neteko amo. Dabar kalėjimo kameroje buvo trys žmonės ir Monstras. Pro grotas į jį pistoletus buvo nutaikę kalėjimo prižiūrėtojai. Žurnalistas ėmė mintyse melstis, kad, jeigu jie imtų šaudyti, jam pavyktų išvengti kulkos. Kalėjimo direktoriaus dukra buvo labai drąsi ir leido Andų monstrui ją paliesti: žudikas pirštų pagalvėlėmis atsargiai perbėgo merginos riešais.

„Nejaugi jis griebs ją už gerklės ir pribaigs? Akimirką atrodė, kad viskas taip ir pasibaigs, tačiau, laimei, taip nenutiko. Žudikas paliko merginą ramybėje ir pradėjo pasakoti savo istoriją. Vėliau prisipažino, kad direktoriaus dukra buvusi per sena, kad jį sudomintų – jai buvo 26-eri metai“, – pasakojo žurnalistas.

Vieni vyrai skutasi, prausiasi po dušu ir valgo, o P. Lopezas tiesiog žudė. Reguliariai. Per savaitę nužudydavo dvi ar tris mergaites. Ir taip kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį. Ir taip trejus metus. „Aš šio šimtmečio žmogus. Mane visi pažįsta ir niekas man nesugebės atleisti“, – per interviu kalbėjo Andų monstras.

Jis prisipažino, kad aukų dažniausiai ieškodavo ir susirasdavo turguose, kur patraukdavo jaunų mergaičių dėmesį ir nusiviliodavo jas į šalį, žadėdamas įvairių niekučių, pavyzdžiui, nešiojamų veidrodėlių. Tokiu būdu aukas jis nusivesdavo į atokias vietas, kur joms jau būdavo paruošas kapas. Neretai toje pačioje vietoje jis jau būdavo palaidojęs daugiau nelaimingųjų.

Iš pradžių žudikas aukas glėbyje glausdavo kaip rūpestingas tėvas, tačiau galiausiai, dažniausiai tekant saulei, išžagindavo ir nužudydavo. „Niekada nežudžiau naktį. Tamsa būtų atėmusi malonumą. Norėjau matyti ir žudyti“, – aiškino jis.

Aukų agonija trukdavo nuo penkių iki penkiolikos minučių. Buvau labai atidus. Daug laiko praleisdavau, kol galutinai įsitikindavau, kad jos tikrai nebegyvos. Veidrodėlis padėdavo įsitikinti, ar aukos nebekvėpuoja. Kartais tekdavo tą nužudymo procesą kartoti kelis kartus. Jos niekada nešaukdavo, nes nieko panašaus iš manęs nesitikėdavo, jos visos buvo tokios jaunos ir nekaltos“, – prisipažino šaltakraujis žudikas.

Andų monstras papasakojo ir kaip atsirinkdavo aukas: „Tiesiog vaikštinėdavau po turgų ir ieškodavau mergaitės, kurios veide buvo tas žvilgsnis – tas nekaltybės ir grožio žvilgsnis. Dažniausiai tai būdavo gera mergaitė, dirbanti su mama. Sekdavau jas. Dažniausiai kelias dienas, tykodavau akimirkos, kai ji likdavo viena. Padovanodavau kokį blizgų niekutį ir įtikindavau eiti su manim, pažadėdamas, kad tokį ar dar gražesnį rasiu ir jos mamai“.

Maža to, P. Lopezas rengdavo ir savotiškus makabriškus vakarėlius, kuriuose dalyvaudavo ir įvairiais kostiumais perrengtos nužudytosios. „Mano mažosios draugės mėgdavo kampaniją. Taigi į vieną krūvą sukviesdavau tris ar keturias negyvas mergaites ir kalbėdavausi su jomis“, – šokiruotai vertėjai šypsodamasis pasakojo žudikas maniakas.

„Tai buvo šauniausi vakarėliai, tik galiausiai man su jomis pabosdavo, nes jos nejudėjo ir nekalbėjo, todėl eidavau ieškoti naujų“, – prisipažino žudikas, kuris paaiškino, ir kodėl jo aukos tokios jaunos, „Viskas labai paprasta – juk skaniau valgyti viščiuką, o ne seną vištą, tiesa?“ – juokėsi P. Lopezas.
 

Komentarai (2)