Atokioje saloje jau 200 metų ilsisi didžiulis lobis - kodėl jo niekas neranda? (1)
Atokioje saloje, kuri įkvėpė „Lobių salą“ ir „Juros periodo parko“ kūrėjus, gali slypėti milijardo dolerių vertės lobis – bet vargu ar kas nors jį atras.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Manoma, kad 1820 m. lobis, kurį sudaro šimtai sidabrinių monetų, deimantų ir auksinė natūralaus dydžio Mergelės Marijos statula, buvo perkeltas iš Peru sostinės Limos į Kosta Rikai priklausančią Kokoso salą.
Tačiau nuotykių ieškojimas saloje yra uždraustas, o sala dabar tapo UNESCO pasaulio paveldo objektu. Maža to – beveik kaip filmuose – salą saugo rykliai.
Dar 1820 m. britų kapitonui Williamui Thompsonui buvo pavesta saugiai nuplukdyti laivą „Mary Dear“ su kroviniu į Meksiką – tačiau įgula išžudė visus krovinį lydinčius kareivius bei šventikus ir užkasė lobį saloje.
Įgulai nesibaigė gerai – netrukus jie susidūrė su Ispanijai priklausančiu karo laivu ir visa „Mary Dear“ įgula – išskyrus kapitoną ir pirmąjį jo padėjėją – buvo pakarta. Kapitonas sutiko parodyti ispanams, kur paslėptas lobis (šiais laikais įvertintas milijardu dolerių), tačiau išsilaipinę saloje britai pabėgo, pasislėpė miške ir niekas jų nerado.
Pasak legendų, kitą aukso, sidabro ir brangakmenių lobį XIX a. pradžioje šioje saloje paliko ir portugalų piratas Benito Bonito. Skaičiuojama, kad pastarojo turto vertė – apie 300 milijonų JAV dolerių.
Pasak liudininkų, čia slypi ir dar vienas lobis – 350 tonų aukso, kurį čia užkasė piratų kapitono Bennetto Grahamo įgula. Dabartiniais vertinimais tokio lobio vertė – 16 milijardų JAV dolerių.
Savaime suprantama, susumavus šias istorijas, sala virto tikru lobių ieškotojų magnetu. Ir kad lobių istorijos nėra pasakos, įrodo tai, kad dalį jo 1856 m. rado iš mūšio Nikaragvoje pabėgę samdiniai: vienoje olos saloje jie atkasė bronzinę grandinę, patraukė už jos ir ištraukė skrynią, pilną auksinių ispaniškų monetų.
Žinoma, tokia sala negalėjo nepalikti pėdsako literatūroje. Teigiama, kad būtent ji įkvėpė Robertą Louisą Stevensoną parašyti piratų romanų klasiką – „Lobių salą“, o vėliau sala atgimė ir Michaelo Crichtono „Juros periodo parke“: sakoma, kad Isla Nublar, kur vyksta visas mokslinės fantastikos romano-trilerio veiksmas, įkvėpta Kokoso salos.
Žinoma, į salą buvo rengiamos lobių paieškos ekspedicijos – jų galėjo būti net šimtai. Tačiau neįrodyta, kad bent vienos būta sėkmingos. Tiesa, kai kurie šaltiniai teigia, kad kapitono Thompsono draugas Keatingas vis dėlto iškasė auksą ir brangakmenius, o vokiečių nuotykių ieškotojas Augustas Gissleris per 1889-1908 ekspedicijas rado šiek tiek aukso monetų.
Sakoma, kad saloje lankėsi ir kapitono Grahamo įgulos narė: pasakojama, kad sugauta ir iškalėjusi bausmę Australijoje, pirato suburtoje laivo įguloje dirbusi Mary Welsh sugrįžo į salą turėdama net lobio žemėlapį – bet vis dėlto nieko nepešė.
Salos apylinkėse gyvena ir nemaža tigrinių ryklių populiacija – kas lobių paieškas daro pavojingas gyvybei: nuo šių jūrų plėšrūnų čia 2017 m. žuvo su akvalangu nardęs amerikiečių turistas.
Žinoma, kai kurie tyrinėtojai teigia, kad lobiai paslėpti visai kitur – o netrūksta ir tvirtinančių, kad visa istorija tėra piratiškos pasakos. „Tačiau yra net daugybė dezinformacijos, kurią tikslingai skleidė lobių ieškotojai, bandydami atbaidyti kitus lobių ieškotojus“, – teigia nardymo paslaugų kompanijos „Undersea Hunter Group“ atstovė Genna Marie Davis.
Tiesa, galbūt lobių saloje jau ir nebėra. Ant vieno iš salos medžių išraižytas toks užrašas: „Paukštelis išskrido“ (angl. the bird has flown).
