Kol Lietuva buvo už „geležinės sienos“, visus piliečius akylai stebėjo KGB agentai. Tuomet atrodė, kad KGB mato ir gali viską, tačiau, kaip teigia istorikas Arvydas Anušauskas, tai tik ilgai ir nuosekliai kurto visagališkumo įvaizdžio nuopelnas. Tačiau, pabrėžia jis, KGB turėjo tokių šnipinėjimo technologijų, apie kurias lietuviai net nežinojo, o prieš Šaltojo karo šnipų žaidimus nublanksta visi Holivudo filmai.

KGB galybės mitas

Kaip pasakoja Seimo narys, istorikas bei knygų autorius A. Anušauskas, KGB daugybę metų nuosekliai kūrė visagališkumo įvaizdį, kad žmonės bijotų net ten, kur KGB nėra. Šis mitas, sako istorikas, subyrėjo 1988-1989 metais, kai Lietuvos visuomenė pasisuko į kitą pusę. „KGB tos situacijos niekaip negalėjo suvaldyti nesiimdami kokių nors represinių teroro priemonių. Gal laikinai būtų kažką ir pristabdę. Tai tik rodo, kad jie iki tol naudojosi visuomenės susitaikymu su esama padėtimi“, – teigia A. Anušauskas.

Kai kurie KGB šnipinėjimo metodai, sako A. Anušauskas, buvo gerai žinomi visuomenei, bet dažnai visagališkumo mito – iškraipyti. Pavyzdžiui, kad kiekvienoje klasėje ar kurse buvo po informantą.

„KGB turėjo gana platų agentų tinklą. Bet sutikime, kad 6 tūkstančiai agentų ir dar kelių patikimų asmenų tinklo neužtektų uždengti visos Lietuvos: visų klasių, kolektyvų, kursų. Bet kiekvienoje darbovietėje KGB turėdavo mažiausiai vieną žmogų. Kai kur daugiau, pavyzdžiui, Rašytojų sąjungoje buvo 24 KGB dirbę žmonės. Bet tarp kelių šimtų rašytojų tai nėra didelė dalis“, – sako istorikas.

Technika, apie kurią niekas nežinojo

Kaip ir šiais, taip ir anais laikais, teigia A. Anušauskas, sekimo galimybės buvo susijusios su techninėmis priemonėmis. Anot pašnekovo, Lietuvoje vienu metu KGB galėjo specialiai rinkti informaciją apie 2 tūkstančius piliečių.

Lietuvoje, pasakoja, A. Anušauskas, žmonės būdavo fotografuojami ir pasiklausomi. „Techninių priemonių nebuvo tiek daug, bet kai turi 6 tūkstančius agentų ir vidutiniškai informaciją reikėdavo perduoti bent kartą per mėnesį, tai galime suprasti, kad būdavo pateikiami dešimtys tūkstančių pranešimų per metus. Išanalizavus tą informaciją, įtartini žmonės galėdavo pakliūti į KGB akiratį“, – sako istorikas.

Nors šių dienų šnipinėjimo technologija yra daug labiau pažengusi, KGB savo rankose turėjo įrankių, apie kuriuos visuomenėje nebuvo jokių kalbų – žmonės apie tai net neįtarė.

Viena iš tokių priemonių, pasakoja A. Anušauskas, veikė gana paprastai: aerozoliniame balionėlyje būdavo tam tikros dujos, kurias užpurškus ant paviršiaus, likdavo pėdsakai. Juos buvo galima sekti pasitelkiant ultravioletinius spindulius. Šią priemonę, pasakoja istorikas, užpurkšdavo ant sekamo asmens ir KGB agentai galėdavo 5 kilometrų atstumu matyti sekamo asmens padų žymes, jei būtent padai ir būdavo pažymėti.

„Preparatas nematomas, tad buvo galima pažymėti bet ką. Net patį žmogų ar jo stalą. Pažymėjus stalą, buvo galima pamatyti, jei žmogus ant stalo rašė, kur nukeliavo dokumentai, kur jie paslėpti. Ši technologija nebuvo žinoma žmonėms“, – teigia istorikas.

Jei Sovietų laikais lankėtės „Neringos“ viešbutyje – jus nufilmavo

A. Anušauskas sako, kad ir šiais laikais karts nuo karto žmonėms įprasta pažiūrėti per petį ar niekas jų neseka. Tačiau, sako jis, KGB naudojo išmanesnius sekimo sprendimus nei įprastas fizinis sekimas. „Sekamam asmeniui nežinant, buvo įtaisomi įvairūs davikliai. Pavyzdžiui, prie jo buto durų, laiptinės, koridoriuje – ten kur jis dažnai lankydavosi. Ši speciali technika leisdavo sužinoti, kada tos durys atsidaro, kada užsidaro. Veikimas – infraraudonųjų spindulių principu, lygiai taip pat, kaip dabar parduotuvėse esančios durys atsidaro automatiškai.

Durys atsidarydavo ir į pultą būdavo gaunamas signalas, kad tas žmogus atidarė duris ir jau reikia jį stebėti, sekti kitomis priemonėmis. Nereikėjo tiesioginio akių kontakto su sekamu asmeniu. Buvo ir fotografavimo technika pati įvairiausia: nuo fotografuojančių sagų iki kino kamerų mažytėje dėžutėje. KGB turėjo daugybė technikos, kuri tais laikais buvo pakankamai progresyvi“, – tikina pašnekovas.

Net ir Vilniuje, sako A. Anušauskas, prie Neringos viešbučio įėjimo būdavo filmuojama ir dėl tiesioginės transliacijos, KGB puikiai žinodavo, kas įeina, o kas išeina iš viešbučio.

Skaitė laiškus

Tačiau, teigia istorikas, dalis KGB naudotų priemonių žmonėms buvo žinomos. „Bet tai susiję ne su technika, o apgaule. KGB darbuotojai, siekdami gauti informacijos, turėdavo daugybę priedangos dokumentų: dokumentai, kurie atrodo kaip tikri, bet tik KGB žino, kad jie netikri. Tai buvo įvairių įstaigų pažymėjimai, diplomai, pasai, kariniai bilietai. Įvairiausi to meto dokumentai, kuriais pasinaudodami jie įstaigose ar pas žmones lankydavosi apsimetę kitais asmenimis. Už tai buvo paplitęs mitas: jei ateina nepažįstamas santechnikas, tai nebūtinai jis santechnikas – gali būti ir KGB darbuotojas“, – juokiasi pašnekovas.

Kita vertus, teigia A. Anušauskas, žmonės tikrai žinojo, kad jų laiškus skaito, tikrina. „Tikrindavo ir nestipriu rentgeno aparatu, o cheminėmis medžiagomis patikrindavo įtartinus laiškus. Bet vis tiek žmonės rašydavo, siųsdavo laiškus, o KGB – dalį konfiskuodavo. Jei jau kas negaudavo laiško, tai sakydavo, kad KGB konfiskavo. Tokiame teiginyje būdavo 99 proc. tiesos“, – teigia A. Anušauskas.

Iš tuometinio pašto, sako istorikas, išsireikalauti dingusios korespondencijos buvo neįmanoma. „Su užsienyje esančiais žmonėmis susirašinėję žinojo, kad korespondencija – tikrinama. Bet kažkurie laiškai vis tiek gavėją pasiekdavo. Ir jei būdavo klausimas: ar gavai siuntinį – visi suprasdavo, kur tas siuntinys. Ieškoti teisybės būdavo beprasmiška. Dingdavo siuntiniai, dingdavo ir siunčiami pinigai“, – teigia pašnekovas.

Užsienio lietuviai, to nežinodami, finansavo KGB

Jungtinėse Amerikos Valstijos, sako A. Anušauskas, paštas veikdavo visai kitaip: jei jau idėjai į voką pinigų, voką užklijavai, tai šį privatumą saugo valstybė – jei kas be gavėjo leidimo atidarys voką, sulauks baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, sako pašnekovas, KGB tokiu principu nesivadovaudavo ir užsienyje gyvenusių lietuvių siųsti doleriai pasitarnavo visai kitaip nei to norėjo siuntėjai.

„Įdomus paradoksas: žmonės į vokus dėdavo pinigų. Jų nebūdavo daug, bet per visą korespondencijos kontrolę, kiekvienais metais KGB pasisavindavo po 10-20 tūkstančių dolerių. Pagal sovietinius įstatymus – siųsti užsienio valiutą nebuvo galima. Tai KGB konfiskuodavo pinigus ir panaudodavo savo reikmėms – darbui užsienyje“, – absurdišką situaciją nupasakoja A. Anušauskas. Geranoriški giminaičiai, pastebi istorikas, to net nežinodami, finansuodavo KGB operacijas.

„Turiu pabrėžti, kad KGB kūrė savo galybės įspūdį, tačiau jie nebuvo tie, kurie turėjo begalybę resursų. Jie turėjo savo biudžetą. Nesakau, kad jis buvo mažas, pavyzdžiui, sekimo reikmėms skirdavo kelis milijonus rublių per metus vien tik Lietuvai. Bet biudžetas nebuvo beribis. Todėl kiekvienas resursas, kad ir tokiu būdų gaunamas, buvo išnaudojamas“, – sako A. Anušauskas.

Kartoteka iškeliavo į Maskvą

Nors KGB fiziškai negalėjo sekti visų piliečių, į vieną ar kitą įskaitą žmonės tikrai pakliūdavo. Į įskaitą tikrai pakliūdavo tie, kurie susirašinėdavo su užsienyje gyvenančiais asmenimis. „Didžiausia žmonių dalis, kuris pakliūdavo į KGB įskaitą – susirašinėjusių su užsieniu kartoteka. Lietuvoje į tokią kartoteką pateko daugiau nei pusė milijono žmonių. Tai tie žmonės, kurie turi ryšių su užsieniu. Todėl jų laiškus liustruodavo. Jei reikėdavo, tuos žmones sekdavo užsienio komandiruotėse. Jei juos išvis išleisdavo, nes „ryšiai su užsieniu“ buvo priežastis neišleisti tų žmonių už „geležinės uždangos“ ribų.

Kartotekoje atsidurdavo pavardė ir rašto pavyzdys. Ši kartoteka, deja, 1990 metais išgabenta iš Lietuvos į Maskvą. Ir ji ten dingo. Ten pusės milijono mūsų piliečių rašto pavyzdžiai“, – sako A. Anušauskas.

KGB, sako istorikas, visuose Sovietų respublikose turėjo tas pačias taisykles ir visur veikė vienodai. Išimtimi A. Anušauskas laiko tik Rytų Vokietiją. „Sakyčiau, kad KGB Rytų Vokietijoje veikė efektyviau, nes ten agentūrinis tinklas buvo dešimteriopai didesnis tam pačiam skaičiui gyventojų kaip ir Lietuvoje.

O Sovietų Sąjungoje taisyklės buvo bendros. Galbūt Lietuvoje KGB pasitelkdavo daugiau patikimų asmenų. Tai ne agentai, o žmonės, kurie vienu ar kitu reikalu sutikdavo padėti KGB: patikrinti kažkokius duomenis“, – teigia istorikas.

Filmai realybės nedramatizuoja

Pasiteiravus, ar filmai apie šnipinėjimą Šaltojo karo metais, neatitinka realybės, A. Anušauskas sako, kad Holivudas – nedramatizuoja. „Manyčiau, kad net ne viską pavaizduoja – realus gyvenimas buvo tikrai ne mažiau dramatiškas, kartais ir dramatiškesnis. Nuodų naudojimas, realūs žmogžudysčių užsakymai – visi tie metodai buvo naudojami.

Vien tik Lietuvoje, sako A, Anušauskas, buvo rezonansinių įvykių, kurie iki galo neatskleisti. „Nuo specialių medžiagų, psichotropinių preparatų naudojimo iki nuodų, sekimo. Bėgimai, siekiant įveikti „geležinę uždangą“ ir įveikti visus KGB paspęstus spąstus – buvo dramatiški.

Pavyzdžiui, kapitono Jono Pleškio bėgimas. Jis septinto dešimtmečio pradžioje nuvarė laivą į Švediją. Tuo besiremdamas, Holivudas sukūrė filmą „Raudonojo spalio“ medžioklė“, – sako istorikas.

Komentarai ()