Tikroji bankų istoriją, apie kurią turbūt mažai kas žino: itališkai „banco“ reiškia suoliuką, bet kaip tai susiję su pinigais? ()
XI a. Italija buvo pasaulio prekybos centras. Prekeiviai iš daugelio pasaulio kraštų atvykdavo prekiauti savo gėrybėmis, bet susidurdavo su viena problema – čia cirkuliavo per daug skirtingų valiutų. Pizoje pinigų keitėjai dažniausiai dirbdavo gatvėse arba didžiuliuose kambariuose sėdėdami ant suoliukų. Iš čia kilo ir banko pavadinimas – itališkai „banco“ reiškia suoliuką.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apie tai pasakojama LRT RADIJO laidoje „PIN kodas“.
Pasaulyje veikia daugiau kaip 30 tūkst. skirtingų bankų. Vien keli didžiausi valdo lėšų ir finansinių instrumentų už daugiau kaip 25 trilijonus dolerių. Nors šiandien jų veikla sudėtinga, jie sugalvoti tam, kad gyvenimą padarytų paprastesnį.
Persikelkime į XI a. Italiją. Čia buvo pasaulio prekybos centras. Prekeiviai iš daugelio pasaulio kraštų atvykdavo prekiauti savo gėrybėmis, bet susidurdavo su viena problema – čia cirkuliavo per daug skirtingų valiutų.
Pizoje pinigų keitėjai turėjo nuolat keisti skirtingas monetas. Tai buvo labai nepatogu ir sudėtinga. Beje, šie keitėjai dažniausiai dirbdavo gatvėse arba didžiuliuose kambariuose ant suoliukų. Iš čia atėjo ir pavadinimas „bankas“ – itališkai „banco“ reiškia suoliuką.
Pavojus keliaujant būti apvogtam, sudėtingas keitimas ir kiti nepatogumai privertė žmones imti galvoti, kaip pakeisti sistemą. Štai tada tie keitėjai, sėdintys ant suoliukų, pradėjo imti pinigus saugoti, o už tai išrašydavo skolos raštelį. Už šią paslaugą reikėdavo susimokėti. Galima sakyti, tai buvo pirmieji indėliai.
Kiek vėliau šie pirmieji bankininkai pradėjo skolinti pinigus iš sukauptų lėšų bei persiųsti lėšas į kitas šalis. Beje, bankrutavęs skolintojas sulaužydavo savo suolą ir taip parodydavo, kad veiklos nebevykdo. Manoma, iš čia atkeliavo ir žodis bankrotas – itališkai „banco rotto“ reiškia sulaužytą suoliuką.
Modernių, tokių, kokie egzistuoja šiandien, bankų ištakos randamos Florencijoje. Čia įsikūrusių trijų stambiausių bankininkų šeimų valdomi bankai XIV a. atidarė filialus beveik visoje Europoje. Jie skolindavo ne tik prekeiviams, bet ir popiežiui, karališkoms šeimoms.
Na o dabartinę banko veiklą galima vadinti rizikos valdymu. Žmonės laiko savo pinigus banke, kitaip tariant, padeda ten savo indėlius. Už tai gauna nedideles palūkanas. Tiesa, šiandien jos artimos nuliui, nes pinigai labai pigūs.
O štai bankas šias lėšas paskolina tiems, kas, pavyzdžiui, nori įsigyti būstą, automobilį ar pradėti verslą. Bankui tai rizikinga, nes kažkas iš pasiskolinusiųjų kredito tikrai negrąžins. Todėl bankai kiekvieną dieną užsiima rizikos skaičiavimu. Jei rizika didelė, paskolos neišduos arba ji bus labai brangi.
Paskolos labai reikalingos kiekvienos valstybės ekonomikai. Nes pasiskolinę verslai gali plėstis, investuoti į naujas technologijas, įdarbinti daugiau žmonių. Gyventojai – pirkti daiktus ir taip didinti vartojimą, kuris leidžia verslams plėstis, įdarbinti daugiau žmonių ar didinti jiems atlyginimus. Taip pat sumokama daugiau pridėtinės vertės mokesčio į šalies biudžetą.
Vis dėlto bankai gali ir pakenkti. 2008 m. finansų krizė prasidėjo dėl bankų noro uždirbti daug ir greitai. Tačiau ši pamoka, atrodo, išmokta, nes daugelio šalių centriniai bankai gerokai sugriežtino skolinimo sąlygas.
