Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje atidaryta unikalaus radinio paroda. Biržų rajono Parupės kaime netikėtai atrastas kirvis bemat tapo seniausiu šiuo metu žinomu ir datuojamu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitaisė labai retai Europoje randamų Lyngby tipo kirvių sąraše.

Seniausiam kirviui Lietuvoje – 13 tūkstančių metų. Mokslininkų teigimu, tokio senumo rago dirbiniai įprastai sunyksta, tad stebuklas yra ne tik tai, kad jis išliko, bet ir tai, kad po virtinės atsitiktinumų pasiekė mūsų laikus, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Kai kuriems daiktams po tūkstančių metų lemta išlikti, būti atrastiems, atpažintiems ir patekti į tinkamas rankas. 2014 m. kasdami žemę Viliaus Venckūno sodyboje vyrai aptiko netikėtą radinį – ragą. Ragas jiems padarė įspūdį, užtat jį atidavė sklypo savininkui. Po kiek laiko pas Vilių Venckūną viešėjo draugas iš Vokietijos. Pamatęs radinį, prisiminė, kad panašų matė Vokietijos muziejuje. Savininkas, supratęs, koks senas ir retas šis radinys, atidavė jį specialistams, o nuo šios savaitės unikalų radinį bus galima išvysti ir parodoje, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė, parodos kuratorė Dalia Ostrauskienė.

Kirvį prakalbino ilgi ir sudėtingi tyrimai

Prakalbinti unikalų eksponatą padėjo Klaipėdos universiteto specialistų dr. Tomo Rimkaus, prof. habil. dr. Algirdo Girininko, dr. Gvido Slah atlikti tyrimai, šiandien leidžiantys kalbėti apie kirvio naudojimo paskirtį bei intensyvumą. Kirvis buvo tiriamas Klaipėdos universiteto Archeologinės medžiagos tyrimų bei Londono Biomokslinių inovacijų centro (BETA) radiokarboninėje laboratorijose.

„Parodoje lankytojai išvys ganėtinai lygaus paviršiaus kirvį, tačiau mikroskopu priartinus vaizdą 115 kartų, galima matyti paviršiaus blizgesį ir įsirėžusias linijas. Jos parodo, kad įrankis buvo naudojamas dažnai, o tik tam tikroje vietoje pastebimas blizgesys išduoda kirvio rankenos sąlytį su kailiu ar oda. Rankena dėl patogumo galėjo būti apvyniota oda arba nešiojamas kirvis intensyviai kontaktavo su kailiniais ar odiniais šiaurės elnių medžiotojo rūbais“, – svarbiausius vykdytų tyrimų akcentus atskleidžia G. Slah.

Viename rago įtrūkime aptiktas mažytis angliukas iš vėlesnės žmogaus veiklos nepaliesto sluoksnio. Tai leidžia spėti, kad kirvis ilgą laiką, o gal ir niekuomet po to, kai buvo pamestas, nebuvo judintas.

Tokie iš šiaurės elnio rago pagaminti kirviai buvo naudoti regione aplink Baltijos jūrą. Nors savo laiku jie buvo plačiai paplitę, tačiau yra randami itin retai. Pirmasis tokio tipo kirvis prieš daugiau nei šimtą metų buvo rastas Nørre Lyngby vietovėje Danijoje, ir nuo tada visi tokio tipo kirviai vadinami šios vietovės vardu. Šiaurės Europos regione aptikta kelios dešimtys tokių kirvių, o Rytų Baltijos šalyse jų žinomi tik vienetai – penki dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo aptikti buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, o 2009 metais toks radinys aptiktas ir Latvijoje.

Parodoje – nuslenkančio ledynmečio potyris

Parodos lankytojai išvys ne tik unikalų radinį, bet ir pajaus prieš 13 tūkstančių metų šioje vietovėse tvyrojusią atmosferą – tai buvo besibaigiančio ledynmečio laikotarpis, kai Lietuvos teritorijoje trumpam buvo atšilęs klimatas.

„13 tūkstančių metų – įspūdingas skaičius. Nepaisant to, sunku aprėpti ir įsivaizduoti tokį ilgą laikotarpį. Atlikti tyrimai leidžia rekonstruoti laikotarpį, kai Lyngby kirvis nugulė žemėje. Tai leis parodos lankytojui susidėlioti besikeičiantį peizažą: anuomet kirvio radimvietė buvo didelio ir seklaus vandens baseino pakrantė, šalia kurios medžiojo klajokliai. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė Nemunėlio upė“, – pasakoja A. Girininkas ir T. Rimkus.

Lyngby kirvio atradimas ir jo tyrimai mokslininkams leido praplėsti žinias apie pirmųjų poledyninio laikotarpio gyventojų buitį, nustatyti Rytų Baltijos regiono apgyvendinimo raidą vėlyvojo ledynmečio pabaigoje.

Komentarai ()