Juos vadino budavoninkais, freimeriais ir parmazonais. Jų bijojo, nes tikėjo, kad jie yra sudarę sąjungą su pačiu velniu. Vaikai aplenkdavo namus, kuriuose jie rinkdavosi. Buvo tikima, kad mirus jų kūnų nepriima žemė, o sielą iš karto pasiima velnias. Jie buvo apgaubti paslapties. Tačiau jie ir buvo slapta organizacija. Žmonės tikėjo, kad jie saugo didelę paslaptį, kurios niekam neišduoda. Taip pat ilgą laiką buvo manoma, kad būtent ši slapta organizacija prasiskverbė į galingiausių valstybių vyriausybes, žvalgybas ir taip valdo visą pasaulį. Kas gi jie? Be jokios abejonės, tai paslaptingieji masonai.

Kas tikra, o kas yra mitai? Kokį vaidmenį masonai suvaidino Lietuvos istorijoje? Kodėl jie pasirodo lemiamais momentais? Kaip jie susiję su Gegužės 3-iosios konstitucija, Vasario 16-osios aktu, Palangos atgavimu? Šias paslaptis užsimojo atskleisti Virginijus Savukynas laidoje „Istorijos detektyvai“.

Paminklai masonams Vilniuje

Suskaičiavome tris paminklus masonams, kurie stovi Vilniuje. Aišku, paminklai stovi ne todėl, kad tos asmenybės buvo masonai, jie nuveikė žymiai daugiau.

Antakalnyje stovi paminklai broliams Vileišiams. Vienas iš brolių – Jonas, Vasario 16-osios akto signataras, buvo masonas. Prie kito paminklo garsiam asmeniui verta sustoti ilgėliau.

Kas sukūrė Vilniaus veidą? Kieno kūriniai tapo Vilniaus simboliu? Juos tikrai žino kiekvienas vilnietis. Tai didinga katedra, akį džiuginanti rotušė ir tolėliau nuo centro stovintys Verkių rūmai. Šie pastatai tapo Vilniaus atpažinimo ženklu, ir jų architektas buvo L. Stuoka-Gucevičius. Tai plačiai žinomas faktas. Mažiau kas žino, jog jis buvo masonas.

„Taip, iš tikrųjų, buvo ir priklausė net ne vienai, o trims Vilniaus ložėms. Jis buvo gana aktyvus masonas. Nors pats buvo kilęs iš neturtingųjų, bet su vyskupo Masalskio parama jis gavo išsilavinimą ir įėjo į masonus“, teigia istorikas ir signataras Vytautas Plečkaitis.

Deja, apie jo kaip masono veiklą ne tiek jau daug žinome.

„Užfiksuota, kad jis buvo priimtas mokiniu, bet ką jis ten daugiau nuveikė? Turėjo daug ryšių masonų dėka, įgavo statusą visuomenėje. Nereikėtų pamiršti, kad suvaidino net ir karinį vaidmenį – vadovavo Nacionalinei vilniečių gvardijai, kuri gynėsi nuo Rusijos. Vėliau buvo sužeistas prie Varšuvos. Buvo nevienareikšmė asmenybė – pakeitė savo pažiūras, tapo generalgubernatoriaus Repnino architektu, dėl savo gabumų buvo įvertintas. Bet, kita vertus, nelabai puoselėjo savo ideologines nuostatas“, pasakoja V. Plečkaitis.

Keliaukime po Vilnių toliau ir greitai atrasime paminklą dar vienam masonui – Cemachui Šabadui.

Vytautas Plečkaitis pasakoja: „Nepaprastas žmogus buvo – gydytojas, labai mėgstamas vilniečių dėl labdaringų akcijų, pagalbos nėščiosioms, našlaičiams. Tai figūra, kurią prieškario Vilnius labiausiai pažinojo dėl nuveiktų labdaringų darbų. Cemachas buvo vienas iš tų, kuris 1910 m. įkūrė pirmąją Vilniaus ložę, ji vadinosi „Vienybė“. Jai atstovavo ir Peterburge, kai buvo visų ložių carinėje Rusijoje suvažiavimas. Jis ir liudija, kad žydų tautinė bendrija šitame judėjime buvo gana aktyvi“.

C. Šabadas pažinojo mūsų patriarchą J. Basanavičių. Su juo aptarinėjo ir politinius klausimus, derino bendras lietuvių ir žydų kandidatūras, kai buvo rinkimai į Rusijos Dūmą. Be to, Šabadas niekada nepamiršdavo pasveikinti su gimtadieniu J. Basanavičiaus. Todėl jis buvo mylimas vilniečių. Jam mirus jie pareiškė gilią pagarbą.

 „Yra žinoma, kad jo mirties metu susirinko didžiulis būrys žmonių, tūkstančiai suvažiavo į jo laidotuves. Ir ne tik iš Vilniaus, bet iš visos valstybės, Lenkijos, Vakarų Europos. Jis buvo žinomas žmogus ne tik Lietuvoje, Vilniuje, bet ir visoje Europoje dėl labdaringos veiklos. Ne be reikalo jis vadinamas daktaru Aiskauda. Globojo vaikus, atidavė jiems širdį ir savo laiką. Ir būtent masonerija jam padėjo tuos darbus atlikti, jį skatino“, teigia V. Plečkaitis.

Masonų paslaptys

Slaptos organizacijos jaudina žmonių fantaziją. Sąmokslų teorijų šalininkai teigia, kad būtent slaptosios draugijos ir valdo pasaulį. Anot jų, karai, pandemijos, valstybių lyderių iškilimas ir žlugimas – tai vis slaptųjų organizacijų darbas. Jie nusprendžia, kur link suks pasaulis. Ir šiandien dar daug kas mano, kad pasaulio policininkas yra ne Jungtinės Valstijos su prieštaringai vertinamu D. Trumpu priešakyje, ne galingos valstybės, tokios kaip Kinija, Vokietija, Didžioji Britanija, Indija, bet paslaptingieji iliuminatai, „Kaukolės ir kaulų“ nariai ir, aišku, masonai. Juk jie iš visų slaptųjų organizacijų yra patys svarbiausi. Tad gal jie valdo pasaulį?

„Yra toks pasakymas, iš tikrųjų esu girdėjęs. Bet ką reiškia – masonai valdo pasaulį? Jeigu paimsime Amerikos prezidentus, iš 45-ių, dabar D. Trumpas yra paskutinis, trečdalis jų buvo masonai. Tarp jų – F. Rooseveltas, kuris 4 kadencijas buvo renkamas į JAV prezidento postą. Jis nusifotografavęs ir istorinėse knygose net pavaizduotas su masono apranga. G. Washingtonas arba B. Franklinas – JAV kūrimo tėvai taip pat priklausė masonams, didžiausios ir stipriausios valstybės vadovai. G. Fordas paskutinis priklausė masonams. Galima sakyti, kad jie valdė pasaulį, bet ne kaip masonai, o demokratiškai išrinkti prezidentai“, sako V. Plečkaitis.

Slaptos organizacijos ir yra slaptos, kad apie jas niekas nieko nesužinotų. Todėl istorikams labai sunku rašyti jų istoriją. O sąmokslų mėgėjams tai yra paranku, nes jie visada gali pasakyti – o kas galėtų paneigti, kad to nebuvo? Slaptos ir uždaros organizacijos visada masino žmones. Kodėl? Paslaptis visada vilioja, be to, priklausymas uždarai organizacijai leidžia žmogui pasijusti galingesniam ir stipresniam. Taigi metas pažvelgti į masonų paslaptis. Kas gi jie buvo tokie?

Apie masonus plinta gausybė įvairiausių legendų ir mitų. Iš kur jie kilo, kada atsirado? Šiuo klausimu yra daug teorijų. Kraštutiniai istorikai netgi teigia, kad pirmasis masonas buvo Adomas. Tai neturėtų stebinti, nes Adomui dažnai priskiriamos įvairios tapatybės. Beje, įdomu prisiminti, kad A. Vištelis-Višteliauskas rimtu veidu teigė, kad Adomas su Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai. Kodėl? Todėl, kad lietuvių kalba yra seniausia. Tai kokia gi kalba kalbėti Adomui rojuje, jeigu ne lietuvių? Šių fantazijų nenagrinėsime.

Labai dažnai masonai siejami su paslaptinguoju Tamplierių ordinu, kuris buvo įkurtas kryžiaus žygių metu tam, kad apsaugotų tikinčiuosius, atvykusius į Jeruzalę melstis. Tačiau ilgainiui šis ordinas įgijo labai daug galių ir turtų. Prancūzijos karaliui Pilypui Gražiajam tai nepatiko ir jis 1312 m. panaikino šį ordiną. Ir ne tik panaikino, bet ir ėmėsi žiaurių represijų. Paskutinis didysis magistras Jacques`as de Molay buvo sudegintas. Mirdamas ant laužo jis prakeikė Prancūzijos karalių Pilypą Gražųjį ir popiežių Klemensą. Šis po kelių mėnesių mirė nuo dieglių pilve, o dar po kiek laiko Pilypas nukrito nuo žirgo ir nusisuko sprandą. Egzistuoja dar vienas pasakojimas. Garsioji Turino drobulė, kurioje galima pamatyti barzdoto vyro veidą – manoma, kad į šią drobulę buvo suvyniotas Jėzus Kristus. Tačiau ši drobulė datuojama XIII a. pabaiga, todėl buvo iškelta mintis, jog tai J. de Molay atvaizdas. Deja, ši teorija niekuo neparemta. O įdomiausia, kad teigiama, jog su tuo laužu tamplieriai neišnyko. Jie transformavosi į masonus.

„Yra tokia versija, neva dalis jų pasitraukė į Prancūziją, ir iš tamplierių ten atgimė dabartinė masonerija. Bet šitame pasakojime yra ir stiprių, ir silpnų vietų. Kai kurios masonų ložės, ypač Prancūzijoje, laiko, kad būtent tamplieriai buvo tie, kurie davė pagrindus šiuolaikinei masonerijai“, teigia V. Plečkaitis.

Tačiau ši teorija nėra įrodyta. Ir vargu ar kada nors tai bus. Tad, atmetus populiarias ir vaizduotę žadinančias versijas, verta paklausti – o iš kurgi kilo masonai?

Kas yra laisvieji masonai?

„Masonerija gimė iš mūrininkų, kadangi mūrininkų gildija viduramžiais buvo labai griežtai reglamentuota, turėjo daug paslapčių, kurių niekam neperduodavo. Stipriausia teorija laikyčiau būtent tą, kad laisvieji mūrininkai. Pats žodis „mūrininkai“ yra atsiradęs iš mūrininkų cechų, kurie buvo stipriausi viduramžiais ir vėliau išplėtojo savo veiklą“, pasakoja V. Plečkaits.

O ką liudija istoriniai faktai? Kada tikroji jų istorijos pradžia? Istorinė tiesa nėra tokia intriguojanti.

V. Plečkaitis teigia: „Pernai oficialiai buvo paminėtas 300 m. jubiliejus, kai egzistuoja šiuolaikinė masonerija, pirmosios ložės. Laikoma, kad jos atsirado 1717 m. Londone – tuo metu kelios ložės susijungė į Anglijos didžiąją ložę. Ta data laikoma šiuolaikinės masonerijos pradžia“.

O dabar metas grįžti prie Lietuvos. Kada mūsų krašte atsirado masonai?

„Lietuvoj tiksliai nežinome, kaip atsirado, bet 1776 m. užfiksuotas faktas, kad susikūrė pirmoji ložė, bet ji galėjo susikurti tik laisvų žmonių dėka. O jie tuo metu buvo aristokratija. Ji keliaudavo po Europą, turėjo daug kontaktų su Vakarų Europos šalimis, jų didikais. Tos mados, kurios jau buvo paplitusios Vakarų Europoje – Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, persidavė ir į LDK“, teigia V. Plečkaitis.

Masonai gelbsti valstybę

Kai žinome, kada masonai atsirado Lietuvoje, reikia panagrinėti ir jų paslaptis. Pažvelgus į Lietuvos istoriją, pasimato vienas labai svarbus ir dar nepastebėtas dalykas. Nuo pat masonų atsiradimo Lietuvoje matomas jų ryškus vaidmuo, ypač valstybei lemiamais momentais. Ką gi tai reiškia? Panagrinėkime atidžiau.

XVIII a. pabaiga nebuvo sėkminga Lietuvos ir Lenkijos valstybei. Ji buvo silpna, todėl tapo lengvu grobiu kaimyninėms valstybėms. 1772 m. mūsų valstybės teritorijas apkarpė kaimynės – Rusija, Austrija ir Prūsija.

„Iš tiesų daug kas pripažįsta – po pirmojo valstybės padalijimo, kuris labai stipriai supurtė visuomenę, prasidėjo tam tikra fermentacija visuomenės viduje, politinėse struktūrose. Kažką reikia daryti, negalime taip toliau gyventi. Štai iš kur ta ištisa, galinga reformų programa, kurią ir pats karalius rėmė. Edukacinė komisija, visa tai nuosekliai vedė Gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimą. Konstitucija iš esmės buvo visų šitų reformų pats skambiausias akordas“, „Istorijos detektyvams“ teigė istorikas Eligijus Raila.

Mes galime didžiuotis, jog tai pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji pasaulyje po JAV. Demokratinių idėjų lygmenyje mes buvome toli priekyje.

Anot E. Railos, „Gegužės 3 d. konstitucijoje iš tiesų buvo kalbama apie modernų valstybės valdymą. Taip, ten gal nėra pasakyta, kad Lietuva tampa atskira valstybe. Bet niekur nepasakyta, kad ji tampa ir Lenkijos dalimi. Minima tėvynė, karalius. Reikėtų žiūrėti į bendrą XVIII a. pab. kontekstą. Iš esmės tai buvo kosmopolitizmo amžius“.

Todėl kai kas sako, kad toje konstitucijoje neliko Lietuvos, todėl jis mums neaktuali. Tačiau dabartiniai istorikai laikosi kitos nuomonės. E. Raila pasakoja: „Ta pati Gegužės 3 d. konstitucija turėjo tokį vieną įdomų straipsnį. Ten buvo numatyta štai kas – kas 25 m. mes ją galime keisti. Įsivaizduokite: praeina 25 m., 1816 m. susirenka Seimas svarstyti konstitucijos. Gal Seime ir Daukantas jau būtų sėdėjęs – pagal amžių jis ten visai galėjo atsidurti. Galbūt būtų buvę svarstomi jau kažkokie griežtesni Lietuvos atskirumo projektai? Juo labiau, kad XIX a. pr. – žemaičių bajorų sąjūdis – iš kur jis atsiranda? Ne todėl, kad jį pažadino lenkiška priespauda. Jis atsirado ir iš Edukacinės komisijos įdirbio, ir iš tam tikro dvasinio pasipriešinimo Rusijos imperijai konteksto. Šiuo atveju būtų gal kitaip pasisukusi ir Lietuva – jau galbūt XIX a. būtų išsikristalizavusi, išsilukštenusi kaip tam tikras valstybinis darinys, nereikėtų laukti XX a. pradžios.“

Ir štai esminis dalykas. Svarbiausi Gegužės 3-iosios konstitucijos autoriai buvo masonai. Iš lenkų pusės žymiausi buvo Ignotas Kolontajus ir Hugas Potockis. Buvo ir lietuvių masonų.

„Vienas iš jų buvo Sapiega – LDK konfederacijos maršalas. Jis prisidėjo prie konstitucijos rengimo ir ypač akcentavo lietuviško elemento stiprinimą bendroje konstitucijoje. Buvo didelis LDK patriotas gindamas interesus bendrosios konstitucijos rengime. Tokių asmenybių buvo daug tiek Varšuvoje, tiek Vilniuje. Jie nuolat palaikė gerus ryšius ir stengėsi atsikratyti Rusijos primesto mums režimo, tapti laisva valstybe“, pasakojo „Istorijos detektyvams“ V. Plečkaitis.

Ir tai dar ne viskas. 1794 m. įsiplieskia sukilimas, kurio tikslas – išgelbėti Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Šio sukilimo vadas – Tadas Kosčiuška. Jis irgi buvo masonas. Ir iškyla klausimas – kodėl masonai pasirodė tokiu lemiamu, labai svarbiu momentu valstybės gyvenime?

„Masonerija buvo teigiamas reiškinys, nes iš pradžių kovojo prieš absoliučią karaliaus valdžią, apėmė ir aristokratiją. Vėliau išplito kur kas plačiau ir tapo organizacija, kuri kovoja už miestiečių teises – tai ypač matyt Šveicarijos, Vokietijos istorijoje, kur jie ne tik kovojo už humanistinius siekius – laisvę, demokratiją, bet ir už savo interesų įtvirtinimą visuomenėje. Masonerija kaip organizacija pusiau slapta, nors apie ją visą laiką visi žinojo – ir specialiosios tarnybos. Tai buvo pažangi visuomenės jėga, kuri atliko teigiamą vaidmenį mūsų ir pasaulio istorijoje“, teigė „Istorijos detektyvams“ V. Plečkaitis.

Tą kartą Lietuvos masonams nepasisekė. Lietuvos ir Lenkijos valstybė išnyko iš pasaulio valstybių žemėlapio. Tačiau ne masonai. Jie išliko ir veikė per visą XIX a. Jų veiklos pėdsakų išliko Vilniuje. Apie tai liudija vienas pastatas Vilniuje . Jis priklausė garsiai Romerių šeimai. Būtent čia buvo viena iš tų vietų, kur rinkdavosi masonai.

Komentarai (1)